Prisipažinsiu, kad bene didžiausią įtaką man renkantis profesiją turėjo italų serialas „Aštuonkojis“. (Koks simbolizmas, prisimenant apsvaigintos mano brolio dukrelės žodžius po kaldrytės terapijos, pasakytus autobusiuke). Žavėjo komisaras Korado Katanis – principingas, protingas, išsilavinęs, nepaperkamas, drąsus. Na ir sutikime, labai gražus vyras. Vyras, pašventęs savo gyvenimą kovai su mafija. Vyras, tos kovos vardan paaukojęs šeimą, draugus, save patį.
Vakar, per posėdį VRK turėjau eilinę progą pamatyti Lietuvos „katanius“ – prokurorus A. Gališanskytę ir A. Navicką. Palyginus negalėjau susilaikyti nesusijuokusi. Man pareikalavus, kad VRK išsireikalautų užslaptintą vaizdo įrašą, kuriame matosi pareigūnų smurtas įvykdytas prieš mane ir mano šeimą, mano brolio mergaitę šių metų gegužės 17 dieną, Lietuvos „katanių“ veidus iškreipė siaubas. O jeigu VRK ims ir pareikalaus, o jeigu ims ir parodys visai Lietuvai? Kas tada?
Kaip ir tetos visas „nusikaltimas“, kad buvo sumušta kaukėto, neturinčio nei vardo, nei pavardės, tik numerį „katanio“ ? Kaip mano seserys ir broliai, tą dieną mušti, spardyti, nuodyti dujomis tokių pat kaukėtų Lietuvos „katanių“, ir už tai, kad buvo Konstitucijos pusėje dabar tampomi dar didesnių „katanių“.
Taigi, kur gi tikrieji Lietuvos Kataniai ? Galiu pasakyti, kad jų labai reikia, ir jie yra. Tai dori ir jauni teisės studentai, dar bestudijuojantys Lietuvos ir užsienio universitetuose. Tai teisės fakultetų absolventai, pabaigę Lietuvoje studijas, ir dėl bedarbystės emigravę į užsienį. Po rinkimų, nugalėjus pažangioms jėgoms, jie visi bus pakviesti tarnauti Lietuvai. Nes Lietuvai reikia savo Katanių. Gruzija, nualinta konfliktų, sugebėjo atrasti savo Katanius ir jais pakeisti senuosius. Lietuva neprastesnė už Gruziją.
Mes rasime Lietuvai savo katanių, jų yra. Senovės Rytų patarlė sako, kad „karys nesirodo – jis yra“.