https://www.peticijos.lt/visos/78357/del-galimybiu-paso-veikimo-stabdymo/signed/
Pasirašė 112 545 PARAŠAI gruodžio 19 d. 23.00 val.vakaro (JAV laiku)
Ekspertinis komentaras Ignas Vėgėlė
Šis dokumentas yra prasmingas poveikio politikai ir teisei būdas. Tai mano kaip profesoriaus ir teisės praktiko asmeninė nuomonė, o šis komentaras jokiu būdu nesietinas su kitomis mano užimamomis pareigomis. Minėtas dokumentas – tai pagalba Prezidentui apsispręsti dėl būtinumo stabdyti neteisėtus ribojimus: piliečių valia demokratinėje valstybėje yra svarbiausias elementas, į kurį atsižvelgdama privalo veikti politinė valdžia. Juk Konstitucijos 2 straipsnis aiškiai nustato, kad suverenitetas priklauso Tautai.
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Dokumentas, kuris per keturias dienas sulaukia daugiau nei 80.000 parašų, rodo aiškią piliečių valią.
Kita vertus tai nėra peticija teisine prasme, greičiau piliečių iniciatyva ir kreipimasis į Prezidentą. Vadovaujantis Peticijų įstatymu, peticija yra rašytinis arba elektroninis pareiškėjo kreipimasis su reikalavimais ar siūlymais priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą. Esmė tame, kad peticija galima kreiptis tik į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas. Todėl tokio pobūdžio dokumentas, nukreiptas į Prezidentą, negali būti teisiškai vertinamas kaip peticija.
Kodėl nebuvo pasirinkta įstatymu pripažinta peticijos forma – kreiptis peticija į Seimą ar Vyriausybę – galima tik spėlioti. Tačiau akivaizdu, kad įvertinant nuoseklią vykdomosios valdžios vykdomą vienos asmenų grupės diskriminaciją (pradedant ribojimais kavinėse ir restoranuose, maisto prekybos vietose, studijas ir baigiant teise į darbą), kuriai viešai pritaria žinomi politikai, tikėtis, kad Seimas ar Vyriausybė atsižvelgtų į šios grupės asmenų įstatyminę peticiją Seimui ar Vyriausybei yra, ko gero, naivu. Be to, Peticijų įstatymas yra ydingas, nes nenustato terminų, per kuriuos peticijos turi būti išnagrinėtos: neretai tokios peticijos ilgam užsiguli institucijų stalčiuose. Todėl mano įsitikinimu, tai labai taikli ir prasminga iniciatyva, išreiškianti piliečių valią ir skatinanti Prezidentą reaguoti.
Derėtų atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą. Prezidentas ir Vyriausybė sudaro vykdomosios valdžios grandį. Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas bei Vyriausybė. Prezidentas ne tik skiria atsakingus vykdomosios valdžios pareigūnus, tiesiogiai atlieka Konstitucijoje numatytas valdymo funkcijas, leidžia aktus-dekretus, bet ir prižiūri vykdomosios valdžios veikimą.
Prezidento statusas yra ypatingas. Būdamas valstybės vadovu jis daro įtaką teisėkūrai, priimamiems sprendimams, rūpinasi, kad būtų vadovaujamasi Konstituciniais principais: nediskriminavimo, lygiateisiškumo, asmens orumo ir kitais. Tuo tikslu, Konstitucijoje numatyta Prezidento teisė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vyriausybės teisės aktų atitikimo įstatymams ir Konstitucijai. O tokio kreipimosi pasekmė – automatiškas tokių teisės aktų veikimo stabdymas.
Kadangi Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis, todėl akivaizdu, kad Prezidento neveikimas – tai yra nesikreipimas dėl Konstitucijai galimai prieštaraujančių poįstatyminių teisės aktų į Konstitucinį Teismą – rodytų jo įsitikinimą, kad šie teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Primintina, kad abejonę dėl galimybių paso reguliavimo teisėtumo išreiškė didelė grupė Seimo narių, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, ją išreiškia didelė grupė piliečių savo kreipimųsi-peticija. Nei vienas šių veiksmų nestabdo šių teisės aktų galiojimo. Be to, ir pats Prezidentas yra išreiškęs savo abejones dėl galimybių paso reguliavimo.
Šiomis aplinkybėmis Prezidento nesikreipimas į Konstitucinį Teismą galėtų kelti klausimą, ar jam kaip Prezidentui nekyla pareiga veikti taip, kad Lietuvos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Prezidento – valstybės vadovo institucija. Juk Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad deramas šios Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais, sąlyga.
***************************************
Ekspertinis komentaras Rizikos valdymo ekspertas, psichoterapeutas Darius Radkevičius
Vyriausybės sprendimas jau 12-mečiams taikyti GP (gėdos pasus) bus dar vienas veiksnys, reikšmingai pabloginsiantis visos visuomenės psichinę sveikatą.
Akivaizdu, kad šis sprendimas niekaip nepakeis situacijų ligoninėse, nes ne dėl vaikų ir paauglių jos perpildytos. Tačiau tai bus dar vienas pleištas, skaldantis visuomenę – jau dabar kai kurie politikai atvirai skatina paauglius konfliktuoti su jų skiepyti nenorinčiais tėvais. Vienus vaikus pavyks įtikinti, tačiau kitų vaikų pyktis ir neapykanta bus nukreipti į išorę. Vieni gali perkelti priešo įvaizdį į tėvus, kad čia jie kalti, nes kažkodėl neklauso valdžios, nesiskiepija ir taip atima iš jų socialinį gyvenimą, kiti gali jausti pykti ir neapykantą visuomenei, valdžiai, elitui, kuris žemina jų tėvus ir atima jų teises.
Jau pavasarį buvo pastebėtas polinkis vyresnėse klasėse skatinti patyčias tarp skiepytų ir neskiepytų vyresnių klasių moksleivių, kurio ėmėsi kai kurios „gerosios“ auklėtojos, o dabar spaudimas gali paplisti ir tarp jaunesnių.
Vyresnės kartos žmonės dar prisimena sovietinės valdžios siekį pokario metu supriešinti tėvus ir vaikus. Tokios politikos tikslas – auginti naująjį pilietį, kurio vertybes formuotų ne „buržuaziniai nacionalistai“, bet „teisinga“ valdžia. Pilietį, kurio autoritetas būtų valdžia, o ne tėvai. Tam buvo sukurta ištisa sistema: nuo privalomo darbo motinoms vaikus paliekant lopšeliuose iki ideologizuotų pamokų, kur buvo iškeliami siektini pavyzdžiai, kaip vaikai išduoda nacionalistus tėvus, aiškinama apie „tamsuolius“ tėvus, kurie vis dar tiki „prietarais“, Dievu, o ne mokslu.