Viešas laiškas
Lietuvos Respublikos Prezidentei, J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublika prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvencijos prisijungė 1992 m. sausio 8 d. Dvidešimt metų mūsų valstybėje galioja jos 34-asis straipsnis, pagal kurį „Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiam tikslui valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:
a) lenkti arba prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje;
b) išnaudoti vaikus verčiant juos užsiimti prostitucija arba kita neteisėta seksualine veikla;
c) išnaudoti vaikus pornografijai ir pornografiniams leidiniams.“
Drįstame teigti, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ne visiškai sąžiningai vykdo tarptautinius įsipareigojimus, kurie įtvirtinti ir nacionalinės teisės normose. Todėl netenka stebėtis, kad JT Vaiko teisių konvencijos galiojimo Lietuvos Respublikoje dvidešimties metų sukaktis praėjo nepastebėta, o Klaipėdos miesto Savivaldybės administracija net gi išdrįso prieštarauti, kad šis svarbus tarptautinės teisės dokumentas birželio 1-ąją – Vaikų gynimo dieną – būtų viešai skaitomas miesto Mažvydo alėjoje.
Jūsų Ekscelencija!
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas mažamečio asmens išžaginimą ir seksualinį prievartavimą (149 ir 150 straipsniai) priskiria labai sunkiems tyčiniams nusikaltimams, o nepilnamečio – sunkiems.
Susipažinus su teismų praktika, pastebėta, kad nurodytos nusikalstamos veikos neretai kvalifikuojamos pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už nesunkius arba apysunkius tyčinius nusikaltimus (151, 151 1, 153 straipsniai).
Be to, pastebėtos tokios žalingos teisėsaugos institucijų ir teismų darbo tendencijos:
1. Pareigūnai netiki mažamečių ir nepilnamečių asmenų parodymais net gi tais atvejais, kai atliktos nukentėjusiųjų psichologinės ar psichiatrinės ekspertizės nustato, kad vaikai neturi polinkio fantazuoti ir išgalvoti nebūtus dalykus.
2. Bylose dėl išžaginimo, seksualinio prievartavimo, mažamečio asmens tvirkinimo nukentėjusiųjų asmenų parodymai neretai būna vienintelis tiesioginis nusikalstamos veikos įrodymas. Tačiau dažnai jis prarandamas todėl, kad netaikoma Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 132 1 str. numatyta kardomoji priemonė – įtariamojo įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens.
3. Vaikų motinos netinkamai atstovauja seksualinio smurto aukų interesams, neretai jos net gi yra aktyvios nusikaltimo padarymu įtariamo asmens užtarėjos. Todėl privalomo Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų dalyvavimo šitos kategorijos baudžiamųjų bylų procese poreikis – akivaizdus.
Mažametės Deimantės Kedytės galimo seksualinio prievartavimo tyrimo eiga ir visuomenę papiktinęs teismo sprendimo perduoti ją biologinei motinai vykdymas prievarta kelia rimtus įtarimus, kad Lietuvoje gyvuoja įtakingas pedofilų klanas.
Štai Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui“. Deja! Garliavoje smurtą prieš mažametę vartojo net gi advokatas Gintaras Černiauskas. Kovo 23 d. Deimantė Kedytė buvo sužalota. Nors vaikų psichiatras griežtai draudė vartoti prieš ją bet kokią prievartą, nepraėjus net dviem mėnesiams, gegužės 17 d. klykiančią ir besipriešinančią mergaitę iš globėjos namų basomis kojomis pirmyn išnešė tarytum kokį namų apyvokos rakandą.
Jūsų Ekscelencija!
Vaiko teisių apsauga Lietuvoje yra nepateisinamai bloga. Aptarėme tiktai kai kuriuos seksualinio smurto prieš vaikus aspektus, nors rimto dėmesio reikalauja ir kitos vaiko teisės.
Pagarbiai prašytume pasinaudoti įstatymų leidybos iniciatyvos teise ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui papildyti Baudžiamojo kodekso 18, 67, 98 straipsnius nuostatomis apie priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą asmenims, padariusiems nusikaltimus, susijusius su vaiko seksualiniu neliečiamumu.
Taip pat būtų tikslinga Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad medikamentai, skirti iškrypusiam lytiniam potraukiui slopinti, gali būti skiriami, kai padarytas sunkus ar labai sunkus lytinis nusikaltimas ir asmeniui diagnozuota pedofilija ar kitoks psichikos sutrikimas, dėl kurio jis negali kontroliuoti savo lytinio potraukio.
Medikamentus, skirtus iškrypusiam lytiniam potraukiui slopinti, tikslinga įrašyti į kompensuojamų vaistų sąrašą.
Jūsų Ekscelencija!
Pagarbiai prašytume paklausti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro Dariaus Valio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus, ar jiems nors kiek rūpi Vaiko teisių apsauga?
Visuomeninio teisėjos Neringos Venckienės gynimo komiteto vardu Dr. Zita Šličytė
Klaipėda, 2012 m. birželio 8 d.