Mūsų „Respublikos“ ir mūsų valstybės šios savaitės istorinis įvykis – birželio 16-ąją jau ne tik žodžiais, įstatymais, leidimais, bet ir fiziškai prasidėjęs mūsų nacionalinės valiutos laidojimas. 2014 metų birželio 16-ąją Lietuvos monetų kalykloje nukaldinti pirmieji lietuviški eurai. Neva tęsiantys lietuviškų pinigų tradiciją. Mat vienoje euro monetos pusėje iškaldintas Vytis.
FAKTAS. Nuo 10 litų banknoto žvelgiantys didžiavyriai vargu ar sapne regėjo, kad jų palikuonys džiūgaudami spaus nebe lito, bet euro kaldinimo preso mygtuką.
Kas atsitiks su litais? Monetos su visais jose įspaustais Vyčiais bus išlydytos. Kaip išlydomi prakiurę puodai, sugedę lygintuvai bei kitoks metalo laužas. Be jokių sentimentų bus išlydytas ir Vytis. Kaip nugyventas, nualintas kuinas. Kažkoks arklys, nieko nereiškiantis vakariečiams. O ir mūsų valdantiesiems reiškiantis vis mažiau. Net nesugeba to užmaskuoti. Monetų kalykloje pirmieji spustelėję preso mygtuką. Matyt, Lietuvos banko valdytojas Vitas Vasiliauskas, premjeras Algirdas Butkevičius ir finansų ministras Rimantas Šadžius tikisi tapti istoriniais lietuviško euro tėvais.
Vieną tėvelį jau turėjome
Šie istoriniai tėvai nėra pirmieji, paneigę nacionalinę valiutą. 1940 metais turėjome ne euro, o rublio tėvelį. Tada Liaudies Seimo pirmininkas Justas Paleckis pasiūlė Lietuvos darbo liaudžiai įsivesti rublį. Kad kursuotų šalia lito. Taip pakursavus, metų pabaigoje lito visai neliko. Vietoj Vyčio išdygo Sovietų Sąjungos herbas. Be to, kaip pasakojo tuos laikus dar atsimenantys kauniečiai, nuo parduotuvių prekystalių išnyko ir lietuviškos dešros bei kumpiai. Parduotuvių vitrinose kumpiai tapo kartoniniai. O lietuviams pradėta diegti kažkokia kartoninė, laikina sąmonė. Lyg ir reikia masiškai džiūgauti, santvarką, rublį liaupsinti, bet vis vien išveža Tautos žiedą į Sibirą.
Euras tuoj pakeis aspiriną
Valstybė, prarandanti nacionalinę valiutą, veltui vaidina, kad nepraranda dar vieno savo Nepriklausomybės garanto. Lito tėvu vadinamas ekonomistas, akademikas, dvasininkas Vladas Jurgutis (1885-1966) taip sakė: „Mūsų dienų politikos raktas yra ekonomika, ekonomikos raktas yra pinigai. Su tais gyvenimo raktais yra susieti gyvybiniai tautos reikalai.“
O su kokiu gyvybiniu tautos reikalu yra susietas euras? Ar be jo išnyktume? O su juo neišnyksime, jei žvangės kišenėje? Jei virtualiai mirgės kompiuteryje? Ar euras išspręs gyvybinį žmogaus reikalą nesprukti iš savo valstybės? Nesiganyti skalsesnėse, turtingesnėse pasaulio ganyklose? Galų gale, jei tas euras toks gyvybiškas, tai telieka jį perduoti farmacininkams, medikams. Kad ligas gydytų euru. Ne ekonomines, kaip teigia dalis mūsų iškiliųjų ekonomistų ekspertų, o, tarkime, apendicitą.
Nėra lito – mažiau Nepriklausomybės
Anot Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėjo istoriko Igno Narbuto, litas daugiau nei pinigai. Tai mūsų identiteto dalis. XX a. Nepriklausomybės išraiška.
Ar XXI a. tikrai pasikeitė valstybių nepriklausomybės apibrėžimai? Lietuvis jau be identiteto? Žmonės jau nesupranta, kur ir kokioje valstybėje gyvena? Valstybės tarsi jūros ūmai išsiliejo iš krantų ir žmonės tuose jungtiniuose vandenyse idiliškai plūduriuoja. Jų laiveliai juda, kur srovė neša, ir neturi inkarų. Laiveliai tik įsikabinę į eurą. Žmonės tarsi ištikti komos, todėl pamiršę, kas esantys. Kokios tautos, istorijos, tėvynės. Lietuviai įsivaizduoja, kad karalienė Elžbieta – jų karalienė, o litas – nuo litosferos atskilęs akmens gabaliukas. Su prieštvaninio arklio įspaudu.
Anot numizmatų, gražiausias buvo lito banknotas, kuris 1938 metais dėl diplomatinių priežasčių nepasirodė apyvartoje. Mat 10 litų vertės banknote buvo įamžinti Vilniaus ir Klaipėdos herbai. Vilnius buvo okupuotas lenkų, o Klaipėda – vokiečių. Tad visada gražiausia tai, ko netenki. Pinigai – ne šiaip sau pinigai. Jie visada sietini su valstybės istorija. Ir kažko Tautai svarbaus netekti visada reiškia tą patį. Netekti. Nesvarbu, ar ši Tauta XXI ar XV amžiuje. Todėl keistoka valdančiųjų euforija, kad mes, įsivedę eurą, kažką gauname. Ne šiaip vienadienei ekonomikai, o nevienadienei Tautai. Ne šiaip vartotojams, darbininkams, tarnautojams, pasaulyje egzistuojantiems labai trumpą – asmeninės gyvybės laikotarpį. O Tautai. Egzistuojančiai šimtus metų.
Piliečiai prieš, varovai – už
Lito pavadinimą 1922 metais pasiūlė Seimo Ekonominės komisijos sekretorius Vaclovas Vaidotas. Tai dvi pirmosios Lietuvos raidės. Lito banknotų eskizus kūrė menininkai Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Galdikas, Adomas Varnas. Tad šis pinigas iškart buvo suprastas kaip jungtinė ne tik ekonominė, bet ir dvasinė, kūrybinė piliečių TALKA. Dėl Lietuvos. O ar daug dabartinių Lietuvos gyventojų dalyvauja jungtinėje piliečių TALKOJE dėl euro? Net referendumas šiuo klausimu uždraustas. Žmonės genami į eurą kaip beteisė, nebylė banda. Priklausoma nuo varovų.
Ekonomika, nesvarbu, kiek ji svarbi, niekada netampa vienintele tautų, valstybių kelrode. Dvasine lydere. Nes žmogus yra pernelyg sudėtinga būtybė, kad būtų vedžiojamas už vieno pavadžio. Tačiau XXI a. ekonomistai ir komerciniai bankai jau tampa neklystančiais žyniais ir šventyklomis. Net krizių padarinius nuleidžia ne ant savo, o ant mūsų kuprų. Jie ŽINO, ko mums reikia. Tik dirbti, pirkti, vartoti, daugintis. Ir, pasibaigus darbingumui, vaisingumui, laiku numirti. Kad savo „tuščiu“ buvimu neapsunkintume ekonomikos. Naujieji žyniai jau išmatavo mus eurais. Suriš šia rišamąja medžiaga į bendrą katilą. Nors euras mūsų Tautai nekelia jokių sentimentų. Nesužadina jokios istorinės atminties ar aukštesnės savivertės. Tai tik pranešimas, kad nuo 2014 metų birželio 16-osios mūsų Tauta, mūsų visų vienintelis namas, pradėjo tuštėti. Iš namo išnešamas dar vienas baldas. Į namą įnešamas kažkoks naujas, tik kažkokiems mūsų naujiesiems šeimininkams priimtinas rakandas. Kažkas entuziastingai džiūgauja. Dauguma bijo, nesupranta, liūdi. Vis tas pats klausimas. Ar mūsų, Lietuvoje, kas nors bent klausia? Bet jei bendros valiutos eksperimentas žlugs, nepasiteisins, būtent mes už tai atsakysime. Nes ekonomikos žyniai niekada ir už nieką neatsako. Pasiteisina, kad ekonomika yra toks mokslas, kuriam sunku prognozuoti. Tai mokslas apie burbulus, kurie kada nors sprogsta. Ir apie krosnis. Kurios šąla, šyla, perkaista.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“