Iš pažiūros pats klausimas antraštėje gali atrodyti absurdiškai. Tarsi tarp tautos ir valstybės būtų prieštara. Maža to, tarsi tai – ne viena visuma. Visgi jei klaustume – kas iš ko ir kas dėl ko – pirminis klausimas įgautų gilią prasmę. Atsakymai į šį klausimą nėra akivaizdūs ir juos verta pagvildenti.
Jei žiūrėsime į šiandien vyraujantį istorijos ir politikos pasakojimą, kyla įspūdis, jog tauta save galutinai išpildo ir išbaigia savo sukurtoje valstybėje, o sukūrus valstybę joje ištirpsta. Lietuvių gentys minimos iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėlesniais laikais lietuvių tautos gyvenimas aptariamas caro, kaizerio ar sovietų okupacijos laikais, bet ką žinome apie lietuvius Lietuvos valstybėje?
Kiek tauta lieka savarankišku subjektu? Ar ji save reprezentuoja tik per valstybę, kuri – demokratijos ir praktinės realybės požiūriais – visada buvo ir bus įvairių tautinių bendrijų bendrabutis? Visa, ko galima pasiekti, tai kad dauguma butų šiame bendrabutyje priklausytų titulinei tautai. Bet, būdama bendrabučiu, valstybė stokoja tiek moralinės, tiek politinės teisės kalbėti vienos tautos vardu. Visi piliečiai – lygūs.
Vladas Putvinskis tautą ir valstybę lygino su koja ir batu. Mykolas Riomeris skyrė etninę ir pilietinę tautą. Antanas Smetona rašė, kad lietuvių tauta yra valstybės kūrėja, o tautinės mažumos – jos pagalbininkės. Visos šios mintys turi tam tikrą pagrindą. Ką gi, pakalbėkime apie tautą plačiau nei leidžia kraujo ar kalbos ryšiai.
Ką tauta – ar šią sąvoką suprastume etnine, ar pilietine prasme – šiandien gali? Konstitucija numato jai teisę valdyti save tiesiogiai arba per išrinktus atstovus. Bet čia pat įkalti saugikliai nuo to, kad tauta save valdytų tiesiogiai. Jai palikta tik rinkti tuos, kurie valdo. Tai – jau ne tauta. Net ne pilietinė visuomenė, kurios sąvoka dabar spekuliuojama, keičiant ja tautos sąvoką. Tai – tik elektoratas ir ne daugiau.
V. Putvinskis, kurdamas Šaulių sąjungą, siekė ją paversti karine lietuvių tautos reprezentacija. Kas iš jos liko šiandien? Tik dar viena valstybinė institucija, kurios vadovą skiria valstybės Vyriausybė. O jei vadovas pasirodo pernelyg savarankiškas – jį nušalina. Ką tai turi bendro su šaulių kūrėjo vizija? Ne kažin ką.
Dar vienas pavyzdys, kaip valstybė perima iniciatyvą iš tautos – Kovo 11-osios eitynės. 2009 m. grupė visuomenės veikėjų pradėjo (anot kitų šaltinių – pratęsė ir įteisino ankstesnes) Nepriklausomybės dienos eitynes. Berods 2016 m. valdžia valstybės vardu sukūrė alternatyvią eitynių tradiciją, išsigandusi vis augusio tautos eitynių populiarumo. Ar pirminės demonstracijos rengėjai padarė klaidų? Tikrai taip. Demonstratyvi sąsaja su viena subkultūra ir atsiribojimas nuo palaikančių politinių organizacijų šį renginį marginalizavo.
Nežiūrint to, faktas lieka faktu. Ir šiuo atveju valstybė perėmė iniciatyvą iš tautos. O dabar valstybė veržiasi ir į kitų visuomenės institutų erdves, pradedant šeima, baigiant bažnyčia. Nors Konstitucija įsakmiai pabrėžia, kad vaikų auklėjimas – išskirtinai šeimos prerogatyva, valstybė nustato švietimo normas, kurioms didžiuma visuomenės prieštarauja, pradedant lytiškumo ugdymo programomis. Bažnyčioms kol kas formaliai tebeleidžiama mokyti pagal savo kanonus, bet virš jų Damoklo kardu jau kybo BK 170 straipsnis.
Žinoma, anarchija nėra teigiama alternatyva. Jei sakytume, kad svarbu tik tauta, bet ne valstybė, prarastume teisę reikalauti iš tautinių mažumų bendrijų teritorinio ir pilietinio patriotizmo, o pačių lietuvių būtis savoje šalyje liktų Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų lygyje. Požiūris – jei valstybę valdo ne tie, tai jau – ne mano valstybė, pagimdė penktąją koloną tarpukario Lietuvoje ir įkvepia tokią koloną šiandien.
Visgi nuo Vinco Kudirkos laikų Lietuvos valstybės kūrėjai matė šią valstybę kaip erdvę, kurioje lietuvių tauta galėtų veikti, kurti ir klestėti savarankiškai, kaip politinis subjektas. Sukūrus valstybę tauta turi likti subjektu, kuris valstybę pajungia sau, bet ne valstybė pajungia tautą. Tegul tai bus pilietinė tauta, jei tik jos pagrindą ir daugumą sudaro etninė. Be lietuviškojo tautinio prado Lietuvos valstybė praranda prasmę. Tada nėra skirtumo, ar priklausyti Briuseliui, ar Maskvai, ar kitam užsienio šeimininkui.
Tautos interesas šiandien – išsaugoti suverenią valstybę. Europos Sąjunga gali būti tik valstybių sąjunga, bet ne sąjunginė valstybė. Tokioje jau gyvenome. Tačiau dar svarbesnis klausimas, kiek Lietuvos valstybėje bus atstovaujama lietuvių tauta. Taigi, valstybė kyla iš tautos ir egzistuoja dėl tautos. Neatmetant istorinių tautinių mažumų, bet lipdant jas kaip raumenis aplink stuburą, kuris yra etninė lietuvių tauta.
Marius Kundrotas yra istorikas ir politologas.