Akivaizdu, kad valstybinis atlyginimų reguliavimas turi nemažą įtaką šalies politikai, jos žmonėms ir ekonomikai. Andriaus Kubiliaus vyriausybė ilgus metus sėkmingai blokavo minimalių algų didinimą ir neišvengiamai sulaukė įvarčio į vyriausybinių partijų vartus. „Darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ nerealių atlyginimų pažadais užsitarnavo daugelio rinkėjų simpatijas, o premjeras Algirdas Butkevičius, įgyvendinęs 1 000 Lt minimalią mėnesinę algą (MMA), savo populiarumu pralenkė net iki šiol užtikrintai pirmavusią prezidentę.
Atlyginimų raida
Vidutinis bruto atlyginimas 2012 metais buvo 2 137 Lt, arba 1 661 Lt į rankas, ir pasiekė ikikrizinį 2008 metų lygį. Per pastaruosius dvylika metų atlyginimai išaugo 88 procentais, bet pagal perkamąją galią – tik 42 procentais. Tačiau tai tik oficialios statistikos skaičiai, kurie neatskleidžia realių, t. y. į rankas gaunamų, uždarbių dydžių.
Darbo užmokesčio sferoje Lietuva pirmauja visoje Europos Sąjungoje pagal mažiausius oficialius vidutinius atlyginimus (išskyrus Bulgariją, Rumuniją). Pirmaujame arba bent esame tarp pirmaujančių ir pagal kitus rodiklius: turime didžiausius atlyginimų skirtumus tarp vadovų ir jų pavaldinių, nemažus skirtumus tarp valstybinio ir privataus sektoriaus atlyginimų, šalies regionų, vyrų ir moterų, oficialių ir realių uždarbių.
Daugelio Lietuvos gyventojų faktiški uždarbiai yra kur kas didesni nei oficialūs, nes statistika nepateikia dalies uždarbių, gaunamų iš šešėlinės ekonomikos veiklos. Mūsų šalies viršininkų atlyginimai neretai būna dešimteriopai ir daugiau didesni nei jų pavaldinių. Kai kurių valstybės pareigūnų atlyginimai, tarp jų – ir iš teisėtvarkos sferos, neretai pasipildo ne tik priedais ir premijomis, bet ir kyšiais.
Numatoma viešojo sektoriaus pirkimų apimtis turėtų šiais metais pasiekti ikikrizinį 13 mlrd. Lt lygį. Pagal ligšiolinę praktiką apie trečdalis šios sumos galėtų būti iššvaistoma arba neteisėtai pasisavinama. Viešųjų pirkimų tarnybos viršininkas Žydrūnas Plytnikas patvirtino, kad pirkimų dalyviai ne tik sukčiauja stambiu mastu kaip ir ankstesniais metais, bet dar vis labiau įžūlėja, o jo tarnyba pajėgi patikrinti tik 4 procentus visų pirkimų.
Privataus sektoriaus stambių įmonių vadovų jau ir taip dideli uždarbiai dažnai pasipildo dividendais ir tantjemomis. Pavyzdžiui, neužbaigtų Valdovų rūmų statybininkai, Panevėžio statybos tresto vadovai, už pelningos veiklos rezultatus išsidalijo du milijonus litų tantjemų.
Daugelio įmonių eilinių darbuotojų atlyginimai pasaldinami vokeliais. Jie gali sudaryti didžią uždarbių dalį, nes pas mus užsieniečiams priklausančiose įmonėse mokami atlyginimai popieriuje yra dvigubai didesni (nes be vokelių) nei analogiškose lietuviškose įmonėse. Išbujojęs vokelių fenomenas reiškia: a) darbdavių ir darbuotojų sukčiavimą norint išsisukti nuo mokesčių, todėl sąžiningi darbdaviai atsiduria kvailio vietoje, b) valstybės ir „Sodros“ biudžetai negauna jiems priklausančių pajamų, c) tokio sukčiavimo toleravimas demonstruoja valdžios bankrotą prieš įstatymo pažeidėjus.
Mūsų valstybinio sektoriaus vidutiniai atlyginimai, priešingai nei išsivysčiusiose šalyse, yra net 14 procentų didesni nei privataus sektoriaus. Didžiausi regioniniai atlyginimų skirtumai yra tarp Vilniaus savivaldybės ir Šalčininkų rajono, juose atlyginimų vidurkiai atitinkamai yra 2 500 Lt ir 1 500 Lt. Šalies vyrų atlyginimų vidurkis yra 16 procentų didesnis nei moterų.
Daugumos profesijų atlyginimai sparčiai kilo ekonominio bumo metu, susitraukė išsivysčius ekonominei krizei, o šiuo metu pasižymi dideliais skirtumais. Patys mažiausi oficialūs bruto atlyginimai 2012 metais buvo valytojų, kepėjų, konditerių, floristų, viešbučių kambarinių, paštininkų, bibliotekininkų, muziejininkų ir socialinių darbuotojų – nuo 800 Lt iki 1 800 Lt. Labai skirtingomis algomis – nuo 1 500 Lt iki 3 600 Lt turi tenkintis mokytojai, taip pat gydytojai, kurie uždirbo tarp 2 400 Lt ir 61 000 Lt.
Didžiausi atlyginimai, t. y. nuo 14 500 Lt iki 24 000 Lt, buvo mokami lėktuvų pilotams. Gerai uždirbo ir advokatai, architektai, profesoriai, mokslininkai, teisininkai, kurių atlyginimai svyravo nuo 3 600 Lt iki 9 700 Lt. Turbūt pateisinti galima ir suvirintojų darbo užmokestį, siekiantį nuo 4 200 Lt iki 7 200 Lt, nes jų nemažą skaičių teko importuoti. Tačiau kaip tada pateisinti skurdžius diplomuotų bibliotekininkų, muziejininkų ir socialinių darbuotojų atlyginimus? Nebent tuo, kad daugeliui aukštųjų mokyklų humanitarinių ir socialinių mokslų absolventų atviros durys tik į darbo biržą, emigraciją arba į blogai mokamas darbo vietas. Tačiau tokia nepateisinama situacija mūsų valdžiai – nė motais.
„Valstybininkų“ atlyginimų absurdiškumas
Lietuvos prezidento alga, neatskaičius mokesčių, siekia 18,8 tūkst. Lt. Palyginkime: Estijos prezidento – 15,5 tūkst. Lt, Latvijos prezidento – 14,5 tūkst. Lt. D. Grybauskaitei, kaip buvusiai eurokomisarei, trejus metus priklausė 28 tūkst. Lt mėnesinė renta. Ji savanoriškai tam laikotarpiui tenkinosi puse prezidentinės algos. Prezidentės vyriausiojo patarėjo alga į rankas sudaro 5,7 tūkst. Lt.
Lietuvos premjero bruto alga siekia 9,2 tūkst. Lt, ministrų – 8,5 tūkst. Lt. Prie mėnesio algos prisideda dar priedai už darbo stažą valstybinėje tarnyboje. A. Kubiliaus priedas siekė 1,7 tūkst. Lt. Finansų ministrės Ingridos Šimonytės bruto alga su priedais buvo 9,8 tūkst. Lt, jos viceministro – 7,3 tūkst. Lt, ministerijos darbininkų – 1,2 tūkst. Lt. Analogiški atlyginimai vyravo ir kitose ministerijose.
Mūsų Seimo narių mėnesio bruto alga yra 6,9 tūkst. Lt, neatsižvelgiant į vis dar konkrečiai nereglamentuojamų priedų išlaidoms už parlamentinę veiklą. Todėl atsiranda galimybė tuo priedu piktnaudžiauti.
Tačiau aukščiausi mūsų valdžios pareigūnai gali pavydėti uždarbių kai kuriems valstybinių įmonių vadovams. Iš valstybinio sektoriaus įmonių pagal uždarbius išsiskiria kažkodėl privilegijuotas energetikos sektorius. Žlugusio energetikos monstro LEO vadovai išpešdavo iki 40 tūkst. Lt siekiančius atlyginimus. Lietuvos energijos vartotojams dar vis brangiai atsieina ne tik visos energetikų kastos vadovų dideli atlyginimai, kurių vidurkis siekia 14,8 tūkst. Lt, bet ir vyriausybės diletantiška energetinė politika bei aferomis apaugusi kai kurių energijos tiekėjų veikla. Nedaug nuo energetikų atsilieka „Lietuvos geležinkelių“ vadovai, jų atlyginimų vidurkis siekia 12,6 tūkst. Lt.
Ne mažiau absurdiška situacija yra ir savivaldybių atlyginimų srityje: Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planai“ vadovams, kuriems nustatyta viršutinė atlyginimų riba iki 12 tūkst. Lt, mėnesio išmokos yra jau siekusios iki 17,8 tūkst. Lt, o „Kauno energijos“ generalinio direktoriaus alga yra 11,8 tūkst. Lt. Prieš šiuos plėšikiškus atlyginimus nublanksta ir didžiausių šalies miestų merų atlyginimai.
Chaotiška situacija yra ir viešojo sektoriaus, ypač sporto ir kultūros sferos vadovų atlyginimų srityje. Pavyzdžiui, buvusio Lietuvos olimpinio komiteto prezidento darbo užmokesčio svyravimai buvo unikalūs: kai kuriais mėnesiais jo uždarbis popieriuje nesiekė 10 tūkst. Lt, o kitais mėnesiais, įskaitant įvairius priedus, išaugdavo iki 40 tūkst. Lt.
Akivaizdu, kad, lyginant su šalies vidutiniais atlyginimais, nepateisinami yra ne tik aukšto rango pareigūnų dideli atlyginimai, bet dar labiau – valstybinių įmonių vadovų uždarbiai. Atsakinga valdžia jų netoleruotų, nes šios įmonės dažniausiai turi monopolinę padėtį, dirba neefektyviai, joms negresia bankrotai. O ir patys didžiausi valstybinių įmonių generalinių direktorių atlyginimai neužtikrina gerų darbo rezultatų.
Europiniai atlyginimai
Mūsų profsąjungų lozungas „Turime europines kainas, reikalaujame europinių atlyginimų“ prasilenkia su realijomis, nes europinės kainos yra dvigubai aukštesnės, o mūsų darbo našumas perpus mažesnis nei Europos vidurkis.
Lietuvos emigrantų pamėgtoje Norvegijoje minimalius atlyginimus išsidera profsąjungos, vidutiniai bruto atlyginimai siekia apie 15 tūkst. Lt ir yra vieni aukščiausių Europoje (išskyrus Liuksemburgą ir Šveicariją), bet Norvegijoje yra ir aukščiausias kainų lygis, nes dideli atlyginimai reiškia brangų darbo laiką. Tai ypač atsispindi paslaugų srityje. Nors Norvegijos darbo užmokesčio vidurkis 7 kartus lenkia mūsiškį, tačiau norvegų perkamoji galia (pagal gyvenimo lygio perkamosios galios paritetus) tik 3,3 karto viršija mūsų šalies gyventojų. Be to, daugumos imigrantų uždarbiai yra kur kas mažesni už vietinių gyventojų.
Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje vidutiniai atlyginimai viršija 10 tūkst. Lt, t. y. beveik 5 kartus didesni nei Lietuvoje, tačiau jų perkamoji galia lenkia mūsiškę tik apie 2,7 karto. Airijos vidutiniai 7,7 tūkst. Lt atlyginimai yra kur kas mažesni už britų bei vokiečių, bet ir kainų lygis yra žemesnis, tad airių perkamoji galia yra apie 2,7 karto didesnė nei Lietuvos gyventojų. Ispanų vidutiniai atlyginimai ir gyvenimo kainų lygis yra žemesni nei airių, tad jų perkamoji galia tėra tik dvigubai didesnė nei mūsiškė.
Tokie orientaciniai duomenys gali praversti potencialiems emigrantams. Mūsų gyventojų vidutiniai atlyginimai ir jų perkamoji galia yra kaip latvių, bet estai pagal šiuos rodiklius mus lenkia apie 15 proc. ir neemigruoja.
Atlyginimų vizija
Nerealius pažadus padidinti MMA iki 1 500 Lt ar 1 800 Lt reikėtų pamiršti, nes toks algų šuolis reikštų ne tik nesuvaldomą infliaciją, bet ir daugelio ūkio objektų bei vyriausybės ekonominės politikos bankrotą. Taip pat tektų palaidoti ir vyriausybės deklaruojamą euro įvedimą 2015 metais.
Už gryną pinigą neverta imti ir V. Uspaskicho rinkimų kampanijos metu skelbto lozungo atimti iš turčių pinigus ir išdalyti vargšams. Rimčiau galima traktuoti „tvarkiečių“ deklaraciją dideliems uždarbiams taikyti aukštą pajamų mokesčio tarifą, o mažiems – žemą.
Nors kai kuriose išsivysčiusiose ES šalyse nėra įteisintos MMA, tačiau Lietuvos sąlygomis tai būtina, nes esant dabartiniam aukšto lygio nedarbui kai kurie darbdaviai galėtų sau leisti už pusdykį samdyti darbuotojus.
Vyriausybės politika atlyginimų srityje priklausys nuo ekonominės situacijos. Ekonomikos augimas artimiausiais metais turi 3–4 procentų potencialą, ne mažiau gali augti ir vidutiniai atlyginimai, o minimalūs – dar daugiau. Jei MMA kasmet būtų didinama 5 procentais, tai per 4 vyriausybės kadencijos metus minimali alga išaugtų iki 1 215 Lt. Šiuo metu ūkio augimas didele dalimi remiasi eksportu, o šis – pigia darbo jėga. Verslas sugeba išlaikyti mažus atlyginimus, nes nedarbas nemažėja. Kita ekonominio medalio pusė yra, kad maži atlyginimai reiškia mažą vidaus vartojimą.
Nors Lietuvos valstybinio ir privataus sektorių vadovų bruto atlyginimai yra mažesni už atitinkamus atlyginimus išsivysčiusiose ES šalyse, tačiau mūsų viršininkų į rankas gaunamų pinigų perkamoji galia prilygsta žymiai turtingesnių šalių vadovų realiems uždarbiams, nes ne tik turtingų šalių gyvenimo lygio kainos yra aukštesnės, bet ir dideli atlyginimai yra kur kas daugiau apmokestinami nei Lietuvoje. Mes turime ne vieną tūkstantį piliečių, kurių mėnesio pajamos siekia 20 tūkst. ir daugiau, bet tik 765 jas deklaravo. Jie turi pagrindo džiaugtis, kad jiems taikomas tik 15 procentų mokesčio tarifas – toks pats kaip ir gaunantiems minimalius atlyginimus.
Nebūtina aklai kopijuoti Vokietijos valstybės tarnautojų atlyginimų sistemos, pagal kurią algos dydis priklauso tik nuo pareigybės ir darbo stažo. Vieninteliai algų priedai: a) dirbantiems regionuose, kuriuose būsto nuomos viršija šalies vidurkį, b) 13-as mėnesinis atlyginimas atostogoms ir c) „kalėdinis“ algos priedas, kurio dydis priklauso nuo ekonominės situacijos. Už mokslinius laipsnius kaip mokslų daktaro ar profesoriaus, taip pat kaip ir už „gerą darbą“ bei viršvalandžius jokie priedai nemokami, nekompensuojamos ir neišnaudotos atostogos. Už blogą darbą gresia atleidimas, viršvalandžiai kompensuojami išeiginėmis dienomis, o metinės atostogos privalo būti išnaudojamos vėliausiai kitų metų sausio-kovo mėnesiais. Taip stengiamasi išvengti nepagrįstų algų priedų, pavyzdžiui, sekretorei už jos ilgas kojas.
Kompetentinga vyriausybė privalėtų valstybiniame ir viešajame sektoriuje įvesti bendrą atlyginimų sistemą be jokių priedų ir premijų iš „sutaupytų“ uždarbio fondų, radikaliai sumažinti didelius atlyginimų skirtumus tarp vadovų ir eilinių darbuotojų tam pasitelkdama ir progresinį pajamų mokestį (kaip įsipareigojo „tvarkiečiai“). Taupyti valstybės biudžeto uždarbio fondo lėšas ir „Sodros” biudžeto išlaidas reikėtų ne mažų atlyginimų sąskaita, o tuo, kad apsimokėtų dirbti, o ne piktnaudžiauti įvairiausiomis socialinėmis išmokomis.
Reikia sugriežtinti vadovų atsakomybę už piktnaudžiavimą viešųjų pirkimų ir mokėjimų vokeliais srityje. Juokingai skamba, kad valdžia, turėdama gausią kontrolierių armiją, nesugeba kontroliuoti viešųjų pirkimų ir likviduoti paplitusios mokėjimų vokeliais praktikos. Nepateisinamas yra vėlavimas mokėti atlyginimus savaitėmis ar net mėnesiais. Geriausias receptas būtų nuostata, kad už tai atsakingi vadovai pasiimti atlyginimą galės tik tada, kai atlyginimai bus išmokėti visiems eiliniams darbuotojams.
Norisi tikėti, kad vyriausybė sugebės reformuoti daugelį metų galiojančią absurdišką darbo užmokesčio sistemą.
Tiesos.lt