Praėjo kelios dienos nuo nesankcionuotų Kovo 11-osios eitynių, kurios sutelkė kelis tūkstančius orumo dar nepraradusių piliečių, kol po patirto šoko atsigavęs politinis elitas suskato vertinti tai, kas įvyko. Kitaip tariant – smerkti.
Pirmiausia valdančioji socialdemokratų partija pasisakė prieš eitynes ir pareiškė smerkianti „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“, jos esą „galutinai nuplėšė tariamos demokratijos skraistę nuo save „patriotiniu“ vadinančio jaunimo“, kuris skandavo „pseudopatriotinius šūkius“.
Ko gero, valstybinių reikalų tvarkymas tiek nuvarė nuo kojų socdemus, kad jie patikėjo šį paskvilį parašyti „antifa“ aktyvistams – savo būsimai pamainai.
Kitą dieną jau „opozicijos“ vadas Andrius Kubilius postringavo apie „konfrontaciją“, kurią kelia kažkokie plakatai.
Politikams reikėtų prisiminti tautinį elementorių. Būti tautiškam nereiškia šnairuoti į kitataučius. Lietuvio tapatybė nėra kitų tautinių tapatybių – rusų, lenkų ar žydų – neigimas. Tik brandus, susipratęs, savo šaknis atradęs asmuo geba ir gali priimti šalia esančio žmogaus kitoniškumą, juo domėtis ir vertinti. Beje, tam nereikia atsisakyti savo tautines savasties, o priešingai – ją rasti ir puoselėti. Brandus tautiškumas pasižymi džiaugsmu dėl savo šaknų, bet ne agresija bei demonstratyvumu, kitataučių demonizavimu, panieka jų kultūrai ir tapatybei.
Deja, negalime nepastebėti, kad kalbos apie tautiškumą nūdienos visuomenėje yra vertinimas kaip tam tikras anachronizmas. Globalistinė ideologija tautiškumą laiko atgyvena, net pavojumi visuomenės stabilumui. Nemenkai daliai piliečių yra kažkaip nepatogu deklaruoti savo tautines aspiracijas, nes tai esą reikštų būti nacionalistu, provincialiu, siaurakakčiu, kažkokiu menkysta fašistu.
Kas atsitiko, kad būti patriotu reiškia būti kvailelio Jonelio vietoje? Pats žodis „patriotizmas“, kaip ir sąvokos „tautiškumas“, „nacionalizmas“, tampa blogu tonu, išbraukiamas iš leksikono bei visur ir visada keičiamas „pilietiškumo“ sąvoka. O patriotizmas nereiškia nieko kita kaip Tėvynės meilę. Tad gal politikai atsakys, kodėl mylėti Tėvynę yra blogai?
Koks tokių nuostatų rezultatas? Teisę veikti ir kalbėti Tautos vardu sau uzurpavo politikai ir tai pavertė apgailėtina karikatūra. Tuomet tik jie nustato „dozę“, kiek ir kaip galima mylėti savo kraštą. Kas praranda šios „dozės“ pojūtį, nesiduoda įrėminamas, yra mikliai marginalizuojamas ir paverčiamas kažkokia pamėkle.
Kodėl taip nutiko? Nes mylintis žmogus tampa pavojingas. Jis yra laisvas ir gali elgtis nelogiškai, nes jam niekas nebaisu. Todėl jei esi patriotas, tampi blogas sistemai ir kai tokių atsiranda tūkstančiai, prasideda etikečių klijavimas ir grūmojimas, nes vyksta procesas, kurio sukontroliuoti nebeišeina.
Tuomet lieka tėkšti – fašistai, kad kitiems nekiltų pagundos prisidėti.
Tačiau tai – kelias į niekur. Kol kas šia kryptimi ir vairuojama.
ekspertai.eu