2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentė metiniame pranešime teigė: „Niekdariai, nemokšos, o ypač parsidavėliai atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais…“, „teisėkūra dirba atskirai žinybai, saujelei, grupelei ar grupuotei…“, „atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas…“.
Štai toks buvo mūsų prezidentės požiūris į aukščiausią šalies valdžią: Seimą. Suprantu prezidentę. Ji savo pranešime, norėdama akcentuoti, labiau pabrėžti Seimo problemas, apie jas kalbėjo paprasta, visiems priimtina, griežta ir be jokios diplomatijos kalba, kad liaudis suprastų. Sunku patikėti, kad prezidentė iš tikrųjų nori menkinti ir tyčiotis iš Seimo.
Tačiau mūsų prezidentė neatkreipė dėmesio į tai, kad jos paskirti patarėjai ir teisėsaugos pareigūnai kiekvieną jos pasakytą žodį priims kaip ženklą (nurodymą) veikti: tikslai nustatyti, uždaviniai suformuoti, priešas nurodytas – pirmyn. Nė už ką nepatikėsiu, kad mūsų teisėsaugos vadovai išdrįstų priimti svarbius sprendimus rezonansinėse bylose be prezidentūros palaikymo. Jie piršto nepajudins, kol negaus komandos, nurodymo ar pritarimo, o ką kalbėti apie aukščiausios valdžios ignoravimą.
Į Seimą ilgą laiką kojas šluostėsi Valstybės saugumo departamento vadovai. Nors vieni vadovai keitė kitus, tačiau tyčiojimasis ir nesiskaitymas su Seimu tęsėsi toliau. Ilgus metus Seimas niekaip negalėjo išsireikalauti garsiai ir liūdnai pagarsėjusių dvylikos analitinių pažymų. Saugumiečiai ignoravo Seimą. Kartais visai neatsakydavo, kartais atsakydavo, tačiau ne į tą klausimą, o kartais aprašydavo (įvairiomis nesąmonėmis) pažymas, tačiau pačių pažymų neteikdavo. Tai buvo atviras ir agresyvus pasityčiojimas iš viso Seimo. Tikrai žinau, kad saugumiečiai nuo aukščiausios šalies valdžios (galimai) nuslėpė nusikaltimus. Ne paprastus nusikaltimus (galimai) nuslėpė, o nusikaltimus prieš valstybę. Šiandien (tikriausiai) byla sunaikinta. Asmenys, veikę prieš valstybę, jos interesus yra apsaugoti. Buvo ką slėpti.
Į Seimą ilgą laiką kojas šluostėsi Valstybės saugumo departamentas kartu su teisėjais. Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisija, Seimo pirmininkės I.Degutienės nurodymu, bandė atlikti parlamentinį tyrimą ir išsiaiškinti, ar teisėtai saugumiečiai seka žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir kitus viešus ir aktyvius visuomenės narius. Tyrimas baigėsi visišku fiasko. Saugumiečiai tiesiog išsityčiojo iš Seimo pirmininkės, Seimo komisijos ir jos pirmininko K. Ramelio.
„Gaudavom tokį trafaretinį atsirašymą, kad atsižvelgiant į įstatymus informacija apie slaptus bendradarbius ir tyrimo taktiką ir metodiką neteikiama. Atviras tyčiojimasis ir nebaudžiamumas. Buvo vengiama atsakyti dėl to, kad, greičiausiai, tai buvo daroma (slaptai sekama) be pagrindo ir neteisėtai. Buvo ką slėpti“, – piktinosi Seimo narys, komisijos pirmininkas K.Ramelis.
Į Seimą kojas nusišluostė ir FNTT vadovas K.Jucevičius. Ką tik paskirtas FNTT vadovas K.Jucevičius pasiuntė Seimo Antikorupcijos komisiją (AK) kuo toliau su savo klausimais. Jis ignoravo ją. Neišsivaizduojamas dalykas. Ir iš kur tokios galios ir drąsa?
AK iš FNTT direktoriaus norėjo išgirsti ir pasiaiškinti apie situaciją, kai Antikorupcijos komisijai atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad K. Jucevičius galėjo būti atsakingas dėl slaptų FNTT dokumentų dingimo.
„Jucevičius tiesiai šviesiai pasakė, kad mes nesiruošiame nieko atsakinėti…“, – AK posėdyje teigė komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis. Matyt, buvo ką slėpti.
Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas Seimo narius vadina „veikėjais“. Buvusio Seimo Antikorupcijos komisija tyrė FNTT vadovų atleidimo iš tarnybos aplinkybes. Keli komisijos nariai pripažino, kad viename iš posėdžių aštrių klausimų sulaukęs V.Vasiliauskas metė repliką: „Na, na, veikėjai, kai ratas apsisuks, pažiūrėsime“. Seimo nariai tokį pasakymą įvertino kaip galimą spaudimą komisijos nariams.
Prokuratūra ne pirmą kartą ignoruoja Seimo komisiją. Anksčiau generalinis prokuroras net nesivargino eiti į Seimą. Siųsdavo savo pavaldinius. Dabar sprendimus Generalinėje prokuratūroje priiminėja provincijos prokuroras. Jis pasakė, kad Seimo laikinoji komisija įrašų negaus, ir taškas. Jeigu pateiks įrašą, tai Seimo nariai, tikriausiai, pamatys, kad ikiteisminiai tyrimai pradėti neteisėtai ir neturint pagrindo. Yra ką slėpti.
Įdomiai mūsų valstybėje viskas yra sprendžiama. Antstolė vadovauja 240 policijos pareigūnams. Nurodo jiems, kaip pulti ir užimti privatų namą, kaip išvaikyti žmones, kaip atimti mergaitę. Šiaulių prokuroras šokdina 141 Seimo narį. Jis reikalauja jų atiduoti jam Seimo narę N.Venckienę, tačiau atsisako suteikti jiems įrodymų medžiagą. Ir iš kur tokia drąsa?
Ką čia daugiau rašysi, viskas ir taip aišku. Seimas yra sumenkintas ir pažemintas. Niekas su juo nesiskaito. Jam tik nurodinėja. Ei, veikėjai, jūs privalote priimti štai tokį ir tokį sprendimą.
Seimas yra demokratijos rodiklis. Blogas jis ar geras, korumpuotas ar ne, tačiau jis yra. Mes jį renkame, suteikiame jam įgaliojimus veikti mūsų vardu, priimti svarbius sprendimus, kontroliuoti biurokratus, valdyti valstybę. Koks jis bebūtų, tačiau jis yra mūsų. Kai gynėme laisvę ir šalies nepriklausomybę, tai gynėme Seimą, nes jis yra demokratijos garantas.
Blogiausia ir bjauriausia yra tai, kad dauguma Seimo narių savo noru tampa „veikėjais“. Jie balsuoja taip, kaip jiems yra liepta. Jiems nereikia įrodymų. Jiems reikia nurodymų.
Jeigu prarandame Seimą, paskutinį demokratijos bastioną, tai norisi straipsnį užbaigti mūsų prezidentės žodžiais: „Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.“
Tiesos.lt