Anądien reaguodama į generalinio prokuroro prašymą Neringai Venckienei atimti teisinę neliečiamybę Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnė Irena Šiaulienė pareiškė – socialdemokratai pritars tam, kad teisinė neliečiamybė buvusiai teisėjai N. Venckienei būtų panaikinta.
Tas pareiškimas nebuvo netikėtas. Socialdemokratai savo, turiu pripažinti, gėdingą poziciją šiuo klausimu pademonstravo dar pavasarį, po istorinio gegužės 17 d. Klonio gatvės šturmo. Kartu toks skubotas pasisakymas paliko aštrų neteisingumo prieskonį.
Juk pareiškimą padarė ne koks žalias politikas, o politikos senbuvė, kuri per dvidešimt buvimo politikoje metų turėjo perprasti teisinio imuniteto prasmę. Antra vertus, dar Seimui nepradėjus svarstyti tikrai sudėtingo klausimo, užimti išankstinę ir kategorišką poziciją yra nekorektiška ir politiškai neišmintinga. Juk daugelis rinkėjų sureaguos į tokį pareiškimą taip pat kategoriškai neigiamai, kaip kategoriškai, be išlygų reagavo į generalinio prokuro prašymą ponia I. Šiaulienė.
Juk tam, kad priimtų teisingą sprendimą, Seimui reikia įsigilinti į N. Venckienės bylos esmę – kaltinimų rimtumą bei pagrįstumą. Bet svarbiausias Seimui iškilsiantis klausimas bus toks – ar nėra pagrindo manyti, kad kažkokios jėgos mūsų policiją, prokuratūrą ir teismus siekia panaudoti kaip įrankį susidoroti su Neringa Venckiene. Jeigu mes turėtume pakankamą skaičių tikrų Tautos atstovų, jie inicijuotų ir tyrimą dėl to, ar yra pagrindo manyti, kad kažkas bando manipuliuoti teisėsauga ir jeigu taip, kas tie manipuliuotojai yra. Toks klausimas kyla nemažai daliai mūsų visuomenininkų, piliečių ir jis jiems yra opus. Tačiau sisteminėms partijoms toks klausimas yra per sunkus, nes, kai kas teigia, joms pavojingas.
Susidorojimo objektu N.Venckienė gali būti dėl dviejų tarpusavyje susijusių priežasčių. Pirma, ji tvirtai laikosi kažkokiai jėgai pavojingos nuostatos, kad, nepaisant visų pastangų tai užtušuoti, pedofilija garsioje Garliavos istorijoje buvo, kad jos brolis Drąsius Kedys galimai buvo auka, kuria buvo prisidengta, kad A.Ūsas galimai taip pat buvo nužudytas ir kad dėl mūsų teisėsaugos bejėgiškumo teisingumas visoje toje drumstoje istorijoje nebuvo pasiektas. Antra, šiuo metu ji yra „Drąsos kelio“ lyderė, o šis politinis darinys kelia grėsmę dvipartinės (kai kas sako vienpartinės) politinės sistemos sukūrimui. „Drąsos keliui“ tapus parlamentine partija dar labiau neramūs yra užkulisiniai pedofilijos ir kelių žmonių žūties dramos veikėjai.
Taigi svarstyti Seimui yra ką. Jis turi įsigilinti ne tik į, tiesą sakant, iš piršto laužtus, kaltinimus, bet ir ištirti galimą klaninės teisėsaugos ir politikos įtaką Garliavos istorijai.
Poniai I. Šiaulienei ir kitiems parlamentarams noriu priminti teisinės neliečiamybės prasmę. Teisinis imunitetas teisėjams, politikams ir kitiems valstybės pareigūnams demokratijos siekiančiose šalyse buvo įvestas tam, kad svarbūs valstybei asmenys, pabrėžiu, ypač priklausantys opozicijai, netaptų lengva korumpuotų, nedemokratinėmis sąlygomis veikiančių teisėsaugos institucijų susidorojimo auka.
Parlamentas yra viešesnė, atviresnė vieta nei prokuratūros ar teismai. Jame dirba tautos įgalioti jos atstovai. Jie parlamentinės priežiūros rėmuose gali tirti rezonansinius atvejus. Parlamentarai negali priimti teisinių nuosprendžių, tačiau jie savo mandato ribose gali apsaugoti politikus, teisėjus ar kitus svarbias valstybės funkcijas vykdančius žmones nuo politinio ar klaninio susidorojimo. Be to, jie gali ir turi visuomenei paaiškinti bylos aplinkybes, savo argumentus balsuojant dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo.
Kad būtų konkrečiau, atlikime mažytį mintinį eksperimentą. Įsivaizduokime, kad mūsų šalyje veikiantys nusikalstami klanai nusprendžia susidoroti su Seimo nare I. Šiauliene. Tam jie pasitelkia teisėsaugą (gal bandysite tvirtinti, kad Lietuvoje tai neįmanoma?). Tie klanai, per teisėsaugą norėdami neutralizuoti principingą politikę I. Šiaulienę, ją ima kaltinti, kad ji, neva, organizuoja kontrabandą. Pagal civilizuotas taisykles Seimo priedermė būtų įsigilinti į kaltinimus ir apsaugoti parlamentarę nuo tokio susidorojimo. Tačiau, pagal pačios I. Šiaulienės logiką, ją reiktų be rimtesnių svarstymų atiduoti į mūsų šlovingosios teisėsaugos rankas. Ponia I. Šiauliene, ar Jūs tikėtumėtės visiškai teisingų mūsų teisėsaugininkų sprendimų Jūsų atžvilgiu šiuo hipotetiniu atveju? Ypač jei, sakykim, būtumėte sistemai nepriimtinos „Drąsos kelio“ partijos narė. Gal dabar, po šio mintinio eksperimento Jums ir Jūsų bendrapartiečiams bus aiškiau, kad teisinis imunitetas sugalvotas ne veltui, kad jis turi politinę ir teisinę prasmę.
Suprantama, kad idealios demokratijos šalyje, kur nėra teisinės ir politinės korupcijos, kur nėra klikų ar oligarchų, teisinis imunitetas būtų nereikalingas, nes ten nebūtų susidorojimo su aukštais valstybės pareigūnais grėsmės. Tačiau realus pasaulis šiandien netoks. Beje, ne tik Lietuvoje, bet net aukštesnį demokratijos laipsnį pasiekusiose šalyse.
O dabar apie kaltinimų N. Venckienei turinį. Man, ne kartą buvusiam Klonio gatvėje, – esu įsitikinęs, kad taip mano didžioji ta istorija besidomėjusių žmonių – visada atrodė, kad D. Kedytės teta ir globėja kaip ir jos seneliai Kedžiai, nuoširdžiai mylėjo ir globojo mergaitę. Teisinį išsilavinimą ir pareigos jausmą turinti N. Venckienė gerų žmonių padedama visą laiką kovojo už mergaitę. Visi tie faktai buvo viešumoje, kol mergaitė buvo Klonio gatvėje. Žmonės, žiniasklaida galėjo stebėti, kaip gyvena mergaitė. Jie galėjo įsitikinti, kad jos gyvenimo sąlygos, kiek tai įmanoma jos likimo vaikui, yra normalios. Palyginkime – ką mes apie mergaitę žinome dabar. Viešuoju reikalu tapusi mergaitės tragedija tapo politiniu tabu.
Klanas kol kas, pabrėžiu – kol kas, stipresnis. Jis jau įtikino dalį visuomenės, kad pedofilijos nebuvo, kad pradangintos, slepiamos nuo visuomenės D. Kedytės seneliai ir teta yra nusikaltėliai, kurie blogai elgėsi su mergaite, ją neigiamai paveikė ir t.t. Šiukštu, šiandien nieks neturi teisės paklausti, nes bus apšauktas violetiniu, kokios yra vaiko gyvenimo sąlygos DABAR, ar su ja tinkamai elgiamasi. Brandžioje visuomenėje tie dalykai būtų paaiškinti. Gi pas mus – tyla ir agresyvus melas. Nuo Gebelso laikų žinoma – meluok drąsiai ir dalis melu patikės. Deja, ši taisyklė bent iš dalies šioje istorijoje pasiteisina.
Paslaptinga žmonių protais ir jausmais manipuliuojanti jėga pradėjo naują puolimo prieš demokratiją ir teisingumą etapą – ji siekia teisiškai, man daug kas sako – ir fiziškai, sunaikinti N.Venckienę. Juk žuvusių šioje istorijoje ne vienas… Noriu paklausti I.Šiaulienės, kitų savo buvusių bendražygių: jūs visiškai atmetate tokio susidorojimo galimybę? Aš ir mano bendraminčiai tokią galimybę vertiname kaip realią.
Pabaigai poniai I. Šiaulienei ir visiems Seimo nariams turiu prašymą. Pažiūrėkite, prašau, gegužės 17-osios šturmo Klonio gatvėje vaizdo įrašą. Turiu įspėti – vaizdas sukrečiantis. Tačiau užgrūdinti politikai turėtų atlaikyti. Pažiūrėję galėsit pamatyti, kokie agresyvūs buvo mergaitės gynėjai ir kaip švelniai ir subtiliai elgėsi policijos pareigūnai. Kaip išimtinai valstybės interesais vedina tvirtai operacijai vadovavo privati antstolė S. Vaicekauskienė.
Pamatysit ir tai, kaip tuo metu dar teisinį imunitetą turinti teisėja N. Venckienė grubiausiu būdu įveikė pasaulio sambo vicečempioną. Ir daugelį kitų dalykų pamatytų mūsų parlamentarai peržiūrėję vaizdo įrašą. Tuomet, susidarę bendrą vaizdą, mūsų politikai galėtų priimti nešališką, objektyvų, teisingą sprendimą neliečiamybės atėmimo byloje. Švelniai priminsiu – rinkėjai laukia teisingumo.
Praeitą kartą, tiesa, dar aname Seime, mūsų politikai pabūgo kraupių vaizdų ir peržiūrėti garsiojo šturmo įrašą atsisakė. Gal šį kartą teisingumo ir pareigos jausmas nugalės baimės jausmą? Asmeniškai pažindamas ponią I. Šiaulienę tikiu, kad ji šį kartą nepabūgs pati ir padrąsins savo vadovaujamos frakcijos narius peržiūrėti įrašą.