Prezidentė savo rankose laiko prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą, Finansinių nusikaltimų ir Specialiųjų tyrimų tarnybas. Toks galių koncentravimas verčia abejoti, ar šios struktūros iš tiesų gali tinkamai atlikti joms patikėtą misiją nebijodamos rūstaus žvilgsnio iš S.Daukanto aikštės. Kur veda tokia sistema, diskutuota prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo.
Diskusijoje dalyvavo Seimo narys Linas BALSYS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Seimo narys Povilas URBŠYS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktorius ilgą laiką eina pareigas neturėdamas leidimo dirbti su slapta informacija. Vėliau pareikalaujama, kad jis būtų ištirtas melo detektoriumi. Jis nueina pasitikrinti, lyg ir nepatinka klausimai, jis išeina. Mes reikalaujame, kad eiliniai žmonės paisytų etikos. Kas gi čia vyksta, kad turime tokio rango pareigūną, o jam galioja kaip ir kitos taisyklės?
L.BALSYS: Labai sunku pasakyti, kas čia vyksta, bet manyčiau, kad dabartinis FNTT direktorius Kęstutis Jucevičius yra pasekmė arba produktas to kabinetinio teisingumo, kuris įvyko 2012 metais prezidentės kabinete, dalyvaujant tuometiniam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui. Kai buvo įvykdytas „teisingumas“ FNTT vadovui Vitalijui Gailiui.
Paskui atsirado naujasis direktorius, jis ir eina tas pareigas. Aš nesu girdėjęs, kad prezidentūroje būtų pasigirdęs koks kritikos balsas dėl skandalo, į kurį įsivėlęs dabartinis FNTT direktorius.
Iš prezidentūros mes nieko negirdime, tai galima suprasti, kad dabartinis direktorius turi tam tikrą paramą prezidentūroje, gal ir pačios prezidentės. Turbūt todėl standartai yra kiti, negu buvo taikomi V.Gailiui.
Galbūt toks galėtų būti trumpas paaiškinimas. Labai sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kuriam buvo suspenduota teisė prieiti prie slaptos informacijos, toliau ten dirba, vadovauja, bylinėjasi su Vidaus reikalų ministerija, paskui pats tą bylą nutraukia.
Vyksta kažkokie chaotiški dalykai, bet visuomenė į tokį svarbų postą atsidūrusiam žmogui turėtų pateikti klausimus – tai kaip ten iš tikrųjų buvo advokato Juzefo Kozubovskio reikaluose?
Bent turėtų būti atlikti tyrimai, o dabar netgi nuo poligrafo testo žmogus nusišalino ar pabėgo, kaip rašo žiniasklaida, ir nieko. Tai kelia nemažą nerimą dėl pačios sistemos, jeigu šitai sistemai vadovauja žmogus, dėl kurio kyla šitiek klausimų ir nėra jokių atsakymų.
Teisėsaugos ir jėgos struktūroms lyg ir šalies vadovė turi įtakos. Bet ji nereikalauja nieko pasiaiškinti. Turime situaciją, kai iš esmės kai kurie žmonės gali daryti, ką nori.
G.JAKAVONIS: Kaip turėtume vertinti tokius dalykus?
A.PAULAUSKAS: Aišku, kad reputacija, ypač einant tokias pareigas, yra vienas iš svarbiausių dalykų. Nesvarbu, dėl ko žmogus ją praranda, ar jis pats dėl to kaltas, ar, kaip sakoma, lemia aplinkybės. Jeigu jis reputaciją praranda, dažnai turi trauktis, kad visuomenė galėtų toliau pasitikėti šia institucija.
Pagaliau visuomenės pasitikėjimas svarbus ir dėl to, kad ji noriau bendradarbiauja su tokia institucija, kuri yra švaresnė, kuri turi reputaciją, negu kuri apipinta visokiais skandalais ir korupciniais ryšiais.
Kai vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis pradėjo eiti pareigas, mačiau, kad jis buvo ryžtingai nusiteikęs. Ir bent jau iš mūsų pokalbio supratau, kad jis netoleruos tokios situacijos. Tai matėsi iš jo žingsnių, kai jis prašė pasitikrinti melo detektoriumi ir paskui pats buvo apskųstas teismui. Tai irgi keistai atrodo.
Po to dar kilo skandalas su FNTT vairuotoju, kuris, pasirodo, išnaudojo prostitutes. Manau, eiliniam žmogui arba eiliniam vadovui per akis būtų visų tų faktų, kad jam reikėtų atsistatydinti.
Bet sutikčiau, kad kažkas FNTT vadovui stipriai talkina, todėl jis jaučiasi toks ramus.
Ką mes galime padaryti? Aišku, kad FNTT vadovas yra skiriamas vidaus reikalų ministro ir ministras jį gali atleisti, mačiau ministro pastangas tai padaryti.
Būtų tiesiog poreikis paklausti: ar vidaus reikalų ministras tos pozicijos ir toliau laikosi ir ką jis ruošiasi daryti? Tada būtų galima galvoti, ar jam trūksta jėgų, ar jam reikia paramos, gal reikia dar kažkokių įstatymų pakeitimų, bet kol kas tai ministro kompetencija.
P.URBŠYS: Reikėtų kalbėti apie tai, kiek pas mus yra kriminalizuota politika. Kažkodėl pas mus yra manoma, kad kriminalizavimas ir korupcija gali būti susiję su tuo, kad kažkam duoda kyšį ar kažkas tą kyšį priima. Pati korupcija irgi yra susijusi su galimu piknaudžiavimu savo valdžia pažeidžiant įstatymą.
Jeigu kalbėtume apie FNTT situaciją, tai yra visiškas „nonsensas“. Minėjote, kad, matyt, yra užnugaris. Tai įvardykime tiesiai šviesiai.
Mano manymu, tas užnugaris, arba vadinamasis stogas, šiandien yra Lietuvos Respublikos prezidentė. Būtent ji darė įtaką, kad tokiu būdu būtų susidorota su tuomečiu FNTT vadovu Vitalijumi Gailiumi ir jo pavaduotoju Vytautu Giržadu. Ir ji praktiškai darė įtaką, kad dabartinis FNTT vadovas Kęstutis Jucevičius atsisėstų į šitą kėdę. Nors Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad K.Jucevičiaus atėjimas buvo susijęs su viešųjų ir privačių interesų pažeidimu. Įsivaizduokite logiką – FNTT vadovas pats sau pasirašo pažymą, reikalingą Specialiųjų tyrimų tarnybai, kad yra skaidrus, o praėjus keleriems metams vidaus reikalų ministras suabejoja jo skaidrumu. Tada ministras sustabdo FNTT vadovo teisę susipažinti su slaptais dokumentais, inicijuoja tarnybinį patikrinimą.
FNTT vadovas bando išsisukti nuo to patikrinimo, inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą vidaus reikalų ministrui, kuris drįso suabejoti jo skaidrumu. Galų gale, kai FNTT vadovas prieina prie poligrafo, susipažįsta su klausimais, jis tiesiog apsisuka ir išeina.
Nepaisant to, vidaus reikalų ministro sudaryta komisija pripažįsta, kad toks elgesys yra tenkintinas ir jis yra patikimas, toliau gali eiti pareigas.
Aš to kitaip neįvardyčiau, kaip vadinamuoju kriminaliniu poveikiu. Nesvarbu, kad žmogus gali kelti tam tikrų abejonių, kad iškyla klausimų dėl jo nepriekaištingos reputacijos. Jis vis vien toliau gali eiti pareigas, nes jis turi užtarėją S.Daukanto aikštėje.
Viena vertus, gerbiama prezidentė deklaruoja, kad skaidrumo standartai turi būti visiems vienodi. Štai žodžiai iš jos metinio pranešimo: „Skaidrumas, pagarba Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams negali būti deklaratyvūs, net jeigu to reikalauja koalicijos partneriai arba kursto bendrapartiečiai.“
Nuo savęs pridurčiau, kad reikėtų baigti tą sakinį šitaip – „netgi asmeninis noras sustiprinti savo valdžios galias“. Nes iš tikrųjų tuomet nelieka pagarbos LR Konstitucijai.
Pavyzdžiui, jeigu skiriama ministro kandidatūra, užtenka ištraukti iš stalčiaus dugno pažymą, kad mestum šešėlį dėl jo reputacijos. O čia labai konkrečiai matome, kad yra įtariama, jog FNTT vadovas gali būti susijęs su konkrečiomis korupcinėmis veikomis, ir jis toliau gali eiti pareigas.
Žmonės, susiduriantys su FNTT pareigūnais, kurie gali iš jų reikalauti kyšio arba daryti bylas pagal užsakymus, matydami, kaip yra dangstomas FNTT vadovas, supranta, kad toks elgesys jų atžvilgiu yra legalizuotas.
G.JAKAVONIS: Tai kokioje valstybėje mes gyvename?
K.STOŠKUS: Prie išsakytų žodžių nelabai ką gali pridėti. Nebent toliau kelčiau klausimą: gal ir prezidentė nuo ko nors priklauso? Tai kas tie žmonės, kurie prezidentę prilaiko? Gal yra pareigos, sutartys ar įsipareigojimai, sunku pasakyti. Tokie dalykai, manau, galimi.
Prezidentės valingumas gerą įspūdį darė. Ateina žmogus, kuris, kartais lyg ir rizikuodamas peržengti savo funkcijas, kelia griežtus reikalavimus pilietinei visuomenei ir tarnautojams. Bet kai reikia atlikti veiksmus, kažkas vis dėlto stringa. Kas tai yra? Aš prezidentę iš toliau tiktai esu stebėjęs, kontakto nelabai daug turėjau, todėl man apie jos charakterio ypatybes spręsti ypač sunku.
Tiesą sakant, aš irgi džiaugiausi vidaus reikalų ministro S.Skvernelio atėjimu. Man rodos, tas žmogus irgi galėjo daug ką padaryti. Mano supratimu, tai vienas geriausių ministrų, bet kažkas ir jį sustabdo.
Jeigu tiek daug stabdančių jėgų, imi ieškoti, kurgi tas pagrindinis kaltininkas. Jau imi galvoti apie kažkokią autoritarinę valstybę. Kas tai – dirigentai? Jie ne viešumoje yra. Tai kodėl jie ne viešumoje?
Iš tikrųjų nesmagus įspūdis, ypač šiuo metu, kai vis dėlto yra gerų tendencijų. Per šitą Nepriklausomybės laikotarpį buvo tiek daug išdavysčių.
Patys gerai žinote, kaip Seime keičiasi nuomonės, – rytą viena, po pietų jau kita pažiūra. Maniau, kad tarybiniais laikais buvo konformistų, bet tik dabar sužinojau, ką reiškia tikrasis konformizmas.
Visi jutome tą slėgimą ir visi panašiai gynėmės pagal galimybes, o dabar tiek yra galimybių ir kiekvienas savo lošimą lošia. Per tą lošimą atsiskleidžia žmogaus kiaulystės, kai jis spjauna į svarbiausius principus, duotą žodį, įsipareigojimus, į savo pareigas.
Pareigos užkrauna atsakomybę. Pirmiausia yra moralinė atsakomybė tiems žmonėms, kuriuos bandai tvarkyti, bandai jiems duoti kažkokias rekomendacijas, reikalavimus, potvarkius.
Visi tie dalykai liudija, kad aš pats, kuris priimu sprendimus, turiu būti bent jau pagal savo sprendimus ištikimas pats sau. Bet kad šito nėra.
Nėra jokios pagarbos net paties žmogaus sau. Tai žmogus tampa skuduru. Ir mūsų valdžios institucijų skuduriškumas tebėra stipriai įsišakojęs.
Eidamas į šį pokalbį, jutau virpulį, kad kažkas keičiasi, kad jūs dabar galite taip sakyti. Jūs ne visada taip sakydavote, tik užuominomis. Čia nepatogu, čia yra draugas, čia kaimynas. Bet juk mes nepralaušime nepadorumo ledo, jei galų gale neatsiras žmonių, kurie išdrįs pasakyti.
G.JAKAVONIS: Lietuviai visą laiką renka vadą, toks mūsų mentalitetas. Bet aš matau ne kažkokį stiprų vadą, kuris atstovautų valstybei, o tiesiog stiprios rankos tam tikrą imitaciją. Griežtai buvo kirsta Vydui Gedvilui, nurodant, kad visi turi būti skaidrūs. Žinome ne vieną atvejį, kai politikui, kuriam nėra svarbiausia jo įvaizdis, reikėjo pasitraukti. Kodėl vyksta tokie dalykai?
L.BALSYS: Paradoksalu, bet per 25 Nepriklausomybės metus mūsų pilietinė visuomenė ne sustiprėjo, bet degradavo. Ypač pastarasis penkmetis buvo degradacijos sustiprėjimas, pradėjus vadovauti prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Man pačiam, kaip žmogui, buvusiam tuose rūmuose, skaudu ir sakyti, bet tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš nesutikau dalyvauti visoje šioje veikloje.
FNTT direktorius nėra tiesiogiai skiriamas prezidentės, bet, be jokios abejonės, yra stipriai daroma įtaka. Čia turbūt galima kurti įvairių įžvalgų, gal kas pavadintų sąmokslo teorijomis. Visa tai galėtų išsiaiškinti kokia parlamentinė tyrimų komisija, jeigu atsirastų politinės valios, kuo aš abejoju.
Bet mes turime konstatuoti tam tikrus faktus. Kad prezidentė yra asmeniškai įsivėlusi į tam tikrą kovą arba į tam tikrus santykius su privataus verslo kompanijomis. Su viena kompanija ji kovoja, kitą ji labai remia.
Pavyzdžiui, yra „Rubicon“, arba „Vilniaus energija“, – su šita yra labai griežtai kovojama. Bet kita kompanija – „Fortum“ (suomiškai rusiška kompanija) – yra proteguojama, visaip „stumiama“.
Kas gali dabar paneigti galimybę, kad prezidentė asmeniškai ir per patarėjus, vykdant šitą kovą su viena verslo interesų grupe, palaikant kitą verslo interesų grupę, neišnaudoja tokios administracinės galimybės, operatyvinės ir žvalgybinės veiklos, kokia yra FNTT? Galimai, sakau, čia viską reikėtų įrodinėti tyrimo metu.
Galima turėti sau paklusnų žmogų, kuris vykdytų nurodymus, pavyzdžiui, apie vieną rinkti informaciją, apie kitą nerinkti. Tuomet galima paaiškinti, iš kur čia toks nepaaiškinamas interesas.
Štai FNTT vadovas susikompromitavo, visi sakome, kad akivaizdžiai kažkas negerai, ir ten įsipynęs, ir šen įsipynęs, o pasirodo – nieko, dirba. Jis dirba gerai, tai kam gerai?
Mes turime kalbėti apie visą sistemą, kuri leidžia vienam žmogui – šiuo atveju valstybės prezidentui, ir nesvarbu, kas yra šiame poste, – vienose rankose koncentruoti galios struktūras.
Kas gali paneigti galimybę, kad tos struktūros negali būti išnaudojamos ginant arba savo asmeninius, arba kokių nors grupuočių, kurioms yra duotas „stogas“, interesus?
Tai labai rimti dalykai. Apie juos nei žurnalistai, nei visuomenė net nebando paklausti.
G.JAKAVONIS: Tai kaip yra dėl „stogo“ politikų finansiniams rėmėjams? Žmogus, galintis lemti kitų likimus, pats irgi yra pakabintas kaip marionetė?
A.PAULAUSKAS: Konstitucijos kūrėjai gana gerai subalansavo valdžių galias. Ir atrodė, kad nebus kokios vienos valdžios, kuri turėtų absoliučią valdžią, nesukoncentruos jos vienose rankose.
Bet matau, kad dabar taip nėra. Nes nuolaidžiauja Vyriausybė, nuolaidžiauja Seimas. Teismai susitaiko su tokia spaudimo pozicija. Neaišku, kam dabar atskaitinga prokuratūra. Yra baimė neišlikti, baimė atsiskaityti.
Normalioje civilizuotoje valstybėje, jeigu prezidentas elgiasi negerai, tiriama, kokios yra to reiškinio aplinkybės, iš karto reaguojama, kad to nebūtų. Nebūtinai jis šalinamas. O pas mus, atrodo, taip ir turi būti. Niekam nekyla noras kažkaip sureaguoti.
Vyriausybė prezidentei irgi duoda daug instrumentų. Prezidentė dalyvauja ES viršūnių susitikimuose, naudoja kitus svarbius premjero instrumentus savo darbe. Premjeras paaiškino: „Mes taip susitarėme, kai mane skyrė, manęs taip paprašė.“ Bet nebūtinai tai, ko paprašo, reikia duoti.
L.BALSYS: Bet juk tai šantažas – įvardykime tiesiai. Jeigu prezidentė susitikime su būsimuoju premjeru A.Butkevičiumi paprašė, ar šis negalėtų vietoj savęs leisti jai vykti, tai, galima sakyti, yra šantažas. O jei būsimasis premjeras būtų nesutikęs, kas tada?
A.PAULAUSKAS: Reikėtų grįžti prie mūsų konstitucinės tvarkos, kuri yra įtvirtinta, ir atkurti valdžių balansą. Ir pirmiausia Seimas turi tapti Seimu.
Yra du keliai. Seimas turėtų grįžti prie savo kompetencijos. Aukščiausioji Taryba turėjo sprendžiamąją galią. Ir patys piliečiai turėtų klausti, kodėl taip yra, kad valdžios žmonės susimąstytų.
Labai gerai yra tarpusavyje kiršinti partijas, jos konkuruoja. Ir konkurencija yra labai nuožmi, iš esmės iki naikinimo. Tokia situacija labai patogi norintiesiems pasiimti galių.
FNTT vadovas yra visiškai priklausomas. Baisiausia, kad toks pareigūnas yra „pakabintas“. Jį gali bet kada atleisti, bet kada nubausti, tai jis vykdys viską, kad tik išliktų. Tokia būsena labai pavojinga valstybei ir ji neturėtų toliau tęstis.
Normali praktika yra žmogui nutraukti savo įgaliojimus, pasitraukti. Ne dėl to, kad jis yra apkaltintas, bet kad veiktų sistema. O čia FNTT vadovas laikosi.
Dabar apie FNTT nėra nė vieno gero žodžio, nors ši tarnyba galbūt atlieka ir gerus tyrimus. Per vadovą visą laiką išlieka neigiamas įspūdis.
K.STOŠKUS: Bet ar nėra kaltas dėl to Konstitucinis Teismas?
A.PAULAUSKAS: Mano nuomonė buvo ta, kad Aukščiausiasis Teismas turėtų turėti konstitucinę funkciją. Jei iškiltų klausimas, jis galėtų pats tai ir išspręsti. Bet buvo nutarta, kad reikia atskiros institucijos.
Konstitucinis Teismas padarė ne vieną sprendimą atsiliepdamas į politinę konjunktūrą. Kai reikia neatleisti prokuroro, jis priima vieną sprendimą. Jeigu reikia kitaip pasielgti, jis priima kitą sprendimą. Kas prieina, paprašo, to naudai jis ir sprendžia.
L.BALSYS: Mano nuomone, Konstitucinis Teismas yra devynių niekieno nerinktų žmonių būrelis, kuris Lietuvoje iš esmės yra uzurpavęs visą valdžią. Jo sprendimai turi įstatymo galią. Jo sprendimų negali peržiūrėti net pats Konstitucinis Teismas, išskyrus kelias išimtis. Tai yra absoliučiai nedemokratiška sistema.
Konstitucinis Teismas turėtų išaiškinti, bet sprendimus priimti vis dėlto turėtų Seimas. Pavyzdžiui, dėl tarptautinių sutarčių – Konstitucinis Teismas išaiškina, bet galutinį sprendimą priima Seimas. O kodėl kitais atvejais taip nėra? Kodėl dėl pilietybės Seimas negali turėti tokios pačios išimties?
G.JAKAVONIS: Visi rašo apie FNTT, bet reakcijos jokios. Jei tamsiais tarybiniais laikais būtų nuskambėjusi tokia istorija, tai ta galva jau seniai būtų nulėkusi ir paskirtų kitą žmogų. Kodėl taip yra? Ar dėl žinojimo, kad žmonės nieko nepadarys?
P.URBŠYS: Pas mus žmogus netiki savo asmenine pilietine galia. Jis savo galią suvokia tik per valdžios institucijas.
Reikia atkurti valdžių pasidalijimo principą. Bet vėlgi nėra garantijų, kad, atkūrus galių pusiausvyrą, kitų institucinių galių sąskaita nepradės piktnaudžiauti Seimas arba Vyriausybė.
Ir prezidentė buvo išrinkta todėl, kad žmonės manė, jog tai būtent tas žmogus, kuris pakeis ydingą sistemą, neskaidrią politiką, neskaidrumą teisėsaugoje. Ir žmonės ją rinko kaip nepartinę. Bet ji nuėjo grynai sovietinės valdžios mokymo keliu.
Reikėtų kurti pilietinę visuomenę, stiprinti pilietines visuomenės galias. Reikėtų naikinti sąrašinius rinkimus. Prezidentė kalbėjo apie tiesioginius merų rinkimus, bet tai buvo tiktai rinkimų retorika. Kai ją išrinko, ji jau nieko nekalbėjo apie tiesioginius merų rinkimus. Apie tai jau kalbėjo socialdemokratai. Ji niekada nekalbėjo apie tiesioginius seniūnų rinkimus. Dabar apie tai kalba konservatoriai, kurie žaidžia savo pokerį su socialdemokratais.
Kovodama su tomis ydomis per savo galių stiprinimą, prezidentė sukūrė savo valdžios piramidę, kuri funkcionuoja tokiu pačiu neskaidriu principu. Yra „savas“ ir „savam“ viskas leidžiama. O tas, kuris nėra „savas“, turi būti persekiojamas.
D.Grybauskaitė – viena aršiausių V.Putino kritikių Europos Sąjungoje. Bet tiek V.Putino, tiek jos suvokimas, kas yra valdžia, kaip ja naudotis, kaip ja manipuliuoti, labai panašus.
Prezidentės globojamas pareigūnas dabar bet ką padarys, nė viena žiniasklaida nebandys jos kritikuoti. O jeigu ir kritikuos, politikai neturės politinės valios priimti sprendimą, kuris jai prieštarautų.
Nieko nesu prieš teikiamą kandidatūrą į generalinius prokurorus. Bet jis pasakė, kad prokuroras negali jaustis visiškai nepriklausoma procesinė figūra. Aukštesnis prokuroras turėtų paimti ir pavartyti jo bylą.
Kyla klausimas, ar turima omenyje Daivos Ulbinaitės byla (prezidentės atstovė spaudai – red. past.), kurią prokuroras išdrįso pateikti teismui? Nesvarbu, kad buvo vienas išteisinamasis nuosprendis. Prokuroras, kaip nepriklausoma procesinė figūra, ir toliau siekia, kad teismas objektyviai įvertintų slaptos informacijos, susijusios su artimiausios prezidentės aplinkos žmonėmis, nutekinimą.
Galima interpretuoti, kad naujasis generalinis prokuroras gali apriboti prokuroro nepriklausomas teises stengtis, kad teisingumas būtų objektyvus.
L.BALSYS: Dabar įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad prokuroras yra nepriklausomas.
P.URBŠYS: Viskas priklauso nuo asmeninės drąsos nepaklusti vadovo nurodymui pasakant, kad „aš vadovausiuosi įstatymu“.
Buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Gediminas Grina viešai pripažino, kad dėl informacijos nutekinimo iš prezidentūros jam reikėjo rinktis tarp karjeros ir įstatymo. Ir jis pasirinko įstatymą. Tiems, kurie rinkosi karjerą, pasibaigus kadencijai randamos šiltos vietos. Bet to, kuris pasirinko įstatymą, pasibaigus kadencijai vieta yra gatvėje.
L.BALSYS: Teoriškai Konstitucijos tėvai buvo nusprendę, kad institucijos viena kitą patikrina ir savaime susibalansuoja. Deja, praktikoje to nėra.
Atsitiko taip, kad prezidentūra dabar yra pati neskaidriausia institucija. Seimas pats save kontroliuoja. Skirtingos partijos seka, yra bendra salė, visi bendrai šneka, diskutuoja. Seimui, kaip institucijai, ganėtinai sunku būtų kažką slapta padaryti.
Valdžios atstovai, jėgos struktūrų vadovai gali lankytis prezidentūroje ir lankosi. Ar patys pasiprašo, ar būna iškviečiami. Kalbamasi už uždarų durų, dažnai ir be patarėjų, be liudininkų. JAV ovaliajame kabinete viskas įrašinėjama, yra oficialūs pokalbiai.
Ir oficialiame prezidentės kambaryje, kur vyksta susitikimai, turėtų būti viskas fiksuojama. Ne šiaip VSD vadas arba generalinis prokuroras ateina paplepėti, kavos pagerti, saldainių pavalgyti su prezidente. Ateina su reikalais. Ir kokie tie reikalai, jeigu jie kalbasi prie keturių akių už uždarų durų? Tuomet mes galime tik spėlioti.
Nepopuliariai nuskambėtų, bet galbūt sistema, kai prezidentas Lietuvoje renkamas tiesiogiai, nėra nei sveika, nei optimali? Gal reikėtų parlamentinės respublikos, jeigu mes apsispręstume, kad yra parlamentinė demokratija? Tuomet prezidentą rinktume parlamente, kaip tai daro mūsų kaimynai, ir nieko nuo to nėra blogiau.
O jeigu renkame prezidentą tiesiogiai, subalansuokime galias, kad būtų galima atleisti prokurorą, kad nebūtų įmanoma vykdyti teisingumo kabinete.
Galbūt reikėtų pakeisti rinkimų sistemą, kad į Seimą ateitų žmonės, turintys didesnį piliečių pasitikėjimą. Reikėtų daugiau tiesiogiai rinkti.
Pilietinė visuomenė pati turėtų stiprėti, jos nesustiprinsi kažkokiais išoriniais metodais.
Kol žmonės nejus, kad yra pagarba, teisingumas, kad galima pasitikėti prezidento institucija, Seimu, partijomis, tol jie negrįš ir pilietinės visuomenės neatsiras.
P.URBŠYS: Jeigu padidintume parlamento galias ir suteiktume galimybę jam rinkti prezidentą, tokiu būdu mes taip pat prisidėtume prie pusiausvyros pažeidimo.
Jeigu šiandien politinės partijos būtų skaidrios, nebūtų įsipainiojusios į vadinamosios juodosios buhalterijos skandalus, tai jos turėtų tvirtesnį stuburą. O prezidentė naudojasi pareigūnų, politikų pažeidžiamumu ir tuo dalyku manipuliuoja.
Parlamentui renkant prezidentą gali būti išrinktas toks, kuris bus visiškai kišeninis, priklausytų nuo tų partijų, kurios neatitinka skaidrumo kriterijų.
Visuomenė yra tarsi amputuota, ji nereaguoja. Viena jos dalis yra nusivylusi. O kita dalis žmonių sako, kad jiems čia viskas yra gerai. Tai kaip tarybiniais laikais, kaip kalėjime, zonoje – tau atnešė maisto davinį, tave pakėlė, paguldė laiku, vadinasi, viskas gerai.
A.PAULAUSKAS: Nei Latvijos, nei Estijos, nei Lietuvos prezidentai nėra niekuo išskirtiniai. Jų kompetencija vienoda. Nesvarbu, kas juos renka.
Per savo karjerą kiek bandžiau suteikti visuomenei instrumentų dalyvauti valstybės valdyme. Buvome parengę ir įstatymo projektą, kad Seimą galėtų paleisti 300 tūkst. piliečių. Guli projektai, kad būtų supaprastintas parašų rinkimas. Daug tų projektų yra, bet reikia, kad visuomenė jų norėtų.
Kitose šalyse visuomenė prižiūri kiekvieną žingsnį, kaip naudojami pinigai. Ar pas mus kam nors įdomu? Paskui tik sako, kad viską iššvaistė, bet kontrolės nėra.
K.STOŠKUS: Daug priekaištų pasakėte visuomenei: buka, bejėgė, inertiška, išbalansuota, pati niekuo nepasitikinti. Ją reikia keisti. Neturime normalių profsąjungų. Gabaliukais, fragmentuotai suskilusios.
L.BALSYS: 7 proc. žmonių yra profsąjungų nariai.
K.STOŠKUS: Visuomenei reikia elementarios savivaldos. Valdžia neateis iš viršaus. Žmogus turi pats tvarkyti savo reikalus kieme. Jis turi pajusti, kaip turi tvarkyti savo reikalus. Ir to Lietuvoje nebus, kol mes neturėsime savivaldos.
Valdžia susvetimėjusi, turi savo rūpesčių ir kariauja su visa tauta. Jau tarybiniais laikais buvo sunaikintas bendruomeniškumas, ir mes jo neįgijome. Žmonės turi pajusti, kad jie yra savo reikalų tvarkytojai.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“