Aktualijos

Pažangioji konservatorių orientacija

Written by admin · 2 min read

Senokai suvokta, kad mūsų politiniam elitui, partinei nomenklatūrai nėra svarbu nei ideologinės nuostatos, nei pažiūros – visus juos vienija esminis valdžios, visos valdžios instinktas. O valdžia – tai finansinių srautų kontrolė. Tie srautai taip sėkmingai kontroliuojami, kad Lietuva pagal visus socialinius rodiklius ilgam įsitvirtino Europos Sąjungos šalių dugne. Jokių prošvaisčių, kad bent jau imtume iš to dugno ropštis. Tačiau konservatoriai vis dėlto išsiskiria tam tikru ideologiškumu – jie kartkartėmis primena giną tradicines, taip pat šeimos vertybes. Šitai juos skatina daryti ir partijos pavadinime atsiradęs „krikščioniškas“ – vertybinis – sandas.

Ginama dažniausiai žodžiais ar viešųjų ryšių akcijomis. Praktinėje veikloje tų vertybių nematyti. Nė su žiburiu jų nerasime ir konservatorių parengtoje Lietuvos raidos strategijoje Lietuva 2030. Pastaruoju metu linkstama vis atviriau iš tradicinių vertybių, o sykiu ir iš konservatoriškojo krikščioniškumo pasišaipyti ar pasityčioti. Tokio žanro pavyzdys – įžymioji rinkiminė konservatorių videoreklama, kurioje mergaičiukė ragina suaugusius „gaidžius“ kuo greičiau judinti „subines“ ir balsuoti už šią vertybinę partiją.

Toji reklama nėra koks nereikšmingas ar tiesiog blogai atliktas darbas, į kurį reikėtų nekreipti dėmesio. Intelektualinis konservatorių partijos elitas šį vaizdo klipą pripažino itin vykusiu, atveriančiu naujus politinės reklamos kelius. Tad dera manyti, kad tokios nuomonės laikosi ir jos viešinimą palaiminusi partijos vadovybė. Tiesa, partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis vaizdelį įvertino kitaip – „koktu“, tačiau ne jis šiuo metu formuoja konservatorių ir su jais susijusių krikščionių vertybinę orientaciją.

Ar tikrai reklaminis vaizdo klipas koktus? Jei taip, tai kodėl? Koktus jis tiems, kurie dar išlaiko tradicinių, ypač šeimos vertybių nuovoką. Koktus dėl to, kad tai gerai padarytas, labai konkretaus pedofilinio užtaiso kupinas vaizdo klipas. Tik išmoningi tokių vaizdų kūrėjai gali daliai publikos sukelti koktumo jausmą. Suprantama, kitai daliai – tikslinei auditorijai, – pasigėrėjimą ar net paskatinti erotines fantazijas. Juolab kad plati lova ir joje įsitaisiusi lūpas išraiškingai kraipanti mergaitė į tokias fantazijas ir kreipia. Klipas veikia. Veža. Dėl to daug konservatoriškai krikščioniškų katučių. Tai, sakytume, „minkštosios“ pedofilinės reklamos pavyzdys. Tokios reklamos apraiškų mūsuose gausėja. Nes gausėja ir pažangios lytinės orientacijos gerbėjų būrys, taip pat didėja jų politinė įtaka. Nors pedofilinis užtaisas akivaizdus, tačiau jame esama ir nemenkos ironijos dozės – „žaidžiama“ kaip tik su deklaruojamomis tradicinėmis vertybėmis ir sykiu – per „krikščionišką“ partijos sandą – primenami Bažnyčią purtantys pedofilijos skandalai.

Reklamos kūrėjai pasitelkia vakarietiškoje reklamos industrijoje jau naudotus būdus ir vaizdinius. Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje reklamoje vis labiau imta naudoti paauglio kūno erotiškumas, paspalvinant jį suaugusiųjų vaizdiniu makiažu. Susigriebta pastebėjus, kad modeliais tampa vaikai. Tada imta griežčiau žiūrėti į tokią reklamą, drausti reklaminį erotinį „žaismą“ vaikų kūnais. Šiaip jau didžioji reklamos dalis kupina erotinio užtaiso. Politinėje reklamoje erotikos daug mažiau. Tik kai kur galima įžvelgti jos pėdsakų. Šiuo atžvilgiu išskirtiniai buvo Darbo partijos plakatiniai portretai, kuriuose pats „kniazius“ apsikabinęs lydėjo į Seimą visas savo kandidates moteris, leisdamas rinkėjams suprasti – „patikrintos“. Konservatorius aptarnavę specialistai „perspjovė“ darbiečius – sujaukta lova, malalietka (žargonu). Saldainiukas tikslinei auditorijai. Šiuo vaizdo klipu konservatoriai buvo vienu ypu įrašyti į pažangios lytinės orientacijos išpažinėjų gretas. Tos pakraipos mėgėjus ypač žavėjo specialistų režisūra – juk mergaitę reikėjo išmokyti taip reikšmingai kraipyti lūpas, kad jose veiksmingai skambėtų „gaidy“. Žinantiems, kad paauglių leksikoje ypač išplitusi trijulė žodžių „tipo-čiulpk-gaidy“, dėl konotacijų abejonių nekyla – aiškus semantinis laukas, kuriame tas „gaidys“ lesa. Į tą lauką kreipia ir „judink subinę‘. O jau iš mergaitės lūpų nuskambėjęs prisipažinimas, kad ją „skriaudžia“, tikriausiai suvirpino ne vieno tikslinės auditorijos žiūrovo paširdžius. Neįmanoma įsivaizduoti, kad klipo kūrėjai būtų prikalbinę mergaitę „vaidinti“ be tėvų žinios, tad galima numanyti, kad šeima yra iš tų, kurios vadovaujasi strategijoje Lietuva 2030 iškeltu naujo žmogaus principu – „nebijoti laužyti stereotipus“. Suprantama, ir lyties, ir šeimos stereotipus.
 
www.tiesos.lt