Tiesos.lt siūlo itin savitą, Lietuvos konstitucinei santvarkai iššūkį metantį apžvalgininko Bernardo Gailiaus komentarą.
Žaibiškas VSD direktoriaus paskyrimas praėjusią savaitę sukelia dvejopą įspūdį. Viena vertus, bet kuris vadovas (jei tikrai mėgsta vadovauti) tiesiog privalo pavydėti Prezidentei neapsakomo veiksmo lengvumo ir neišmatuojamos galios. Pagalvokite: praėjusį pirmadienį niekas dar nežinojo naujo VSD vadovo vardo, o šį pirmadienį jis jau nuėjo į darbą. Kas nenorėtų mokėti taip veikti?
Bet lazda visada su dviem galais. Staigus paskyrimas demokratinėje valstybėje reiškia tik viena: niekam tai nerūpi. Jei nors viena iš didžiųjų politinių partijų valdžioje ar opozicijoje laikytų VSD direktoriaus paskyrimą reikšmingu įvykiu, tai būtinai būtų ištarusi tradicinį lietuvišką „pala pala…“. Neištarė – vadinasi nerūpi.
Abejingumo šaknys ir priežastys gali būti įvairios. Vieniems politikams VSD tikriausiai nerūpi, nes yra laikomas silpnu ir ta silpnybė atitinka tų politikų interesus.
Kiti politikai savo politinėse vizijose mato kitokią Lietuvos valstybę nei dabartinė. Tose vizijose ir VSD, ir kitos institucijos yra kitokios. Todėl tokiems politikams konkretūs paskyrimai nerūpi tol, kol jiems atrodo, kad bendras Lietuvos paveikslas kinta jų siekiama linkme.
Bet iš tikrųjų konkrečios politinės pozicijos šiuo atveju nesvarbios. Svarbus pats momentinis faktas: šiuo metu jokiems Lietuvos politikams VSD nerūpi.
Kiekviena problema yra kartu ir galimybė. Talentingas VSD direktorius gali sėkmingai pasinaudoti politikų dėmesio stoka. Mes dar pamatysime, ar Darius Jauniškis yra talentingas būtent šia prasme.
Tačiau apskritai demokratinei valstybei sveikiau, kai specialiųjų tarnybų vadovų paskyrimas politikams labai rūpi. Nes tik rūpestis patvirtina, kad politikai supranta, ką daro tokio paskyrimo metu. Kad supranta tą sudėtingą ir išties ypatingą vaidmenį, kurį šiuolaikinėje vakarietiškoje valstybėje vaidina specialiosios tarnybos.
Todėl neturėtume paprasčiausiai nutylėti savo išrinktų politikų abejingumo. VSD nerūpi Seimo nariams, bet turėtų rūpėti Lietuvos elitui platesne prasme. Jei ir šiame platesniame rate įsivyraus abejingumas, tai nutiks viena iš dviejų: arba VSD blogai dirbs savo darbą, arba naujasis vadovas galų gale įsivels į politinį skandalą, iš kurio nebepajėgs išsikapstyti.
Kad tuo įsitikintume, atlikime labai trumpą padėties analizę. Dalia Grybauskaitė ir D.Jauniškis vienu balsu pasakė: VSD turi ne tik identifikuoti grėsmes valstybei, bet ir jas šalinti. Šiek tiek praskleiskime šį teiginį.
Kas nėra politikas, tas neprivalo ieškoti aptakių frazių ir gali aptarti svarbiausias grėsmes Lietuvai labai greitai ir paprastai. Prasidėjus karui Ukrainoje padidėjo Rusijos keliama grėsmė. Tai nulėmė visų pirma destabilizuoti teritoriniai santykiai Europoje. Rusija bando Vakarų kantrybę ir tikrina jų reakciją laužydama sutartis. Dėl to ji tampa vis sunkiau prognozuojama.
Vis dėlto Rusijos veiksmai prieš Lietuvą nėra karo veiksmai. Mes gyvename taikoje – tai labai svarbi aplinkybė. Dar daugiau, taikos išsaugojimas, o ne trumpas pergalingas karas su Rusija, yra mūsų didžiausias politinis tikslas.
Trumpai tariant pastaruoju metu padidėjo Rusijos grėsmės intensyvumas, bet nepakito jos pobūdis. Rusija kelia grėsmę taikos meto metodais: šnipinėdama ir siekdama, kad Lietuvos politika būtų kuo naudingesnė Rusijai.
Kadangi veikia ypač aktyviai, Rusija yra pagrindinė užsienio grėsmė Lietuvai. Dar svarbiau, kad ši grėsmė labai glaudžiai susijusi su vidaus grėsmėmis. Lietuvos valstybės sąrangos tvirtumas, jos atsparumas slaptam poveikiui labai trukdo Rusijos politikai Europoje. Todėl Rusija yra suinteresuota stiprinti Lietuvos valstybę ardančius ar galinčius suardyti veiksnius.
Šiuos veiksnius taip pat nesudėtinga išvardyti, visi juos vienaip ar kitaip žino. Visų pirma verta atkreipti dėmesį į palengva augantį priešiškumą Lietuvos Konstitucijai. Jis būdingas ne tik pogrindinėms antikonstitucinėms grupuotėms, bet ir politikams, pradedant, bet nepabaigiant Rolandu Paksu.
Antra, Lietuvoje vis dar galutinai nenusistovėjo valstybės valdžios ir verslo santykiai. Stambūs verslininkai vis dar tiki (ir ne be pagrindo), kad gali savaip manipuliuoti politinėmis partijomis ir valdžios institucijomis. Todėl periodiškai kyla oligarchijos pagunda.
Dėl iškrypusių valdžios ir verslo santykių kenčia žiniasklaida. Prieš maždaug dešimtmetį Lietuvos žurnalistai galutinai apsisvaigino kerinčiu „ketvirtosios valdžios“ įvaizdžiu. Tik dabar jie pradėjo busti iš to apsvaigimo nemaloniai suvokdami, kad valdo ne jie, o juos.
Pagaliau, svarbu prisiminti, kaip lengvai Lietuvos visuomenė pasiduoda įvairių rūšių sąmokslo teorijoms. Visoje Europoje augant politiniam radikalizmui, šito gero (sąmokslo teorijų) tikrai netrūks. Tai taip pat gali neigiamai įtakoti valstybės politinę raidą.
Prezidentė ir naujasis VSD vadovas neklysta visą šitą grėsmių lauką priskirdami VSD kompetencijai. Tik reikia jų mintis ir teiginius nuvesti iki logiškos pabaigos.
Jei VSD iš tikrųjų norės šalinti grėsmes Lietuvai, jam teks pabandyti valstybę apsaugoti nuo savižudiškų politinių projektų, kurie toli gražu ne visada kuriami nusikalstamais metodais. Tam nepakaks būti vien teisėsaugos institucijų lyderiu, nors šią savo vaidmens dalį D.Jauniškis įvardijo labai taikliai ir tiksliai.
VSD vadovui teks būti politiku. Jam reikės periodiškai pasipriešinti anarchistinių būrelių, verslo ar net tiesiogiai Rusijos remiamų jėgų gimdomoms iniciatyvoms ir sprendimams. Kartais (kaip R.Pakso apkaltos atveju) – net visos tautos sprendimams.
Jei naujasis VSD direktorius politinio vaidmens neprisiims, tarnyba tik iš dalies atliks savo darbą. Tuomet Lietuvos saugumo ir ypač taikos su Rusija klausimai priklausys ne nuo pačios Lietuvos politikos, o nuo Rusijos ir iš dalies Vakarų valstybių malonės.
Kita vertus, jei Prezidentės remiamas VSD vadovas iš tikrųjų pradės šalinti grėsmes – taigi, aktyviai veikti politiškai, jis neišvengiamai susidurs su visuomeninių, politinių ar verslo grupių pasipriešinimu. Tas pasipriešinimas viešai pasireikš reikalavimais, kad VSD nepolitikuotų ir būtų atskaitingas „tikriems“ politikams.
Taip tiksliai prognozuoti leidžia labai paprastas faktas: visa tai jau buvo. Prieš septynis-aštuonis metus būtent tai ir atrodė svarbiausias politinis tikslas: kad VSD nepolitikuotų ir būtų atskaitingas. Bent jau formaliai atskaitomybė buvo pasiekta, dabar paaiškėjo, kad to nepakanka ir ratas apsisuko.
Jei nenorime būti be sustojimo tame rate sukami, turime aiškiai suvokti, kas vyksta dabar, kai skiriamas naujasis VSD direktorius. Jo prašome šalinti grėsmes, vadinasi, prašome būti politiškai aktyviu. Privalome tai tiksliai suprasti ir nebijoti dalykus vadinti tikraisiais vardais.
Ar tai supranta Seimo nariai, mes nežinome, nes Seimo nariams šiandien VSD nerūpi. Bet nematomas elitas – žmonės, kurie suvokia, kad jie patys ir yra Lietuva, turi ne tik viską suprasti, bet ir atsiminti.
Atmintis taip pat labai svarbi, jei norime išsivaduoti iš užburto rato. Po keleto metų viskas vėl atrodys kitaip ir žmonės nebeprisimins to, ką šiandien laikė akivaizdžiu. Daugybė žmonių, kaip visada, pasiduos to būsimo meto manipuliacijoms ir nedvejodami išsitrauks ir perdažys jau senstelėjusius plakatus „VSD = KGB“.
Politikai apskritai nieko neprisimins, nes jų darbas reikalauja niekada nieko neprisiminti. Prisimins, tikėkimės, tik dalis mūsų – ta dalis, dėl kurios iki šiol išliko ir toliau išlieka Lietuva.
Todėl ta dalis turi jau šiandien rasti būdų įsitikinti, kad su naujuoju VSD vadovu yra, pagal anglišką formulę, „tame pačiame puslapyje“. Turime žinoti, kad prašome politinio veikimo, ir tas, kurio prašoma, turi taip pat prašymą suprasti.
Šis tarpusavio supratimas reikalingas tam, kad atėjus laikui mes galėtume visokiems politikieriams aiškiai pasakyti: tai mūsų VSD ir jis daro tai, ko mes paprašėme, todėl – škac!
To reikalauja Lietuvos gelbėjimas – mūsų pačių darbas, kurį gavome neprašę.
15min., tiesos.lt