Propagandos ministerija veikė Vokietijoje 1933–1945 metais. Jai vadovavo įžymusis A. Hitlerio bendražygis Josephas Goebbelsas. Nors kai kas galvoja, kad politinė propaganda klestėjo tik hitlerinėje Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje, o dabar ja užsiima Rusijos ir Kinijos valdžia, ji paplitusi beveik visose šalyse. Lietuvoje – taip pat.
Propaganda skirta mums, eiliniams piliečiams, mulkinti ir yra apmokama mūsų pačių pinigais. Kai kuriose labiau civilizuotose valstybėse politinės propagandos sklaida yra ribojama ir reguliuojama, bet pas mus ji kuo toliau, tuo labiau klesti.
Nors Lietuvoje propagandos ministerijos nėra, politinės propagandos sistema veikia kuo puikiausiai. Visose svarbiose valdžios įstaigose yra komunikacijos, viešinimo ar viešųjų ryšių skyriai. Jų darbo esmė ir paskirtis – propaganda. Yra Lietuvoje ir privačių įmonių, kurios teikia politinės propagandos paslaugas valdžios institucijoms. Viena jų – itin solidų pavadinimą pasirinkusi ir per pastarąsias savaites išgarsėjusi UAB „Ministerium“.
Šiuolaikinės propagandos pradininkas, psichoanalizės „tėvo“ Sigmundo Freudo sūnėnas Edwardas Bernays (1891–1995 m.) skelbė, kad propaganda – svarbus visuomenės kontrolės ir rinkų plėtros instrumentas. Jis teikė propagandos paslaugas tuometei JAV administracijai ir stambioms šios šalies korporacijoms. E. Bernays parašė ne vieną knygą apie propagandos principus ir metodus. Nežinia, ar jas skaitė mūsų politikai, bet J. Gebelso bibliotekoje jos tikrai buvo.
Kai kurie E. Bernays propagandos projektai – klasikiniai, nors apie juos Lietuvoje tikriausiai nedaug kas girdėjo. Vykdydamas bendrovės „American Tobacco Company“ užsakymą, jis pasamdė grupę moterų, kurios 1929 metų pavasarį, velykinės eisenos Niujorko gatvėmis metu, demonstratyviai rūkė „laisvės deglus“ (angl. „torches of freedom“). Taip kūrybiškai buvo pavadintos cigaretės. E. Bernays pasistengė, kad ši žinia ir tam laikui pikantiški vaizdai būtų išplatinti visoje šalyje. Ši akcija prisidėjo prie moterų rūkymo bumo, padėjusio smarkiai išplėsti cigarečių rinką.
Teikdamas propagandos paslaugas korporacijai „United Fruit Company“ ir JAV administracijai, E. Bernays 1954 metais įkūrė fiktyvią naujienų agentūrą, kuri skelbė grėsmingas, bet niekuo nepagrįstas „žinias“ apie galimą komunizmo ekspansiją iš Gvatemalos į JAV. Tokios „žinios“ padėjo nuversti demokratiškai išrinktą Gvatemalos prezidentą ir sudarė sąlygas vaisių korporacijai toliau netrukdomai eksploatuoti didžiules bananų plantacijas toje šalyje.
Gerai suprasdamas savo dėdės įžvalgų apie žmogaus psichikos gelmes ir jos veikimo mechanizmus svarbą, E. Bernays tai panaudojo kurdamas ir tobulindamas propagandos metodus. Jų esmė – manipuliavimas informacija ir svarbiais simboliais siekiant paveikti ir panaudoti neįsisąmonintas žmonių emocijas bei troškimus. Taip daroma įtaka visuomenės grupių nuomonei ir elgsenai, kuriami prekių ir politikų įvaizdžiai. Šios žinios ir įgūdžiai padėjo E. Bernays tapti žymiausiu praėjusio šimtmečio propagandininku.
J. Goebbelsas įdėmiai studijavo E. Bernays darbus ir juos panaudojo savo propagandos ministerijos veikloje. Vienas iš „sėkmingų“ jo propagandos projektų – vokiečių tautos nuteikimas prieš žydus juos sistemingai šmeižiant ir niekinant. Įskiepijus neigiamą žydų įvaizdį vokiečių galvose, buvo pradėtas Holokaustas.
Kadangi tokia J. Goebbelso veikla „suteršė“ propagandos sąvoką ir pakenkė šio verslo reputacijai, E. Bernays nusprendė pakeisti paslaugos pavadinimą. Vietoje žodžio „propaganda“ jis pradėjo naudoti sąvoką „ryšiai su visuomene“ (angl. „public relations“, sutr. „PR“), kuri Lietuvoje dažnai ne visai teisingai verčiama kaip „viešieji ryšiai“. Akivaizdu, kad žodis „viešinimas“ šiai veiklai apibūdinti visiškai netinka, o jo naudojimas valdžios „pasiekimams“ skleisti pats savaime yra propagandos elemento pavyzdys.
Propagandos metodai ir komunikacijos technologijos nuo E. Bernays ir J. Goebbelso laikų patobulėjo, bet propagandos esmė nepakito. Ją gana gerai apibrėžia ir pati UAB „Ministerium“ savo interneto svetainėje: „Svarbu ne tai, kas Jūs esate, o tai, kaip apie Jus galvoja.“
Tikrai nenormalu, kad žentas turėjo akcijų įmonėje, kuri teikia politinės propagandos paslaugas uošvio vadovaujamos vyriausybės žinioje esančioms institucijoms. Civilizuotoje valstybėje tai nebūtų buvę įmanoma tiek dėl akivaizdžios interesų konflikto rizikos, tiek dėl paties verslo (propagandos) ypatumų. Todėl gerai, kad premjero žentas pardavė šias akcijas.
Bet ar nereikėtų, pasinaudojant šia istorija ir jos pamokomis, aiškiai apibrėžti politikų ir žiniasklaidos santykių? Tai padėtų sumažinti politinės propagandos srautus joje. Svarbu ne tik žiniasklaidos priemonių nuosavybės, bet ir politikams palankios informacijos sklaidos ir jos apmokėjimo dalykai. Neigiamų pavyzdžių susikaupė daug. Nuo apmokamų rubrikų portaluose, radijo laidos, kuri rengiama „bendradarbiaujant“ su viena iš valdančiųjų politinių partijų, iki visos žiniasklaidos grupės, aiškiai palaikančios vieną aukštą politiką ir kariaujančios su kitu.
Politikų ir žiniasklaidos santykių reglamentavimo turėtų imtis žiniasklaidos etikos, politikos mokslų ir kitų sričių ekspertai. Vargu ar iniciatyvą rodys patys politikai, nes jie suinteresuoti politine propaganda ir nevaržoma jos sklaida žiniasklaidoje. Nesutvarkius šių santykių, žiniasklaidos priemonės, siekdamos gauti kuo daugiau pajamų, taps politinės propagandos ruporais. Užuot informavusios visuomenę ir padėjusios kontroliuoti politikus.
Pabaigoje – apie premjero reakciją į informacijos, susijusios su UAB „Ministerium“, paviešinimą. Jis viešai ir ryžtingai paskelbė, kad „dirba dvi advokatų kontoros ir šitas klausimas nebus taip paliktas“. Mano manymu, tai sąmoningas visos žiniasklaidos ir žurnalistų bauginimas. Ir, nors premjeras vėliau ir pakeitė toną, tai – labai rimtas signalas.
J. Gebelso laikais visi žurnalistai buvo laikomi valstybės tarnautojais ir turėjo vykdyti savo boso – propagandos ministro – nurodymus. Dabar veikia ekonominiai svertai, politikai jais intensyviai naudojasi, darydami įtaką žiniasklaidos turiniui ir tai – labai blogai. Bet jei vienas įtakingiausių žmonių valstybėje – vyriausybės vadovas – šiuos svertus „sustiprina“ viešais grasinimais advokatais ir teismais, suklūsta visi žiniasklaidos atstovai.
Kitą kartą, prieš rinkdami informaciją apie premjerą bei kitus aukštus politikus ir ją publikuodami, žurnalistai, komentatoriai ir redaktoriai tikriausiai gerai pagalvos, ar verta rizikuoti. Ne tik pajamomis už propagandos sklaidą, bet ir bylomis. Tad, jei mums rūpi žiniasklaidos laisvė ir objektyvumas, turime suklusti ir mes visi, nes Lietuvos politikams tai, atrodo, nebėra jokia vertybė.
Alfa.lt