URM’o veikėjų įžūlumu, meluojant ir slepiant informaciją apie pinigų panaudojimą, stebėtis neverta – jie turi puikų pavyzdį. Tarkime, mažai visuomenei žinomas vienas pagrindinių VEKS veikėjų Rolandas Kvietkauskas neraudonuodamas Europos Komisijai pateikė suklastotą audito dokumentą. Išaiškėjus šiai machinacijai prokurorai iki pat šios dienos niekaip neišsprendžia šios problemos ir nesugeba nutraukti pradėto ikiteisminio tyrimo. Nuotr. agentūra LAVA
Aiškėja, kad Užsienio reikalų ministerijos (URM) išradingumas, slepiant informaciją, kaip bus panaudoti 214 milijonų litų, skirti Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, yra beribis. Apsimelavusi ekspertai.eu, esą įstatymas neleidžia pateikti Justus Lipsius pastato dekoravimo paslaugų kainų (apie šį melą rašėme publikacijoje “Užsienio reikalų ministerija meluoja išsijuosusi, tai patvirtino ir VPT”), Seimo narį prof. Vytautą Juozapaitį URM pašiurpino kitu prašmatniu sumanymu – liepos 5 dieną Vilniaus universiteto Didžiajame kieme planuojamu pompastišku muzikiniu renginiu, kuriuo bus oficialiai pradėtas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Detalus šio renginio scenarijus slepiamas – konkurso dalyviai jį gali sužinoti tik atvykę į URM ir pasirašę konfidencialumo pasižadėjimą – o žiniasklaidoje cituotas neįvardytas pareigūnas aiškina, esą taip siekiama nustebinti būsimus renginio dalyvius. URM neskelbia ir planuojamos šio įslaptinto renginio kainos, mat šiuo metu dar vyksta viešasis konkursas. Skelbiame prof. V. Juozapaičio mintis apie vieną pirmininkavimo projektų.
Prieš porą savaičių viename internetiniame portale, be kita ko, laisvu nuo žiniasklaidos laiku užsiimančiame Seimo narių „trolinimu“, siuntinėjant jiems provokacinio pobūdžio elektroninius laiškus, kuriuose siūloma papildomai užsidirbti, pasirodė Martyno Čerkausko informacija apie rengiamą pompastišką koncertą, skirtą Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžiai paminėti.
Iš pirmo žvilgsnio šis straipsnelis niekuo neišsiskyrė, nes Europos Sąjungos tema pastaraisiais metais Lietuvoje nieko nebestebina, o į pranešimus apie kultūrinius renginius apskritai retai kas sureaguoja, mat kultūros rubrika tiek laikraščiuose, tiek televizijos žinių programose paprastai būna po kriminalinių kronikų bei sporto naujienų, t. y. tuomet, kai prie ekranų lieka tik orais besidomintys sodininkai (vasarą), o žiemą kultūros naujienas paklauso ir paskaito nebent tiesiogiai su tuo susiję kultūros ir meno darbuotojai.
Tuo įsitikinau ir šį kartą, kai mano minėto portalo žurnalistai paviešino Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūno, paprašiusio neminėti jo pavardės, suteiktą informaciją, kurios pagrindinis tikslas, įtariu, buvo laiku perspėti visuomenę apie galimai neskaidriai finansuojamą kultūrinį projektą, kuris kažkodėl vykdomas URM pareigūnų.
Ta pačią dieną, būtent vasario 22-ąją, naiviai tikėdamasis atkreipti kitų žurnalistų ir visuomenės dėmesį, išplatinau pranešimą spaudai, kuriuo pasveikinau idėjos paminėti pirmininkavimo ES tarybai pradžią iškilmingu koncertu autorius, tačiau išreiškiau nerimą dėl renginio sąmatos, kuri, anot internetinio portalo, paskelbusio žinią, yra kruopščiai slepiama. Suabejojau ir URM kompetencija bei žinybingumu, rengiant ir organizuojant aukšto meninio lygio renginį. Tai pat išreiškiau nuostabą dėl to, kad tokia pareiga atimama iš Kultūros ministerijos ir jai pavaldžių institucijų, kurių pagrindą sudaro aukščiausio lygmens profesionalai (orkestrai, chorai, muzikai, režisieriai, dirigentai ir t. t.), gebantys surengti elitinius renginius ir be tarpininkų. Pagaliau istorinė galimybė pirmininkauti Europai lygiai taip pat rūpi ne tik URM klerkams, bet ir kiekvienam aktyvesniam Lietuvos piliečiui, kuriam ne vis tiek, kaip bus panaudoti pinigėliai, kurių taip trūksta absoliučiai visoms viešojo gyvenimo sritims. Tad jeigu nuspręsta nustebinti būsimojo renginio dalyvius ir pasaulį, gal derėtų atsiklausti visuomenės, už kokią sumą tai derėtų padaryti?..
Taigi, savo pranešime spaudai aš paraginau atsakingų valstybės institucijų atstovus laikytis viešumo principų ir deramai bei laiku informuoti visuomenę apie planuojamo renginio mastą bei konkrečius asmenis, kurie disponuos viešaisiais finansais. Manau, Lietuvos valstybei derėtų sukaupti pastangas ties pirmininkavimo proceso turiniu bei kokybe, o ne skirti nepagrįstą dėmesį ir taip trūkstamas lėšas vienadienei puotai, pakartojant liūdno atminimo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos skaudžią patirtį, suteikusią pagrindą kvestionuoti VEKS vadovų kompetenciją ir / ar procesų skaidrumą, įsisavinant viešuosius finansus.
Žinoma, mano subjektyvi nuomonė visiškai nereiškia jos besąlygiško teisumo, todėl mano pagrindinis tikslas ir siekis buvo kaip įmanoma plačiau paviešinti tą nevienareikšmiškai vertintiną informaciją, idant visuomenė turėtų galimybę pareikšti savo nuomonę ne post factum, kai nebegali nieko pakeisti, o įvykiui dar neįgavus pagreičio. Tačiau mane pribloškė tyla, kuri stojo tiek po minėtojo internetinio portalo vasario 22 dienos informacijos, pavadintos „Lietuvos valdininkų užmojis – Europą priblokšti dainomis”, tiek po mano reakcijos į šią publikaciją. Nesulaukiau nė vieno skambučio ar komentaro (išskyrus anoniminius), kuriuo būtų pasidalyta nerimu ar rūpesčiu. Nė vienas žurnalistas, įskaitant ir tradiciškai save viešojo intereso saugotojais besivadinančiuosius, nesureagavo į mano pranešimą spaudai. Taip pat ir neatsirado nė vieno atsakingo politiko ar valdininko, kuriems ši žinutė ir buvo skirta…
Maža to, naiviai tikėdamasis bent minimalios refleksijos, kreipiausi į visuomeninio transliuotojo kūrybinius darbuotojus, viešai deklaruojančius visuomenės teisę žinoti… Deja… Nesulaukiau net elementarios mandagumo žinutės, kuria valdiškos įstaigos darbuotojai bent per tris darbo dienas turėtų sureaguoti į suinteresuoto ir susirūpinusio asmens kreipimąsi. Ką jau kalbėti apie reakciją į tokią temą, kur reikėtų gvildenti valstybinių lėšų panaudojimą itin stambiu mastu, turint omenyje kontekstą – finansų deficitą kultūriniams bei socialiniams poreikiams tenkinti.
Vėlgi, būtų sudėtinga mane apkaltinti nelojalumu menui ar nenoru propaguoti profesionalų meną Europos kontekste… Kaip ir būtų itin sunku suabejoti kompetencija, vertinant kultūros ir profesionalaus meno procesus bei konkrečių aukšto meninio lygio renginių-koncertų turinį… O gal tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko pareigūnai, atsakingi už viešųjų finansų skaidrų panaudojimą, vengia atviro pokalbio? Kaip vengia ir paaiškinimo visuomenei, kurią labai lengva suklaidinti, pasitelkiant kelias tradiciškai ekspertais besivadinančių asmenų pavardes ir pasikviečiant „mega žvaigždes“, kurių žymi dalis honoraro galimai tenka tiems patiems ekspertams, atliekantiems ir vadybininkų ar kūrybinių agentų vaidmenį. Kita vertus, būtų įdomu paskaityti URM specialistų sudarytą specifikacijų sąrašą, reikalingą vykdant viešuosius pirkimus, kai tenka samdyti aukščiausio meistriškumo atlikėjus bei kūrybinius darbuotojus.
Koks nors skaitytojas gal pavadins mano rašliavą kliedesiais, grįstais sąmokslo teorija, neturinčia nieko bendra su realybe. Juk pastarąsias dvi dešimtis metų kitokių vertinimų turbūt ir nebūta… Jeigu ir buvo drįstama kelti panašaus pobūdžio klausimus, iniciatoriai būdavo labai subtiliai įtikinami to nebedaryti arba trūkdavo dokumentinių įrodymų, arba liudininkai staiga prarasdavo atmintį, ar geriausiu atveju vienas kitas „iešmininkas“ netekdavo oficialaus pragyvenimo šaltinio iš biudžetinės įstaigos aruodo. Tačiau ne tik eiliniam mokesčių mokėtojui, bet ir specialistams sunkiai suvokiamų sumų „įsisavinimo“ mechanizmas taip ir nesulaukdavo profesionalios analizės, kuri galėtų paneigti nesibaigiančius įtarimus, metančius kriminalinį šešėlį visai kultūros ir meno sistemai.
O gal iš tiesų mano įtarumas – tai tik nežinios ir tamsumo pasekmė? Gal, sužinojęs visas valstybinių renginių finansavimo detales, nurimčiau ir imčiau kitus raginti nekelti panikos, kuri gali sukelti sumaištį šalyje? Taigi, tai ir yra mano tikslas – kad kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų galimybę sužinoti ir būti informuotas apie veiksmus, nuo kurių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso jo ir jo artimųjų gerovė. Valstybės tarnyba, jos tarnautojai, išlaikomi, kaip ir visos biudžetinės įstaigos, iš mokesčių mokėtojų surenkamų pinigų, paprasčiausiai privalo savo iniciatyva ir neraginami pranešti apie savo planus, jau nekalbant apie konkrečius veiksmus. Kaip žinoma, lėšų panaudojimo teisėtumo kontrolės ir priežiūros funkciją atlieka specialiai sukurta Valstybės kontrolės įstaiga. Tačiau dažniausiai ji savo pareigas vykdo jau procesams negrįžtamai pajudėjus, kai prabylama apie nesąžiningų tarnautojų neteisėtus veiksmus. Tad ar ne paprasčiau būtų į panašaus pobūdžio visuomenei rūpinčius finansinius klausimus pamėginti atsakyti pradinėje stadijoje, kai nėra pradėtų tokių populiarių ikiteisminių tyrimų?
Viliuosi, kad šis laiškas pasieks visus mano brolius ir seseris kūryboje, visus atsakingus piliečius, kuriems rūpi ne tik valstybės vienadienio pristatymo pasaulyje fasadinė pusė, bet ir realus valstybės vardu veikiančių asmenų požiūris į tų menininkų bei kultūros žmonių, kurių pastangomis bus vykdoma misija, kasdienį gyvenimą ir jo kokybę. Nesu įsitikinęs, kad garbūs svečiai, kurių garbei ruošiama pompastiška šventė, jausis patogiai, sužinoję, jog Lietuvoje šimtai bibliotekų tarnautojų, gaudami minimalų atlygį, vos suduria galą su galu. Abejoju, ar neapkarstų saldžiausi muzikos garsai, jei tuo metu būtų uždaromi Lietuvos kultūros centrai, kuriems sumažintas finansavimas apriboja periferijos gyventojų galimybę realizuoti savo teisę į kultūrinių poreikų patenkinimą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas svečias nustebtų, sužinojęs, kad Lietuvoje scenai savo gyvenimus paaukoję ir dėl to anksti netekę darbingumo menininkai yra priversti elgetauti, nes kompensacinėms išmokoms trūksta tik pusės milijono litų. Ir tai tik sąrašo pradžia…
Nieku gyvu nekvestionuoju tokios svarbos įvykio – pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžios iškilmių reikalingumo. Kalbu apie valstybės ir jos piliečių norų, pareigų ir galimybių subalansavimo, nuo kurio priklauso tos pačios valstybės autoritetas ne tik europiečių, bet ir jos pačios piliečių akyse. O gal tai jau nebėra aktuali tema? Gal valstybės klerkų begalinis noras įsiteikti vadovams, paminant piliečių teisę žinoti ir dalyvauti, yra aukštesnis už demokratijos principus, kurių vienas pagrindinių – viešumas? Ar tikrai tokia iškilia proga organizuojamo renginio forma yra svarbesnė už turinį – o juk jį sudaro žmonės, kurių orumas ir priklausomybė Europai tiesiogiai priklauso nuo valstybės požiūrio ir to renginio organizavimo konteksto?
O gal ta M. Čerkausko parengta informacija mano minėtame portale buvo paskelbta turint tikslą patikrinti skaitytojų budrumą, ir tiek?.. Kaip ir to paties portalo minėto žurnalisto su kolegomis surengta elektroninė provokacija Seimo narių atžvilgiu, kai Lietuvos viešojoje erdvėje populiarėjančio neteisėtu „trolinimo“ būdu buvo mėginama patikrinti tautos atstovų sąžinę?.. Nejau išties Lietuvoje galima skelbti informaciją, už kurios turinį niekas neatsako? Arba, tiksliau, informaciją, kurios turinys neturi jokių pasekmių?.. Argi Lietuvoje skelbiama kultūrinio pobūdžio informacija nieko nebedomina? Net ir tuo atveju, kai kyla grėsmė mūsų viešųjų finansų skaidriam panaudojimui? Nejaugi nerūpi? Aūūū…!!!
prof. Vytautas Juozapaitis, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
ekspertai.eu