Lietuvos išsivadavimas ir Antrosios Respublikos sukūrimas buvo antrasis didysis lietuvių tautos tapsmo visaverte pasaulio nacija žygis. Jie abu sudaro visą lietuvių XX amžiaus gyvenimo turinį ir vertę.
1.
XIX amžius – jėgų brandinimo amžius. Abu – ir 1831, ir 1863 m. – sukilimai praeities idėjomis – Abiejų Tautų Respublikos atkūrimu – besivaduojančio elito inicijuoti ginkluoti judėjimai, kai ir lenkai, ir – svarbiausia – lietuviai vis geriau jautė savų tautinių aspiracijų ir tikslų netapatumą.
XX amžiaus išsivadavimai – ir 1918, ir 1990 m. – remiasi visų pirma iš lietuvių nacionalinio netapatumo kitoms tautoms suvokimo kylančiomis galiomis. 1918–1920 m. Lietuvos karas su Lenkija – tai bandymas suvesti sąskaitas su ilgamete (nuo 1569 m.) aksomine lenkiškąja okupacija, pasibaigęs, deja, didelės dalies Lietuvos pietrytinių teritorijų atvira okupacija (juridiškai Lietuvos lenkiškoji okupacija visa apimtimi įteisinta 1791 m. Konstitucijoje, kurią kai kurie mūsų gudragalviai vadina pirmąja demokratine Europos konstitucija), tačiau į pasaulio šviesą pagaliau išvedęs nepriklausomą lietuvių tautos valstybę. Atidavusi keletą amžių savo gyvenimo Europos Vakarams ginti nuo azijinių rytų, o autentiškiesiems Europos Rytams – nuo imperinių Europos Vakarų, Lietuva nuo 1920 m. susikaupia savo vidiniam gyvenimui ir augimui.
Partizaninis 1944–1953 m. karas ir 1991 m. kruvinieji sausio įvykiai bei okupacinės Rusijos kariuomenės išprašydinimas iš Lietuvos 1993 m. rugpjūčio 31 d. yra sąskaitų su dviem Rusijos okupacijomis – 1795–1918 m. carinės ir 1939–1990 m. bolševikinės – suvedimas.
Yra žmonių, kurie nesuvokia arba nenori suvokti šių dviejų didžiųjų geopolitinių Lietuvos atsiribojimų svarbos. Tačiau šie atsiribojimai jau yra istorijos faktai, sukurti pačių lietuvių. Ir tai yra tokios lietuviškosios brandos sąlygos, kurių nesumenkina nė šiaip jau labai problemiška Lietuvos geopolitinė – Europos Rytų ir Vakarų slenksčio – padėtis.
Lietuvių visuomenės dalių ar individų atlapaširdžiavimas buvusiems okupantams rusams gana gerai akcentuotas, lenkams – nepakankamai, o štai vokiečiams – trečiajai agresijos prieš Lietuvą jėgai – ir visiškai prastai. Tačiau šiandien galima drąsiai pasakyti: jeigu Europos Sąjungai vadovaus vokiečiai, o ne, pavyzdžiui, turkai, tai mes turėsim daug gražaus laiko susivokti, kaip geopolitinius akcentus sudėlioti ir santykyje su iš Vakarų į mus plūdusiais okupantais.
Manytina, kad po Europos Sąjungos projekto, kaip jis dabar yra vadinamas, mes būsime dvasiškai išsivadavę iš visų mus okupavusių ar bandžiusių okupuoti imperininkų. Fizinis išsilaisvinimas ir nepriklausomos ne tik valstybės, bet ir geopolitinės erdvės sukūrimas – XXI amžiaus lietuvių uždavinys.
Jį spręsdami ir išsprendę, būsime išsprendę ir savo dvasinio subrendimo problemas – išsivadavę ir išsilaisvinę galutinai, o ne iš dalies, kaip šiandien.
Uždavinį išspręsime tik aiškiai matydami geopolitinių srovių judėjimus. Nes abu didieji Lietuvos XX amžiaus darbai – Pirmoji ir Antroji Respublikos – buvo ne kokios nors grupuotės sumazgyti surazgyti, o savo tapatumą jaučiančios ir geopolitines permainas laiku išnaudoti sugebančios tautos darbai. Tautos, savo pažemėse trokštančios būti laisva, o savo viršūnėse – sugebančios save į tą laisvę vesti ir išvesti. Gyvenimo laisvėje tema būtų kita tema; mūsų šiandienos tema yra kelio į laisvę aplinkybių kuo tikslesnis išsiryškinimas.
Tai būtų ir įdirbis ateičiai.
2.
Visą Antrojo atgimimo (Pirmasis – XIX amžiuje), arba Išsivaduojamojo judėjimo, o iš dalies – ir Antrosios Respublikos metą žymi komunizmo ir antikomunizmo priešpriešos motyvai. Tai neturi stebinti. Komunistų partija yra oficiali (ir – kaip dera totalitarinei šaliai – vienintelė) komunizmą kuriančios visuomenės organizuojanti, o valstybės – vykdanti jėga. Komunistų partijos fenomenas dar kada nors turės būti rimtai aprašytas ir ištirtas, tik neaišku, kodėl šitam reikalui neskiriama nei dėmesio, nei lėšų, kol dar gyvi liudininkai, o ir iš archyvų kai ką dar galima būtų surinkti ir išsaugoti. Kol kas Lietuvoje, deja, dominuoja holokausto temos ir potemės bei lietuvių nacionalinio gyvenimo kūrėjų diskreditavimo problematika. Pastarosios mano pastabos – paraštėse.
Apie kompartiją pasakysiu tik tiek: ji nebuvo vienalytė jau vien todėl, kad buvo vienintelė ir privaloma visiems 220 milijonų imperijos gyventojų, norinčių ar aplinkybių verčiamų dalyvauti kokioje nors bent kiek visuomeniškai reikšmingesnėje veikloje. Didžiausi pokyčiai partijoje vyko partijos vadovų (generalinių sekretorių) kaitos momentais dėl požiūrio į imperijos egzistavimo būdus. Jie ženklino viso imperinio gyvenimo būdo laikotarpius (Stalino diktatūra – iki 1953 m., Chruščiovo atlydžio laikotarpis – iki 1968 m., kai Brežnevas į Prahą įveda tankus ir pradeda didžiosios stagnacijos erą, atvedančią prie ūkinės griūties slenksčio ir Gorbačiovo „perestrojkos“ būtinybės).
Partijos nacionaliniai padaliniai, nors išoriškai homogeniški, yra netapatūs sąjunginei organizacijai, turi tam tikrą savivaldą, savus grupinius interesus, o kadangi imperija, kaip yra sakoma, daugiatautė, gi į nutautėjimą gali ateiti tik per gerovę (Lietuvos KP ideologo Genriko Zimano didysis opusas taip ir vadinasi: „Per suklestėjimą – į vienybę“). Jie, tie nacionaliniai padaliniai, kartais taip užsižaidžia gerovės būtent savo tautai kūrimu, kad yra demaskuojami ir mušami, kaip, pavyzdžiui, Latvijos CK, kuriame po „nukrypimų ištaisymo“ įsikuria vieni rusai ir traukia darbo jėgą į Rygą ir uostus taip, kad vienu metu latvių pasidaro mažiau nei 50 procentų. Tuo tarpu Lulumbos universitete Maskvoje Afrikos bolševikai studijuoja Antano Sniečkaus biografiją ir aiškinasi, kaip jis prie Lietuvos KP vairo išbuvo daugiau kaip 40 metų. Tačiau tiems, kurie kartais bando vaizduoti Sniečkų kaip žmogų, kuris išsaugojo Lietuvą su beveik nekintančiu 80 procentų lietuvių, reikia sakyti aiškiai ir kietai: rusai vengė plūsti Lietuvon tik atsimindami įtemptą ir labai jiems skaudų Lietuvos karą su Rusija jau po Antrojo pasaulinio karo – Partizanų karą. Sniečkus išsilaikė valdžioje dėl to, kad laviravo, prie Stalino ir leisdamas, ir net skatindamas tremtis ir represijas. Ne veltui į Chruščiovą jis žiūrėjo su panieka, kolūkių pirmininkams leido kukurūzais apsėti tik laukų pakraščius, o visus plotus – dobilais, tačiau nė piršto nepajudino prieš lenkų mokyklų steigimą ir tolesnį krašto lenkinimą Pietryčių Lietuvoj, grįžtančių tremtinių persekiojimą ir pan. A. Sniečkus kolaboravo su valstietišku atsargumu. Bet kolaboravo. Jaunoji kompartijos narių karta kolaboravo jau ciniškai. Kaip liudija prof. Bronislovas Genzelis, jau Brežnevo laikais papriekaištautas dėl to, kad puola dailininkus, vėliau Nepriklausomybės Akto signataru tapęs CK sekretorius Lionginas Šepetys pasakė: „O ką, ar mano vaikai nenori valgyti apelsinų?“ Kitaip sakant, arba puti į partijos dūdą, arba pats gauni į dūdą. Tačiau Lietuvos kompartijos padalinio nacionalinės aspiracijos nėra iš piršto laužta problema ir jos kaip realios problemos tyrinėjimas būtų produktyvus.
Du motyvai Lietuvos kompartijai neleido būti atsipalaidavusiai. Pirmas – tai imperijos okupacinės viršūnės nuolatinė kontrolė. Antras – po partija esančių ir į partiją ateinančių žmonių kontrolė. Galiu paliudyti: kai 1972 m. pagaliau apsisprendžiau stoti į partiją, patyriau visuotinį man artimiausių žmonių nustebimą ir net paniekinimą. Tačiau aš jau žinojau, ką darau ir kodėl darau, todėl atsilaikiau nenulūžęs ir partijoje. 1973–1988 m. Vilniaus universiteto Filosofijos katedroj užsimezgusį filosofijos atnaujinimo judėjimą mes buvom išnešę į viešąsias tarybmečio gyvenimo formas, ir tas minties bei dvasios atsinaujinimas buvo pati ryškiausia į Sąjūdį įsiliejusi srovė. Pakaks paminėti per ją atėjusių žmonių pavardes: B. Genzelis, Arvydas Juozaitis, Jokūbas Minkevičius, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Radžvilas. Kas pabuvę pasitraukė, o šie žmonės veikia ir šiandien (J. Minkevičius dėl savo biografijos išimčių – ir miręs).
Šiandien gimsta dar viena spekuliacijų rūšis: buvę dogmatikai, balindami savo kailį, skaičiuoja, kiek komunistų buvę Iniciatyvinėj grupėj, kitose Sąjūdžio struktūrose. Noriu pasakyti labai aiškiai: mes Sąjūdyje buvom ne atstovauti kompartijai. Mes buvom kompartijoj, kad darytume Sąjūdį. Kalbu apie tuos, kurie Sąjūdyje buvo ir pateko ten ne KGB implantuoti.
Tai buvo labai svarbi Sąjūdžio savybė: vertinant griežtai formaliai, visi buvom okupacinio režimo kolaborantai. Taip maždaug į mus ir žiūrėjo Lietuvos laisvės lyga. O Antanas Terleckas, atrodo, ir dabar taip tebežiūri. Vertinant neformaliai, internacionaliai – visi buvom (kalbu apie Iniciatyvinę grupę) nepatenkinti režimu iš esmės ir konkrečiai. Nepatenkinti, tačiau išmokę kalbėti ir veikti „ties riba“, o svarbiausia – daugelis visuomenėje užimantys tokias pozicijas, kad tų žmonių koks nors eliminavimas būtų kūręs visai kitokią atmosferą, negu Jono Kazlausko dingimas 1970 m. Užtat kai per diskusiją Verkių rūmuose 1988 m. birželio 2 d. jaunimas prispaudė prie sienos: kurkim organizaciją persitvarkymui paremti, mano didžiausias rūpestis buvo kaip nukelti tą darbą į kitą dieną, o per naktį susiskambinti su tokiais žmonėmis, kaip Justinas Marcinkevičius, Remigijus Adomaitis, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda, Julius Juzeliūnas, kad jie dalyvautų ir galėtų būti siūlomi. Ne visiems aiškinta. Gal tai ir ne visai garbinga. Tačiau istoriškai teisinga: tokį būrį viešojo gyvenimo autoritetų judinti buvo beveik neįmanoma. Kai į CK atvažiuodavo Gorbačiovo įgaliotiniai, iš KGB atgabendavo mūsų bylas, tie pastudijuodavo, pasišnekučiuodavo ir vėl išvažiuodavo. Gorbačiovas visam pasauliui norėjo rodytis demokratas.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne vienam iš Iniciatyvinės grupės lojalumo valdžiai nuostata buvo svarbesnė už kokias nors naujas idėjas ar žingsnius. Kai kurie tylėjo. Arba išmintingai samprotavo. Tačiau ir viduje, ir išorėje vyko darbas – nustatant santykius su oficialia valdžia (visų pirma Lietuvos CK) ir ryškinantis pozicijas bei įtakas viduje, pačioje grupėje. O svarbiausia – keliant Sąjūdžio Lietuvą.
Tokia padėtis tęsėsi iki Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo ir dar kurį laiką po jo. Kad buvo jau susiklostę įtakų laukai, matyti iš suvažiavimo išrinktos Tarybos eiliškumo: R. Ozolas – 193 balsai, Kazimiera Prunskienė – 192 balsai, Vytautas Landsbergis – 187, B. Genzelis – 180, Vytautas Petkevičius – 156 balsai (tik dešimtas). Demokratiškai nustatytas eiliškumas neatitiko neformaliai jau susiklosčiusio prioritetiškumo, ir pirmininkas su pavaduotojais nebuvo nei paskelbtas pagal rinkimais į Tarybą gautų balsų eilę, nei renkami papildomu balsavimu. Pirmieji nuolaidžiavimai Sąjūdin kaip kompartinis mąstymas prasiskverbusiam bolševizmui paskui mums visiems brangiai kainavo. Tada mes dar dorai ir nesupratom, kad demokratijos esmė ir yra formalumas: ką nustatė reali dauguma, negali keisti joks kitas autoritetas. Ketvirtą valandą ryto žingsniuodamas namo po žvaigždėtu rudens dangum sakiau sau: padariau! Jeigu daugiau nieko ir nepavyks padaryti – Sąjūdis įsteigtas, kolaboravimas baigtas.
Deja, ir kairė, ir dešinė galvojo kitaip: niekas nebaigta, viskas tik prasideda.
Nuo pat Sąjūdžio pradžios dešinėje mums oponavo Lietuvos laisvės lyga su A. Terlecku priešakyje. Nemanau, kad Lyga nesuprato, jog reikalavimas nutraukti okupaciją gali būti išgirstas ir įvykdytas. Jis buvo išgirstas, bet vykdyti jo niekas nesirengė. Čia buvo istorinis paradoksas: būdami absoliučiai teisūs juridiškai ir morališkai, Lygos žmonės ir kiti popartizaninio pasipriešinimo veikėjai politiškai buvo užribyje. Po 1987 m. mitingo prie Mickevičiaus paminklo išdėstę savo poziciją kaip radikalų režimo neigimą, jie į tokio pat radikalaus neigimo poziciją pateko ir patys. Tiesa, pertvarkos griaunama diktatūra nebegalėjo taikyti totalinio jų izoliavimo būdų (suėmimas ir įkalinimas, tremtis), tačiau „bananų baliai“ buvo dar priimtina veikla, ir kai 1988 m. rudenį Lygos mitingas buvo išvaikytas, o Algimantas Andreika ir keletas kitų suimti, Sąjūdis pareikalavo, kad vidaus reikalų ministras pasiteisintų, o su Lygos atstovais dar rytą po „baliaus“ buvo surengtas nedidelis piketas. Lyga paskelbė iniciatyvą surinkti milijoną parašų, kad būtų išvesta okupacinė kariuomenė, akcija strigo, Lyga kreipėsi į mus paramos, Landsbergis Amerikoj vis baiminosi, kad ir mes neįstengsim, o gal ir saugojosi Terlecko įtakos didėjimo, tačiau žlugdyti patį išvedimo reikalavimą buvo nusikalstama, ir akcija buvo sėkmingai paremta.
Toks oponuojantis bendradarbiavimas su Lyga tęsėsi visą laiką, kol buvo atkurta Nepriklausomybė ir Sąjūdžio antrajame suvažiavime Jurgis Oksas tiesiog sutrempė Lygos radikalizmą pareikalaudamas sušaudyti 20 tūkstančių komunistų.
Buvo ir kitų Pasipriešinimą sudariusių grupių ir grupuočių, pradedant Helsinkio grupės žmonėmis, pogrindinės spaudos grupelėmis, baigiant įvairiomis užsienio organizacijomis, kurios, tiesą sakant, beveik izoliavo save dėl nebendradarbiavimo politikos, o daug kas ir Nepriklausomybę paskelbus atkurtą dar netikėjo, ar tai ne antis arba ar tai nepakenks Gorbačiovo „perestrojkai“, kurią taip vertino Džordžas Bušas vyresnysis. Tos kitos grupės yra daugiau specialaus tyrinėjimo objektas. Tikrąsias Išsivadavimo jėgų linijas reprezentavo Lietuvos laisvės lyga dešinėje, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis centre ir Lietuvos komunistų partija kairėje, kuri 1989 m. gruodį suskilo į dvi šakas – ortodoksinę LKP (TSKP) ir reformistinę LKP.
Kairiosios pusės modifikacijos iki nepriklausomybės ir pirmaisiais nepriklausomybės metais vyko spaudžiant Sąjūdžiui ir ypač – į Sąjūdį įsijungusiems kompartijos žmonėms. Didžiausias reformatorius buvo profesorius B. Genzelis, iki pat šios dienos likęs įsitikinusiu kairiuoju demokratu. Tai jis prie Vilniaus universiteto partijos komiteto subūrė reformatorių grupę ir jai vadovavo rengdamas demokratus, versdamas nuo sosto pirmuosius ir antruosius sekretorius, formuodamas ir CK, ir CK biurą vadinamajame atsiskyrimo suvažiavime 1989 m. gruodį. Atsiskyrimas įvyko nutrupant TSKP ortodoksams – okupacinei karininkijai, raudoniesiems lenkams (autonomininkams) ir dogmatikams teoretikams Mykolui Burokevičiui, Juozui Jermalavičiui. Nors reformistams pavyko ne tik į CK, bet ir į biurą prastumti keletą Sąjūdžio žmonių, atsinaujinusi LKP buvo cementinės nomenklatūrinės dvasios, ir po to, kai CK biuro posėdyje aš gavau aiškų atsakymą, kad nusikaltimus žmoniškumui padariusių partijos narių pati partija nesiims bausti, išėjau iš biuro, CK ir partijos. Po kiek laiko pasitraukė ir kiti sąjūdiečiai. O LKP, Sąjūdžio radikalų ir Aukščiausiojoje Taryboje, ir vadinamajame antrajame Sąjūdyje spaudžiama, persiorganizavo į Demokratinę darbo partiją, kuri toliau mutavo į Socialdemokratų partiją ir kažkur šone sugyveno Darbo partiją.
Dešiniosios pusės modifikacijos vyko ne mažiau intensyviai, parlamente iš Sąjūdžio frakcijos formuojantis visam partijų pluoštui, kurių radikalumą (pavyzdys – Virgilijaus Čepaičio vadovaujama Nepriklausomybės partija) tolydžio kaitino to paties Čepaičio tvarkomas antrasis, oficialiai – Lietuvos sąjūdis. Jie kartais užgrodavo tokiomis gaidomis, kad imdavo tildyti visos tos muzikos mielai klausęsis V. Landsbergis. Reikia pasakyti tiesiai: gavęs valdžią, Sąjūdis tolydžio vis drastiškiau spaudė kairę, kuri tarpais patirdavo tikrą terorą. Tai ne tik pasakėlės apie Česlovo Juršėno akinius ar bombeles Šiaulių stadione, dilgynes A. Juozaičiui, sekimą ir grasinimus ne vienam nedešiniajam – tai ir visai rimti represijos aktai, kuriems taip pat jau ateina metas būti žinomiems.
Tokią padėtį galima būtų suprasti, jeigu atsižvelgtume į tai, kad iki 1991 m. rugpjūčio, kai žlugo pučas Maskvoje, susidorojimo su nepriklausoma Lietuvos valstybe galimybė buvo daugiau negu reali: mes kariavom su Rusija jos dar 1939 m. pradėtą karą ir sausio 13-ąją, ir pasienio postuose, ir prie parlamento barikadų. Žuvo žmonės, ir dešinieji, Lietuvos kompartijos žmones besąlygiškai priskyrę prie okupantų bendradarbių jau ir veikiant Sąjūdžiui bei atkūrus valstybę, elgėsi, kaip jie sakė, dar pernelyg švelniai. Suprasti tai buvo galima. Bet ne pateisinti. Nes tokiu būdu buvo vykdoma kova dėl valdžios. Jau nepriklausomos Lietuvos valdžios.
Jums leidus, apie save keletą žodžių tarsiu pabaigoje. Čia noriu pasakyti svarbiausia: visa mano buvimo valdžioje istorija yra pralaimėjimų istorija. Istorija pralaimėjimų, kurių aš nesigailiu. Kai kuriais netgi didžiuojuosi. Nes manau, kad Nepriklausomybės sąlygomis išsaugoti dvasią yra ne mažiau sunku negu okupacijų metu. Manau ją išsaugojęs. Ir sustiprinęs. Tik keletas žmonių šiandien begina Nepriklausomybę, kurią mes atkūrėm 1990 m. kovo 11-ąją. Vienas jų esu aš. Ir liksiu. Jeigu Prezidentas Valdas Adamkus nuvyks pagerbti vieno tirono pergalės prieš kitą, aš emigruosiu. Ne į Ameriką ar Angliją. Į seną šilinių dzūkų kaimą.
O 1990 m. buvau tikra to žodžio prasme deportuotas į Vyriausybę. Kai ji buvo sužlugdyta, grįžau į parlamentą. Ten buvo įsikūrusi Aloyzo Sakalo vadovaujama Centro frakcija – nemaža grupė žmonių, nepritariančių kairiųjų ir dešiniųjų pjautynėms. Tokia tarsi ir taikos frakcija. Na, gal santarvės. Bet ji buvo su stipriu kairiųjų kolektyvizmo kvapeliu. Buvau individualistas. Nors buvo siūloma vadovauti profsąjungoms, atliepties dvasioje neradau ir pasitraukiau įkurdamas Centro judėjimą.
Socialdemokratų partiją atkūrinėjantis A. Sakalas Centro poziciją pavadino dvasios būsena. Tą būseną, kaip matot, šiandien savinasi ir kairė, ir dešinė, kurpdama keistus centro kairės, centro dešinės hibridus, rodančius, kokia nepriimtina ir šiandien yra vidurio pozicija – čia, savo žemėj, ir iš savęs gyventi norinčio žmogaus pozicija. Kai įkūriau Lietuvos centro judėjimą, supratau ir Pirmąją vyriausybę buvus, ko gero, centristine arba labiausiai centristiška, tai vėliau tik patvirtino kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių kaita.
1957 m. pavasarį, kai vis dar buvau neatsigavęs nuo streso, kurį gavau dėl simpatijų vengrų revoliucijai, o kai kas man patarinėjo bėgti iš Lietuvos, savo dienoraštyje užrašiau: „Čia, čia, čia ir tik čia, niekur kitur, net ir į dangų. Čia, kiek aš galėsiu nuveikti, veiksiu čia.“ Štai dėl ko aš ir šiandien Lietuvoje ir joje būsiu iki pabaigos, štai dėl ko aš iki šiol Centro partijoj, nors Centro judėjimas išsisklaidė, Centro sąjunga parsidavė, o Centro partija teturi vieną procentą rėmėjų. Štai kodėl manau savo politinį kelią buvus tiesų ir be išdavysčių ir kodėl niekada nebuvau valdžioje, tik šalia jos.
Rankraštis, 2005 m. vasario 21 d.
P.S. Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose. Prenumeratos kaina metams – 8 eurai.
