Kadangi šiuo metu pradeda viešumoje skambėti dar viena Laisvės partijos iniciatyva – Partnerystės įstatymas, pakalbėkime ir apie ją. Visų pirma, aš pats esu gyręs Laisvės partijos parlamentarą T. V. Raskevičių, kuris, kaip suprantu, yra vienas šios įstatyminės iniciatyvos autorių, už tai, kad jis viešumoje tą klausimą (ne iš karto, aišku) pristatė kaip siekį apsaugoti ne tik vienalytes, bet ir priešingos lyties poras, kurios gyvena nesusituokusios.
Jei tas klausimas nuo pat pradžių būtų būtent taip pristatomas, kelią skintųsi lengviau. Bet vis tiek, teisingumo labui reikėtų atskirti, kur yra viešieji ryšiai, o kur esmė.
Priešingos lyties poros, kurios šiuo metu gyvena nesusituokusios, taip gyvena būtent todėl, kad nenori įsipareigojimų, kuriuos sukuria santuoka. Tokių priežasčių gali būti įvairių: iš pradžių norima “pasibandyti” bendrą gyvenimą kartu, pažiūrėti, kaip seksis, o toliau jau gal ir santuoką sudarinėti; nėra tikri, ar partneris yra “būtent tas” žmogus; tiesiog yra patogu gyventi “ir taip”.
Pažiūrėkime į rengiamą Partnerysės įstatymą. Iš anksto pranešu, kad vertinu tik tai, kas buvo pateikta spaudoje, nes, kaip suprantu, oficialaus įstatymo projekto dar nėra pateikta, nes jis baigiamas rengti. Iš karto į akis krinta tai, kad partnerystė būtų registruojama metrikacijos įstaigoje.
Ok, logiška, nes toks reglamentavimas šiuo metu yra nustatytas ir Civiliniame kodekse. Bet visiškai akivaizdu, kad Partnerystės įstatymas būtų taikomas tik tiems partneriams, kurie partnerystę būtų įregistravę.
Jei priešingos lyties pora gyvena kartu ir nenori arba neketina sudaryti santuokos, nes jiems taip patogiau, tai kam jiems reikalinga partnerystė, jei ją reikės įregistruoti panašiu būdu, kaip ir santuoką, ir kuri sukurs panašius teisinius santykius, kaip santuoka?
Taip, nebus bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bet jos ir santuokoje gali neatsirasti, jei sudaroma tokia vedybinė sutartis), bus lengviau išsiskirti, bet panašu, kad tik tiek. Nuspręs savo santykius teisiškai įforminti – sudarys santuoką, nenuspręs – gyvens taip ir toliau.
Taigi, priešingos lyties poroms rengiamu Partnerystės įstatymu suteikiama “palengvinta” santuokos alternatyva nėra labai aktuali. Todėl spėju, kad net jei Partnerystės įstatymas ir bus priimtas, bus ant pirštų galima suskaičiuoti tas priešingos lyties poras, kurios juo pasinaudos.
O va kam šis įstatymas yra net labai aktualus ir kas juo tikrai pasinaudos – vienalytės poros, nes joms šiuo metu galimybių sudaryti santuoką Lietuvoje nėra. Taigi, viešieji ryšiai yra viena, bet realiai Partnerystės įstatymas yra skiriamas pagrinde vienalytėms poroms.
Visų antra, suprasčiau Partnerystės įstatymo poreikį ir priešingos lyties poroms, jei Partnerysės įstatymas reglamentuotų faktinį gyvenimą kartu, santykių neįforminus. Bet, kaip minėjau, to nebus, nes bus reikalinga partnerystės registracija civilinės metrikacijos skyriuoje.
O faktinis gyvenimas kartu jau ir dabar yra teisiškai ginamas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje partnerių, faktiškai gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, teisinė apsauga nustatoma ir ginama pagal jungtinės veiklos institutą. Beje, ginamas tiek priešingos lyties poroms, tiek vienalytėms.
Visų trečia, nors ir yra sakoma, kad šis rengiamas Partnerystės įstatymas nenustato jokios teisės vienalytėms poroms įsivaikinti, bet tai irgi, mano nuomone, yra tik laiko klausimas.
Esmė tokia, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika yra formuojama tokiu būdu, kad vienalyčių asmenų teisė į santuoką yra valstybių politinis reikalas, t.y. valstybės gali ir nesuteikti teisės į santuoką tos pačios lyties asmenims (pvz. EŽTT 2016 m. sprendimas byloje Affaire Chapin ir Charpentier prieš Prancūziją).
Atsiminkit šią aplinkybę, kai kas nors jums bandys teigti, kad teisės į santuoką vienalytėms poroms nesuteikimas yra žmogaus teisių pažeidimas. Bent kol kas, pagal dabartinę EŽTT praktiką, teisės į santuoką vienalytėms poroms nesuteikimas nėra žmogaus teisių pažeidimas.
Bet, analizuojant EŽTT praktiką toliau, teisės į įvaikinimą klausimas gali būti sprendžiamas jau kitaip: pvz. 2013 metų EŽTT byloje X ir kiti prieš Austriją, EŽTT konstatavo, kad Austrijos teisinis reglamentavimas, suteikiantis teisę įsivaikinti partnerio vaiką tik heteroseksualioms poroms, yra diskriminacinis. Tiesa, svarbu paminėti, kad ši byla buvo priimta būtent dėl teisės įsivaikinti partnerio vaiką, o ne bet kokį vaiką.
Tačiau, vertinant EŽTT jurisprudencijos dinamiką ir minėtoje byloje priimtą EŽTT sprendimą, manyčiau, kad, Lietuvoje priėmus Partnerystės įstatymą, eiga būtų tolesnė: partnerystę įregistravusi vienalytė pora kreipsis dėl teisės įsivaikinti į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Jai bus atsisakyta suteikti teisę įsivaikinti, grindžiant Partnerystės įstatymo nuostatomis. Toliau ši vienalytė pora tokį sprendimą skųs teismui. Visas bylas irgi pralaimės, remiantis tuo pačiu Partnerystės įstatymo reglamentavimu.
Praeis keli metai, kol toji pora išnaudos visas skundimo galimybes Lietuvos nacionaliniuose teismuose. Na to toliau bus paduotas skundas EŽTT būtent diskriminavimo pagrindu, kurioje, greičiausiai, bus priimtas sprendimas „X ir Y prieš Lietuvą“, kurioje bus konstatuotas diskriminavimo pagrindo buvimas, dėl ko Lietuva bus priversta taisyti savo nacionalinį reglamentavimą ir suteikti teisę įsivaikinti ir vienalytėms poroms.
Pabaigai, savo vertinimo nepateiksiu, nes ir pats turiu tiek argumentų „už“, tiek argumentų „prieš“, bet manau, kad Lietuvos žmonės turi teisę suprasti, kokios įstatymų iniciatyvos yra svarstomos, suvokti jų pasekmes bei, atitinkamu būdu, formuluoti savo poziciją bei ją reikšti.
Pirmą kartą ši medžiaga paskelbta autoriaus Facebook asmeninėje paskyroje.