Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime išdidžiai pareiškė, kad mes susitelkėme ir pakilome pagrindinei pareigai – Tėvynės gynybai. Ir kartu ji pripažino, kad mūsų kariuomenės vienetai užpildyti tik 35 proc. Keista tai, kad pati prezidentė 2011-aisiais atkakliai kartojo, jog Lietuva neturi įsipareigojimo skirti 2 proc. šalies BVP gynybai. Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė nemanė, kad padidinus išlaidas gynybai, gynybos pajėgumai padidėtų. Taip elgtasi nepaisant to, kad 2008 m. Rusija jau pradėjo vykdyti savo agresyvią politiką, užgrobdama Abchaziją ir Osetiją.
Prezidentė kalba, kad tikras patriotizmas yra nestovėti nuošalyje, bet ji visiškai neakcentuoja, kad pirmą kartą šalyje vykę tiesioginiai merų rinkimai gali būti žingsnis link pasitikėjimo valdžia atstatymo, nė žodžiu neužsimena apie būtinybę įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus, kad tokiu būdu žmonės įsitrauktų į valstybės kūrimą ir būtų atsakingi už ją. Būtent ta atsakomybė ir sustiprintų jų patriotizmo nuostatas. Nė žodžiu neužsimenama apie konservatorių ir liberalų sužlugdytą ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą. Susidaro įspūdis, kad prezidentė patriotizmo nenori sieti su tautine savimone. Jos metiniame pranešime Tautos sąvoka beveik nevartojama.
Jei kalbėtume apie prezidentės požiūrį į tai, kiek mūsų valstybėje žmogus jaučiasi saugus, kažkodėl vėl eskaluojama 2013 m. rudenį įvykusi tragedija, kai prie Panevėžio buvo sudeginta gyva mergaitė. Prezidentė praėjus dvejiems metams tesugeba konstatuoti, kad veikiantis Bendrosios pagalbos centras yra skaudžiausias „iššvaistytos atsakomybės pavyzdys“. Bet ar ne prezidentės priedermė buvo išjudinti šią problemą iš mirties taško, o ne tik per metinius pranešimus priminti apie ją?
Jei kalbėtume apie socialinę atskirtį, prezidentė tai pripažįsta problema. Tačiau kažkodėl problemos sprendimo būdus suveda tik į keletą aspektų. Pavyzdžiui, prezidentei yra normalu, kad socialinis modelis kuriamas ne socialiniam teisingumui užtikrinti, o darbo rinkai, nors tai iš principo prieštarauja pačiam socialinio modelio tikslui. Be to, pasak prezidentės, socialinę atskirtį galima išspręsti, jei išspręsime vaikų globos namų problemą. Ji globos namus įvardija tik kaip įstaigas, kuriose prievartaujami ir žalojami vaikai. Ji pareiškė, kad per metus nuo globos namų buvo išgelbėta beveik 400 vaikų. Kaip turėtų jaustis tai išgirdę globos namuose gyvenantys vaikai ir jais besirūpinantys darbuotojai? Dar keisčiau, kad, pasirodo, išsprendus vaikų globos namų problemą išspręstume ir pagyvenusių žmonių problemą, nes juos būtų galima sutalpinti atsilaisvinusiuose vaikų globos namuose. Toks požiūris yra ciniškas.
Labai užkliuvo ir tai, kad prezidentė metiniame pranešime akcentavo daugybę problemų, tačiau visiškai nepaminėjo ir savo atsakomybės. Jei problema neišsprendžiama, prezidentė jokios savo atsakomybės nemato. Jei problema vienaip ar kitaip išsprendžiama, D.Grybauskaitė nuopelnus prisiima sau. Metinis pranešimas atrodo ne kaip demokratinės valstybės vadovo metinė ataskaita žmonėms, o kaip valdovo kreipimasis į valstybę, pavaldinių informavimas apie savo nuveiktus gerus darbus. Žinant, kiek prezidentė smulkmeniškai kontroliuoja valstybines institucijas, žinant, kad ji nesilaiko Konstitucijoje apibrėžto valdžios pasidalijimo ir kišasi į vykdomosios valdžios darbus, žinant, kiek ji lemia atskirų pareigūnų paskyrimą ar atleidimą, sunku patikėti, kad tai, kas sukrečia Lietuvos žmones, nėra ir prezidentės atsakomybė. Tačiau prezidentė ne kartą yra pakartojusi, kad klaidų nedaro. O tai reiškia, kad atsakomybės ji neprisiims niekada, nes klaidų esą nedaro.
respublika.lt