Prokuroro metaforos
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio su kolegomis iš teisėsaugos tarnybų spalio 18 d. surengtą spaudos konferenciją drąsiai galime pavadinti metų konferencija.
Ne vien dėl sulaikytų 7 įtariamųjų, tarp kurių buvo eksministrės Monikos Navickienės sutuoktinis Mindaugas Navickas ir kiti ne ką mažiau garsūs asmenys. Pareigūnai išvardijo visą puokštę Baudžiamojo kodekso turtinių ir korupcijos nusikaltimų straipsnių, pagal kuriuos buvo pareikšti įtarimai; vėliau paaiškėjo, kad buvo padarytos net 32 kratos, operacijoje dalyvavo 80 prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir policijos pareigūnų, buvo pasitelkta net policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“. Iš politinės korupcijos Lietuvoje turėjo likti šlapia vieta.Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio su kolegomis iš teisėsaugos tarnybų spalio 18 d. surengtą spaudos konferenciją drąsiai galime pavadinti metų konferencija.
Vis dėlto A. Urbelis ne tik vengė pergalingų fanfarų, bet buvo kaip niekad santūrus. Pagyręs tarnybas už profesionaliai ir preciziškai atliktą darbą, pareiškė, kad joms „jokių sveikinimų nebus“. Kadangi reiškinio ir jo masto, su kuriuo susidūrė tarnybos, neįmanoma apsakyti įprastais žodžiais, patyręs prokuroras griebėsi vaizdingų metaforų: esą, jeigu pradėtus ikiteisminius tyrimus palygintume su kopimu į Everestą, tai nūnai esame tik jo papėdėje, o norėdami pasiekti jo viršūnę, turėsime prasibrauti pro Amazonės džiungles.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs FNTT vadovas Rolandas Kiškis patikino, jog šis teisėsaugos žygis į Lietuvos politinės korupcijos džiungles nėra susijęs su rinkimais. Susijęs nesusijęs, tačiau per 34 nepriklausomybės metus politinės korupcijos džiunglės taip įsišaknijo, išsišakojo ir sulapojo, kad jų gyventojai nėmaž nepastebi rinkimų ir politinės valdžios pasikeitimų. Permainų vėjai, politinės audros palanksto džiunglių viršūnes, vieną kitą nulaužia, tačiau nepasiekia apačios sąžalynų ir jų šeimininkų.
Pesimistai pranašauja, kad taip nutiks ir po šių rinkimų. Nors konservatorių-liberalų valdžia, ačiū Dievui, yra jau nuėjusi, tačiau ji niekur neišeinanti.
Kyšių fondas
Veikiausiai ši politinės korupcijos džiunglių knyga (ne pagal Rudyardą Kiplingą) dar nebūtų atversta, jeigu ne socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, ūmai pradėjusi 2024 m. taisinėti savo pajamų, turto bei privačių ir viešų interesų derinimo deklaracijas. Ir vis vien užmiršusi deklaruoti 2023 m. pradžios skrydį privačiu lėktuvu į Dubajų ir atostogas su vaikais Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE).
Mat už skrydį ir atostogas mokėjusi ne ministrė – tai buvusi dovana. Be to, patekusi į prastos reputacijos kompaniją, nes, kaip aiškino savo paskutinėje spaudos konferencijoje, neįvertinusi reputacinių rizikų, tai buvusi spontaniška žmogiškoji klaida.
Skrydis virto milžiniško skandalo tikrų tikriausiu trigeriu (madingas skolinys iš anglų k., reiškiantis: 1. pistoleto gaiduką; 2.kibirkštį, priežastį). Nors M. Navickienė puolė dovaną pavėluotai deklaruoti, net sumokėjo už ją gyventojų pajamų mokestį, šios kibirkšties sukelto gaisro nepavyko užgesinti. Ministrė buvo priversta atsistatydinti, daiktus pradėjus vadinti tikraisiais vardais: kelių dešimčių tūkstančių eurų vertės kyšis (tiek kainavo jos pasiskraidymas ir atostogos) nevirsta dovana, net jeigu jis deklaruojamas.
Iš pirmo žvilgsnio tarytum buvo keista, kad M. Navickienė negalėjo nurodyti savo labdario. Niekas nepanoro prisipažinti sušelpęs ministrę – iki šiol nežinome, kas sumokėjo už jos skrydį. Kaip nežinome, kas greitai surinko įspūdingų dydžių piniginius užstatus, už kuriuos buvo paleisti iš areštinės Mindaugas Navickas ir Ieva Trinkūnaitė, o paliktas už grotų Vilhelmas Germanas buvo pasiryžęs pakloti net milijoną eurų. Tačiau tai ir liks paslaptimi, jeigu ministrės atostogų išlaidos ir išpirkos buvo apmokėtos iš kyšių fondo.
Tai Vladimiro Putino išradimas, kuriuo dar Sankt Peterburge buvo pakeitęs rusų banditų tradicinį „obščiaką“ ir kuris buvo skirtas papirkinėjimams – iš pradžių Rusijoje, o paskui ir Vakaruose. Saugumo dėlei kyšių fondai paprastai būna iškelti į užsienį, dažniausiai – į vieną iš ofšorų.
Todėl dėsninga, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) niekaip negalėjo aptikti M. Navickienės geradario. VTEK pirmininkas Gediminas Sakalauskas, atkakliai ir pabrėžtinai kyšį vadindamas dovana, rimtu veidu Seimui aiškino, kad komisija negalėjusi rasti Lietuvoje „dovanos“ davėjo, todėl ir nepradėjusi tyrimo.
Šis VTEK sprendimas ir žaibiškas ministrės atsistatydinimas turėjo „uždaryti“ temą, kad niekam nerūpėtų lietuviškas kyšių fondas, ypač – jo steigėjai, akcininkai ir valdytojai.
Tačiau čia pradėjo veikti antrasis, dar galingesnis trigeris. Kažkas nuspaudė pistoleto gaiduką, iššaudamas į finansinių technologijų bendrovę „Foxpay“. Pasipylė įrodymai, kad ministrė buvo patekusi privačiame lėktuve į pačios prasčiausios reputacijos, bet savą kompaniją. Tai buvo ne atsitiktiniai laikinieji pakeleiviai, o seni geri pažįstami ir net giminės, šeimos verslo partneriai. Todėl skrydis su jais vienu lėktuvu negalėjo būti spontaniška žmogiškoji klaida.
Lapė vištidėje
Verslininkės Ievos Trinkūnaitės tik 2022 m. įsigytai finansinių technologijų įmonei „Foxpay“ tereikėjo metų, kad patyliukais perimtų ir monopolizuotų finansinį tarpininkavimą (atsiskaitymus, mokėjimo pavedimus) faktiškai su visu biudžetiniu sektoriumi. „Foxpay“ ir po šiai dienai būtų niekam neužkliuvusi, jeigu ne godumas: už savo finansinio tarpininkavimo paslaugas pradėjo taikyti valstybinėms įmonėms trigubai didesnius tarifus, nei privatiems klientams.
Pasklidus informacijai apie įžūliai melžiamą valstybės biudžetą, Viešųjų pirkimų tarnyba buvo priversta pradėti tyrimą. Tai buvo siūlo galas, kurį patraukus, kamuolys ėmė spėriai vyniotis: savo tyrimus pradėjo Lietuvos bankas, Generalinė prokuratūra, FNTT ir STT.
Į sceną įžengė iki tol šešėlyje tūnojęs pagrindinis šios istorijos herojus – Vilhelmas Germanas (lydimas ištikimo ginklanešio, M. Navickienės sutuoktinio advokato Mindaugo Navicko). Visiškai nauja negirdėta pavardė Lietuvos verslo padangėje – gal koks užsienietis, juo labiau, sukantis tarptautinį fintech verslą Šveicarijoje?
Nūnai jau žinome, kad Vilhelmas Germanas, I. Trinkūnaitės vyras (oficialiai – sugyventinis, auginantis su ja du vaikus) – joks svetimeivis iš kosmoso. Tai dar 2018 m. Lietuvoje jau trečią kartą nuteistas Vilius Židelis, teismo pripažintas ypač pavojingu visuomenei asmeniu. Patikimas ir pigiausias būdas atsikratyti kompromituojančios praeities – pasikeisti pavardę (su I. Trinkūnaite auginamiems vaikams taip pat suteikta naujoji tėvo pavardė).
Pakeista pavarde tris kartus teistas recidyvistas yra tikrasis I. Trinkūnaitės vardu Šveicarijoje įsteigtos finansinių technologijų bendrovės „iSun“ ir jos filialo Vilniuje „iSun Lietuva“ vadovas; taip pat jis vadovauja ir „Foxpay“, galėjusiai būti patikima mafijos pinigų plovykla, sujungusia valstybės biudžeto ir nelegalaus verslo finansų srautus.
Per minėtą prokuroro A. Urbelio spaudos konferenciją buvo paskelbta, kad vien per 2023–2024 m. galėjo būti išplauta apie 17 mln. eurų.
„Foxpay“ (Mokėjimų lapė – liet.k.) pateisino pavadinimą – tai tikrai buvo lapė vištidėje.
Mafijos šeimų maršas
Pasibaigusios kadencijos pasipylusius politinės korupcijos skandalus – nuo „Foxpay“ iki „BaltCap“ ir nelaimingo Nacionalinio stadiono – sieja vienas panašumas. Juose vėl išniro pamirštos pirmųjų nepriklausomybės metų, laukinio kapitalizmo laikų greitųjų pralobėlių pavardės, dingusios iš kriminalinių kronikų ir viešojo gyvenimo. Po trijų dešimtmečių grįžo per šeimos verslus, kuriuos tvarko jų vaikai, atžalos, o jie patys, „prichvatizacijos“ veteranai, jeigu nevengsime palyginimo su itališka (sicilietiška) šeima, atlieka krikštatėvio (Dono) vaidmenį.
Tarkim, Valdo Trinkūno šeima, kurios ugdytinė ir yra Monika Navickienė, nors ryšių su šios šeimos nariais kratėsi iš tolo. Buvęs Klaipėdos mėsos kombinato generalinis direktorius V. Trinkūnas labiausiai pagarsėjo, pirmaisiais nepriklausomybės metais sugebėjęs privatizuoti ir sunaikinti visą okeaninį Lietuvos žvejybos laivyną. Ši afera detaliai aprašyta buvusio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algirdo Katkaus knygoje „Nuo aušros iki sutemų“.
Po visų skandalų ir teismo procesų, tačiau niekad nenuteistas V. Trinkūnas, iš Vakarų Lietuvos persikraustė į Pietų Lietuvą ir tapo respektabiliu turtingiausiu Druskininkų verslininku, o vienu metu – ir politiku. Sukurtą šeimos verslą perdavė jaunajai kartai – dukrai Ievai ir žentams.
Kitos dukros Dovilės vyras Rokas Navickas yra „SPA Vilnius“ generalinis direktorius, jo brolis ir M. Navickienės sutuoktinis Mindaugas Navickas – dešinioji Ievos Trinkūnaitės ir jos vyro Vilhelmo Germano (Viliaus Židelio) ranka, Trinkūnų-Navickų klano bendrovių valdybų narys ar vienas iš vadovų. Ir pati iš Žemaitijos kilusi M. Navickienė savo karjerą pradėjo Druskininkuose, šios šeimos verslo įmonėje – buvo V. Trinkūno UAB „Raminora“ personalo direktorė.
Garsusis Šarūnas Stepukonis, galimai sugebėjęs pradanginti investicinės bendrovės „BaltCap“ 40 mln. eurų, iš užmaršties ištraukė dar vieno krikštatėvio pavardę. „BaltCap“ vadovaujantis partneris yra Simonas Gustainis, Vinco Gustainio sūnus. To paties bankininko, kurio vadovaujami „Balticbank“ ir valstybinis Žemės ūkio bankas buvo išgrobstyti ir bankrutavo, o jis pats, pralaukęs visas audras ne Lietuvoje, šiandien ramiai leidžia pensininko dienas, verslo reikalus (ir kapitalą) perdavęs sūnui.
Su „BaltCap“ ir Š. Stepukoniu verslo ryšiais susijusi kita nūdienės Lietuvos suklestėjusi Landsbergių-Čijauskų šeima, kurios krikštatėvio vaidmuo galėtų būti skirtas Evaldui Čijauskui. Šis valdininkas yra vienas iš politinės korupcijos nepriklausomoje Lietuvoje pradininkų: tapęs naujos, be jokios sovietinės praeities, pagal Europos Sąjungos instrukcijas įsteigtos institucijos – Nacionalinės mokėjimų agentūros, skirsčiusios ES „SAPARD“ programos lėšas, pirmuoju vadovu, beregint įmaurojo į korupcijos liūną ir, įtartas kyšio gavimu, buvo priverstas palikti postą.
Tačiau valstybės tarnybos neapleido – toliau triūsė Žemės ūkio ministerijoje ir ją aplipusiose įstaigose. Nuvilnijusios istorijos, kaip prastai baigėsi buvusiai žemės ūkio viceministrei Živilei Pinskuvienei ir ministrui Broniui Markauskui, kurie išdrįso pasikėsinti į Evaldą Čijauską, nežinoję ar neįvertinę, kad jo dukra Austėja Čijauskaitė laimingai nutekėjusi į garbingą Landsbergių šeimą.
Kaip ir tėtis, absoliutų imunitetą veiklos patikrinimui, kritiškam vertinimui įgijo Austėja Landsbergienė. Ji tapo nepasiekiama parlamentinei ir jokiai kitokiai kontrolei. Net tris Seimo kadencijas išsilaikė nepaimta jos šeimos verslo tvirtovė. Tai bandė padaryti 2012–2016 m. kadencijos Vitalijaus Gailiaus Seimo Antikorupcijos komisija, 2016–2020 m. Agnės Širinskienės Seimo Laikinoji komisija ir 2020–2024 m. Algirdo Stončaičio Antikorupcijos komisija – visos atsitrenkė į sieną. Tiksliau pasakius – į Landsbergio pavardę.
Todėl gal paskubėjau, krikštatėvio titulą atiduodamas E. Čijauskui, kai šeimoje spindi paties Vytauto Landsbergio pavardė. Tačiau negalima profesoriaus apriboti tik viena, tegul pačia garsiausia ir įtakingiausia šeima. Kaip iki šiol profesorius nebuvo vadinamas – ir pačiais garbingiausias vardais, ir pašaipiai, piktai pravardžiuojamas: Tautos patriarchu, Nepriklausomybės Tėvu, Rezistentu Nr.1, Visatos Valdovu ir pan. Bet niekad – Lietuvos Krikštatėviu.
Tęsinyje sužinosite, kad Lietuvoje lengviausia tapti milijonieriumi kalėjime, Seime ir mokykloje (švietime)!
respublka.lt, pozicija.org