Kasparas Dimiteras (gimęs 1957 m.) – žymios Latvijos aktorės Vijos Artmanės ir aktoriaus Artūro Dimitero sūnus. Jis yra dainininkas, kompozitorius ir poetas, kuriantis ir muzikuojantis nuo trylikos metų. Paskutiniu metu K. Dimiteras aktyviai vysto visuomeninę veiklą – publikuoja straipsnius, pareiškimus, rašo tekstus savo internetiniame puslapyje. Jo akiratyje – Latvijos valstybingumas, tikroji nepriklausomybė, tradicinė šeima, vaikų auklėjimo klausimai. Jis aštriai kritikuoja homoseksualią propagandą, juvenalinę justiciją, valstybinės valiutos praradimą, ES diktatą jai priklausančioms tautoms ir valstybėms. Skelbiame jo tekstą, publikuotą 2012 metų liepos 25 dieną.
Nėra ko daugiau tuščiažodžiauti, kritikuoti, diskutuoti. Žemėje viskas vyksta ir vyks ne pagal žmonių žmogišką planą. Žemę vis aršiau naikina niekšai pagal savo niekšišką planą. Ir tai mes visi juk žinom. Net lochai ir nežiniukai.
Niekšai 22 metus naikino Latviją, mūsų Tėvynę, tėvų žemę. Žodžio dalį „tėvų“ dar galime pasilikti, nes tai daugiau simbolis, tačiau žodžio dalies „žemė“ mes jau seniai negalime laikyti sava. Daugiau kaip 80 proc. Latvijos priklauso užsienio finansinėms struktūroms, bankininkams, o tiksliau – pinigų klastotojams. Visa mūsų žemė, kurios vertė visais laikais buvo šimtaprocentinė (100%), iš mūsų atimta, prieš tai paspaudus bankų sąskaitose neaiškių pinigų skaičiukus, kurie geriausiu atveju padengti 4 proc. (dalinio rezervavimo sistema). Visus mus, visą mūsų tautą, visą mūsų žemę, valstybę, padedami mūsų tautos besočių ir niekšų, išplėšė ne bankų sistema, bet šia sistema visame pasaulyje prisidengę pinigų klastotojai.
Vagystė dideliais mastais niekada nebus legalizuotas nusikaltimas. Kad ir kaip šioje korupcinėje kleptokratijoje esame susitepę, jei nors kiek išlaikėme žmogiškumo, tokio niekšiškumo juk mes nepateisinsim? Gal vien tik dėl to, kad numirtume nors kiek mažiau graužiami sąžinės. Tačiau Latvijos atveju pasekmės yra tautos sunaikinimas – genocidas. Nieko tokio, kad visos valdžios – valstybės, teismų, žiniasklaidos – dirba pinigų klastotojų labui. Mes visi turime suvokti, kad nė viena mūsų nuosavybė nebuvo atimta tik todėl, kad netekome darbo, prapuolė įplaukos, kad nebuvome ūkiški, o todėl, kad toks buvo scenarijus, psichologiškai preciziškai sukurpta mūsų nuosavybės, mūsų Tėvynės išvogimo schema.
Kaip teisme gali laimėti bankai, kurie susigrobė mūsų dešimtis milijardų vertą nuosavybę, jei nė vienas šių bankų balansas nerodo, kad juose kada nors yra buvę tokie pinigai? Jei bankų neskaidrių pinigų padengimas tėra 4 proc., o mūsų nuosavybės vertė yra 100 proc., tai bankus kreditavę esame mes, o ne bankai mus. Jeigu taip, tai visi Latvijoje dirbantys bankai jau seniai turėjo atsidurti tautos rankose, nes mes (tauta) juos išlaikėme, kol bankai mus plėšė ir iš mūsų vogė.
Tai, kad mūsų įkeistos nuosavybės vertę atitinkančių pinigų šiuose bankuose nėra, patikrinti yra lengva. Mes visi solidariai vieną ir tą pačią dieną turime nueiti į šiuos bankus ir paprašyti išduoti mūsų pinigus grynais. Taip taip – tada tikrai prasidėtų krizė, tačiau tik plėšikų bankams. Mūsiškiame – pasibaigtų, ir prasidėtų mūsų laikas – Tautos banko įkūrimas pagal tokius principus, kokie veikė mūsų tikrosios, vienintelės laisvos valstybės laikais, 1922 metais.
Jei mūsų negina nei valstybė, nei teismai, nei žiniasklaida kaip valdžios, tauta turi visas teises ir pareigas save, savo valstybę ir savo Tėvynę, tėvų žemę atgauti pati. Tie, kurie dar esame blaivaus proto, išlaikę savo asmeninę, jokiame banke neįkeistą nuovoką, turime tuojau pat suvokti – mes savo žemę turime atgauti jau šiandien, nedelsdami, visi kartu ir iš karto. Be bankų sutikimo, žemės registro įrašų, gyvulių ir žmonių inspekcijų leidimų. Latvija yra visų iš kartos į kartą joje gyvenusiųjų žemė. Tai yra mūsų, bet ne bankų Tėvynė, tėvų žemė.
Kviečiu visus, galinčius nepasiduoti valdantiesiems antivalstybiniams, antitautiniams, niekšiškiems režimams, OKUPUOTI LATVIJĄ! (OCCUPY LATVIA!)
Būdų, kaip tai padaryti, yra šimtai. Atraskite savo vietas, statykite palapines, pirkeles, būdeles, rastų, šiaudų ar panašius namus bent jau pradžiai. Apsigyvenkite apleistuose namuose, vienkiemiuose, okupuokite bankų numarintą nuosavybę, dirbkite žemę, auginkite daržoves, auginkite vištas, avis. Persikelkite ten su šeimom, giminėm. Padėkite vienas kitam, padėkite visi visiems. Kurkite bendravimo tinklus, organizuokitės. Tokių drąsuolių Latvijoje jau daug. Trūksta tik pašėlusiai drąsių, kurie Latvijos atgavimą paverstų tikra, nesmurtine, kūrybinga, vaisinga (ir daržovinga) kova.
Okupuokite savo Tėvynę, tėvų žemę gabalėlį po gabalėlio, vieną apliktą statinį po kito, gyvenvietę po gyvenvietės. Okupuokite kirtimus, užžėlusius laukus, ežerus ir ežerėlius. Valdininkai, banksteriai, policininkai, militaristai ar Alfos smogikai nė vieno jūsų nekliudys. Jie tik ir laukia šio drąsaus mūsų poelgio, nes ir jie yra Latvijos gyventojai, nes ir jie kalba latviškai, ir jų vaikai auga Latvijoj, nes ir jie nori savo vaikams rodyti pavyzdį, kaip reikia mylėti savo Tėvynę Latviją. Būkite drąsūs, nesivadovaukite neapykanta, smurtu, ir nė vienas nei jūsų, nei jūsų vaikų nelies. Tikras karys kovoja su priešu ne todėl, kad jis jo nekenčia, o todėl, kad jis labai myli savuosius.
Mūsų Tėvynę mums davė Dievas, ir ji priklauso tik Dievui ir mums. Latvija yra mūsų žemė.
P.S. Prezidento Berzinio aiški užuomina (dviprasme ją nori padaryti iš tautos pagrobusieji valstybės, teismų ir žiniasklaidos valdžią) „artimiausi dveji metai atneš tokias permainas, kurios net negalėtų ateiti galvon“ yra pakankamas signalas, patvirtinantis plačiai diskutuotas ir racionaliai patvirtinamas prognozes apie artimiausiu metu laukiančius įvykius, kurie gali būti katastrofiški visos planetos gyventojams. Globaliam elitui, prie kurio pavyko priartėti prezidentui Berziniui, bent jau nutekinimui skirta informacija apie šį scenarijų aiškiai yra prieinama.
Net „persikėlimo parama“ yra Berzinio užuominą papildantis pavyzdys, kuris tik aktualizuoja faktą, kad pasaulis vairuojamas planuota linkme. Pagalvokime savo, nors ir visokio mėšlo bei melo pilnom galvom: kodėl valstybės valdžiai yra naudinga kuo daugiau žmonių suginti į miestus? Ir kodėl šis procesas vyksta tiek daug metų? Ir kodėl su tokiu pagreičiu paskutiniaisiais metais (apskričių reformos, mokyklų, ambulatorijų, infrastruktūros naikinimas)? Kodėl savivaldai ir valdžioms taip nenaudinga tankiai apgyvendintų miestų gyventojus išblaškyti, organizuojant ūkio tvarkymą taip, kad žmonės noriai persikeltų į kaimą, kurtų ten savo ūkius?
Galbūt todėl, kad dirbtinai sukeltomis katastrofomis, inscenizuotomis tragedijomis tankiai apgyvendintose vietose įmanoma sunaikinti žymiai daugiau žmonių? Jei 22 metus trukusius įvykius apibrėšime kaip lėtą nacijos eutanaziją, ar galim paneigti, kad tie patys strategai nesuorganizuos antros ir greitos? Pagalvosim? Man tapo džiaugsmingiau, nes Latvija iš tiesų yra laisva, gyvenvietės paliktos, namai, laukai, miškai tušti, latviai išvykę, vien tik mes belikę.
Ši laisva Latvija mūsų laukia. Pirmyn, laisvieji! Okupuokite Latviją! Occupy Latvia!
Šaltinis: pietek.com
Vertė Erika Drungytė
ekspertai.eu