Lietuva dar kartą įrodė, kad daugumos žmonių, taip pat ir vadinamųjų „žinomų“, žiniasklaidos, politinių partijų, Seimo narių bei jo vadovų demokratijos supratimas formaliai ir teoriškai iš sovietmečio tarsi ir yra pajudėjęs Vakarų link, bet yra įstrigęs kažkur posovietinės pelkėse ir civilizuotos Europos tikrai nepasiekęs. Tai yra tik fasadą bei iškabas, bet ne mentalitetą pakeitusi Homo Sovieticus 2.0 visuomenė.Tai akivaizdžiai parodė situacija su parašais dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš parlamentinio Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų. Tai yra viena iš didžiausių lietuviškosios demokratijos ir parlamentarizmo krizių per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją, tačiau tai mažai kam terūpi. O nerūpi todėl, kad dauguma apskritai nesuvokia, nei kas įvyko, nei kas po to neįvyko.
Trumpai – faktinė pusė. Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen įteikti internetu surinkti parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš parlamentinio Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų. „Įteiktas reikalavimas dėl Tomo Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, kadangi sumaišyti vieši ir privatūs interesai, žiūrima vienos siauros visuomenės grupės teisės, nėra atsižvelgiama į visuomenės daugumos interesus“, – Seime žurnalistams sakė vienas iš akcijos iniciatorių Raimondas Grinevičius. Ir po to nieko neįvyko ir, regis, neįvyks.
Aš dabar nesigilinsiu į tai, kas yra kas, kas ko nori, ir į kitus dalykus, nes šiuo atveju svarbiausi yra esminiai demokratijos principai, o visa kita tik techninės detalės.
Pagal Konstituciją Seimas yra Tautos atstovybė ir jo nariai yra davę atitinkamą priesaiką. Taigi, jie atstovauja visai visuomenei, nepriklausomai nuo jos narių politinių, religinių ar kokių nors kitokių pažiūrų bei įsitikinimų, todėl kiekviena piliečių iniciatyva yra svarbi, gerbtina ir į ją privaloma atitinkamai reaguoti.
Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintuose rinkėjų sąrašuose yra 2 449 683 balso teisę turintys piliečiai. Parašus įteikę piliečiai teigia surinkę 365 000 šią iniciatyvą remiančių parašų. Tiek žmonių nebalsavo nei už konservatorius, nei už jokią kitą dabar valdančiąją koaliciją sudarančią partiją.
Kas būtų įvykę civilizuotoje ir demokratiškoje šalyje? Seimo pirmininkė, atsižvelgdama į tokio skaičiaus rinkėjų nuomonę, privalėjo skubiai organizuoti situacijos svarstymą Seime, rimtus parlamentinius debatus, Žmogaus teisių komiteto darbas bei jo vadovo iniciatyvos turėjo būti viešai ir nuosekliai išnarstytos po kaulelį, išdiskutuotos, o po to priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.
Žmogaus teisės – labai platus klausimų spektras, o LGBT bendruomenė sudaro mažiau kaip 5% šalies gyventojų. Seimas privalėjo išsiaiškinti ir išdiskutuoti, ar T. V. Raskevičiaus vadovaujamas komitetas tinkamai atstovauja visos visuomenės interesams? Ar reikia keisti komiteto pirmininką, o gal po kokių nors komiteto darbo korekcijų bei viešų įsipareigojimų jis gali ir likti?
O kas įvyko? Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimasi.
Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. V. Čmilytė-Nielsen aiškina, kad nei ji, nei Seimo valdyba negali pašalinti parlamentaro iš komiteto vadovo pareigų, nes tai yra Seimo nario ir frakcijos apsisprendimas. T. V. Raskevičių į Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovus pasiūlė Laisvės partija, o šios partijos frakcijos Seime seniūnė Ieva Pakarklytė teigė, kad frakcija remia T. V. Raskevičių.
Seimo pirmininkė suabejojo parašų autentiškumu ir pareiškė nemananti, kad yra tikslinga bandyti juos verifikuoti. „Tai nėra peticija, ji neatitinka peticijoms keliamų teisinių standartų“, – aiškino Seimo pirmininkė ir dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“. Ir Laisvės partijai „kelia abejonių surinktų parašų autentiškumas“. Be to, Laisvės partijos atstovai iškart ėmėsi galutinės instancijos vaidmens ir a priori pareiškė, kad „Seimo pirmininkei įteikto rašto turinys neatitinka tikrovės“. Prasidėjo ir labai konservatoriškas kaltųjų ieškojimas: ar tik R. Karabauskio šešėlinis Ministrų kabinetas neprisidėjo prie parašų rinkimo ir t.t.
Visos tautos atstovybės pirmininkė nesupranta, o jai niekas nepaaiškina, kad nėra jokio skirtumo, kas tuos parašus surinko, svarbiausia tai, kad ten yra 365 000 Lietuvos žmonių kreipimasis, ir visai nesvarbu, ar jis pareikštas internetu, parašytas ant popieriaus lapų ar atvirukų. Tai – tik nereikšmingos techninės detalės. Kaip jau įprasta, svarbiausiais momentais ir klausimais vieningai tyli ir visa dvaro politologija.
Dar kartą įsitikinome, kokia primityvi ir begalvė yra mūsų žiniasklaida, kuri nesuvokia, nei kas realiai vyksta šalyje, nei užsienyje. Didieji portalai tai suprato tik kaip puolimą prieš savo seksualinės orientacijos neslepiantį Seimo narį. Prasidėjo viešos psichologinio smurto akcijos prieš iškilius dvasininkus. Išmušė progresyviųjų rėksnių valanda, leftistinio populizmo varžybos.
Kur yra žodžio laisvės ribos? – šaukia vieni. Ar pramogų pasaulio žvaigžde tapęs kunigas turi teisę peržengti savo įvaizdžio ribas? Klausia terminologijoje bei logikoje pasimetęs komentatorius. „O 300 tūkst. radikalų įbaugintų piliečių parašų…“ Taip jam atrodo ši iniciatyva. Kai žmogus visiškai nusišneka, britai nutaisę rimtą veido išraišką paklausia: Are you on drugs?
Apie progresyviojo flango keliamą klausimą apie žodžio laisvės ribas. Čia ypač pasižymėjo žaliomis spalvomis besipuošiantis naujienų portalas, kuris jau senokai tapo lietuviškųjų neomarksistų ir G. Soroso išlaikomų veikėjų tribūna. Jei vartosime Seimo pirmininkės leksiką, tai aktoriumi prisistatantis Aistis Mickevičius ten kalba: „Galite ten rašyti visokius savo išvedžiojimus apie lytiškumą ir vertybes, galite inicijuoti peticijas prieš Seimo narį Žmogaus teisių komitete, kuris iš principo ir rūpinasi žmonių teisėmis, galite pririnkti pilnas sietkas niekinių parašų (300 tūkstančių – geras makulatūros šmotas), galit pajungti savo planams net koki nors kunigą-pižoną-hipsterį Tualetą (tik taip teišsitaria ta pavardė šiame kontekste), bet vis tiek niekada nesuprasiu, kodėl reikia tiek purkštauti ir eikvoti energijos, kad kažkam sutrukdytum pagaliau tapti pilnaverčiais šios visuomenės nariais priėmus tą nelemtą partnerystės įstatymą“.
Šis pasažas puikiai atspindi visą mūsų neomarksistinio liberalų flango mąstymą, kurio varomoji jėga – neapykanta, pagieža ir cancel kultūra. Mūsų vadinamieji progresyvieji iš Vakarų importavo ne civilizuotų debatų kultūrą, o taškymąsi seilėmis ir leftistinį koliojimasi. Aš dar nesu matęs, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje kunigas dėl savo pažiūrų būtų pavadintas Tualetu. Tai – naujas mūsų progresyviosios publikos ir jai padlaižiaujančios žiniasklaidos pasiekimas. Manau, kad ne paskutinis. Visiškai akivaizdu ir tai, kad žiniasklaida – sąmoningai ar dėl visiško neišmanymo – kartu su grupe savo aktyvo – „žinomais žmonėmis“ bei influenceriais – kursto ir dalyvauja psichologinio smurto akcijose ir įžeidinėjimuose prieš kitaminčius ir prieš žinomus kunigus.
Tai, kad leftistai ir praktiškai visas progresyvusis flangas nepasižymi nei analitiniu protu, nei gebėjimu mąstyti, visiškai nestebina. Bėgam ir rėkiam yra jų modus operandi. Tačiau būtų įdomu sužinoti, kaip jie suvokia demokratiją. Štai įvyksta eiliniai rinkimai ir į valdžią ateina „ne tie“. Tada progresyvusis flangas kokiu nors klausimu surenka 350 000 parašų ir įteikia juos Seimo pirmininkui, o šis pasiunčia juos toli toli… Kokia būtų jų reakcija? Taigi, prieš rėkdami ir stengdamiesi įsiteikti kokiai nors ideologijai, gal pirmiausiai pagalvokite?
Kas iš to? Įvyko labai rimtas precedentas ir visiškai akivaizdus yra svarbiausias faktas: ant Konstitucijos prisiekusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen neatstovauja 365 000 Lietuvos žmonių, jie jai tiesiog neegzistuoja. Ji nesupranta esminių demokratijos principų ir netinkama eiti tokias pareigas. Seimo pirmininkė vadovaujasi tik siaurais partiniais interesais, nes parašus surinko „ne tie“ ir „ne dėl to“. Po tokių parlamento pirmininkės veiksmų, paremtų visiškai šališku požiūriu, civilizuotoje šalyje pakviptų arba jos apkalta, arba pirmalaikiais rinkimais, nes visas Seimas neatstovauja šimtams tūkstančių savo šalies piliečių.
