Visų pirma, dauguma svarbiausių datų bei renginių, kurie turėtų būti įkvėpimo, nacionalinio pasididžiavimo, tautos vienybės bei bendrystės šventėmis, tapo nuobodžiomis parodomosiomis programomis, kurios biurokratijos kuluaruose kasmet kurpiamos pagal tuos pačius įgrisusius šablonus. Ne išimtis ir visi tie vėliavų pakėlimai, Sausio 13-osios minėjimai. Kitaip tariant, eilinis apsilankymas politinėse Rumšiškėse. Šeimų maršo dalyviai pagerbė visų Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimą ir aplankė jų kapus, o kur buvo tie, kurie garsiausiai šaukė dėl protestuotojų elgesio? Kur buvo minios TS-LKD ar Laisvės partijos rinkėjų bei aktyvistų? Aikštėje matėme tik aptvarą su valdžia, būrelį kviestinių svečių, garbės sargybos kuopą bei atskirtus protestuojančius žmones. Didieji patriotai ir „žinomi žmonės“ patogiai sėdėjo ant minkštų sofų bei fotelių, o po to piktinosi prie kompiuterių klaviatūrų.
Šiemet buvo visiškai naujos dekoracijos: kaip kokioje nors diktatūroje buvo tikrinamas į Vilnių įvažiuojantis transportas, užtvarai, policija, įėjimas tik su leidimais, teisė transliuoti valstybinės reikšmės renginius suteikta tik LRT. 1991 m. sausio 13-ąją barikados prie Seimo buvo skirtos gintis nuo svetimų, o 2022 m. – nuo savų. Valdžia atsitvėrė nuo žmonių autoritarizmo tvoromis. Klausimas, suprantama, retorinis: ar gali būti valdžioje, jeigu nesikalbi ir nuoširdžiai nekenti didelės dalies savo šalies žmonių? Beje, baimė ir panika valdančiosios koalicijos kuluaruose kilo ne Sausio 13-osios išvakarėse, o gerokai anksčiau, kai pasirodė pirmieji pilietinės visuomenės ir opozicijos organizavimosi ženklai. Pavyzdžiui, Didysis šeimos gynimo maršas – protesto akcija, kuri, anot organizatorių, buvo skirta apginti Lietuvos tradicines šeimas bei jų vertybes, išreikšti nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui ir kt.
Teigiama, kad prie Seimo susirinko vadinamoji penktoji kolona. Nebūčiau toks kategoriškas. Begalvė žiniasklaida tradiciškai selektyviai fotografavo ir skelbė portretus žmonių, buvusių anapus tvoros. Nieko naujo, tai darė bolševikai, vaizduodami kapitalistus, ir naciai, kurių plakatuose buvo vaizduojami susivėlę žydai su ilgais aštriais nagais ir kruvinomis iltimis, ir užrašais „jie trokšta arijų kraujo“. Vyraujanti tonacija – tie žmonės sugadino šventę, jie yra „jedinstvininkai“. O kodėl niekam neužkliuvo tribūnoje stovėjusių kelių ponių biografijos ir ten kyšojusios M. Burokevičiaus, KGB bei meilės V. Putino Rusijai ausys? Visi sutinkame, kad vaikai negali pasirinkti tėvų, bet jie sąmoningai renkasi, kada ir kur studijuoti, kurioje barikadų pusėje būti lemiamais momentais. Lygiai taip pat sąmoningai bei gerai apgalvojus pasirenkamas ir vyras, kurio veikla ir pažiūros – jokia paslaptis. Ar jie mano, kad žmonės nieko nežino ir nesupranta?
Kita vertus, ten buvo ir valdančiosios partijos patriarchas, kurio anūkas yra nerinktas, o tiesiog paskirtas partijos vadu be konkurencijos ir debatų. Yra tam tikrų niuansų, bet skirtumų nuo kokio nors autoritarinio režimo, kuriame įpėdinis yra skiriamas, nėra daug. Todėl visiškai natūralu, kad tokio „demokratiško“ paklusnumo stovėjusieji tribūnoje naiviai tikėjosi ir iš visuomenės. Eilinį kartą pamatėme sovietinio mąstymo recidyvą, kuomet lojalumas konkrečiai vyriausybei yra traktuojamas kaip lojalumas valstybei.
Dar vienas visiems akis badančios veidmainystės epizodas. 2021 m. Laisvės premija visiškai pelnytai paskirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiams. Tačiau juos liaupsino politikai, kurie sąmoningai ir kryptingai naikina krikščioniškos civilizacijos pagrindus, o po to jie net neraudonuodami iš gėdos sėdėjo šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
delfi.lt
tiesos.lt