Aktualijos

Vidmantas MISEVIČIUS. Kas atsakys už pandeminius baimės metus?

Written by Redakcija · 4 min read

Sveikatos teisės institutas (STI) išleido knygą „Baimės metai”. Trečiadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytame kūrinyje, pasak autorių, yra – jūs ir mes, jie ir mes, melai ir faktai, sprendimai ir pasirinkimai, skaudžiausia neteisybė ir brangiausios dovanos. Ir visa tai, kuo Lietuva gyveno pastaruosius porą metų.

Anonsuodamas renginį, STI nurodė, kad knygoje nugulė pandemijos metų dienoraštis ir 15 interviu su įvairių sričių ekspertais: mokslininkais, gydytojais, teisininkais ir kitais žinomais visuomenės veikėjais. Pasak instituto atstovų, tai – unikalus bandymas išsamiai ir visapusiškai pažvelgti į pandemijos ir ją lydėjusių suvaržymų laikotarpį, įvertinti išgyventas patirtis ir pasimokyti iš klaidų.

„Pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai kone per naktį drastiškai pasikeitė viso pasaulio žmonių gyvenimai. Užsidarė sienos, nutrūko tiekimo grandinės, žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie mirtis, ištuštėjo miestų gatvės – prasidėjo karantinas. Prasidėjo dveji baimės metai.

Per šiuos metus ne tik pasikeitė įvairios elgesio normos ir žmonių santykiai. Per juos priimta daug precedento neturinčių politinių sprendimų, kurie sukėlė didelių diskusijų ir iki šiol kelia klausimų dėl jų pagrįstumo. Mokyklų uždarymas, galimybių pasai, jautrių asmens sveikatos duomenų išviešinimas, visuotiniai karantinai, įtampos kėlimas žiniasklaidoje, cenzūra ir daug kitų naujovių ne tik Lietuvos visuomenę atvedė iki virimo taško ir gyventojų protestų.

Pandemija baigėsi, tačiau jos pėdsakai ir atmintis liko.

Ar, nepaisant to, visgi gebėsime pagarbiai ir visapusiškai pažvelgti į pandemijos ir ją lydėjusių suvaržymų laikotarpį? Įvertinti išgyventas patirtis ir pasimokyti iš savų bei svetimų klaidų? Ar gebėsime tai perskaityti? Ar esame pasiruošę išpakuoti tiesą? Nuplėšti etiketes? Išgirsti tai, kas iki šiol buvo nutylima?” – rašo instituto ekspertai.

Atsakymų į šiuos klausimus trečiadienio vakarą ieškojo advokatas prof. dr. Ignas Vėgėlė, Sveikatos teisės instituto direktorius, farmakologas doc. dr. Rimas Jankūnas, kunigas Arūnas Peškaitis OFM, visuomenės sveikatos specialistė prof. dr. Miglė Helmersen ir kiti knygos bendraautoriai.

Renginio pradžioje R.Jankūnui teko nelengva užduotis – išpakuoti tvirtai supakuotą knygą. Lukštendamas kūrinį tarsi svogūną, farmakologas ironizavo, kad knygos įpakavimas atspindi visą pandemijos laikotarpį.

„Bachilai, kuriuos, esą saugantis viruso, privalėjo mūvėti net odontologų pacientai, apsauginiai kostiumai, į kuriuos, vėlgi bijant to paties viruso, privalėjo susisupti medikai, kaukės – viskas čia.

Beje, kaukės vėl sugrįžta į gydymo įstaigas, tačiau mano požiūris į jas nepasikeitė. Visuomet sakiau ir sakysiu, kad gydytojų dėvimos kaukės yra bailumo ir nekompetencijos rodiklis. Jeigu personalas visur ir visada dėvi kaukes, tai rodo, kad gydymo įstaiga neturi reikiamo lygio specialistų”, – įžvalgas drąsiai dėstė R.Jankūnas.

Renginį moderavęs I.Vėgėlė atviravo, kad didelių vilčių dėl knygos neturėjo, nes lyg ir viskas visiems buvo žinoma, tačiau perskaičius knygą jį sukrėtė ta tiesa, kurią visuomenė jau linkusi pamiršti. Taip pat teisininkas atkreipė dėmesį į tai, kad politikų pasisakymai dėl žmonių laisvių ribojimo, nuo to momento, kol jie buvo opozicijoje iki tos akimirkos, kai tapo valdžia, pasikeitė 180 laipsnių ir įgavo gerokai radikalesnes išraiškos formas.

„Ši knyga yra vykusio siaubo spektaklio atmintis. Ji yra istorinė pagalba tam, kad kai po 10-ies metų jaunimas paklaus – ar tikrai tai galėjo nutikti demokratinėje Lietuvoje? – mes turėtume ką jiems atsakyti ir parodyti”, – sakė advokatas.

Profesorė, mokslų daktarė, onkologė Rasa Jančiauskienė pripažino, kad pandemijos metu medikai turėjo nemažai privilegijų.

„Mes galėjome išeiti iš namų, kirsti savivaldybių sienas, lankyti artimuosius, bet, nepaisant to, mane kaustė baimė. Baimė, kad visuomenė leidosi taip lengvai suvaržoma ir uždaroma. Man visa ta situacija priminė tiek Antrojo pasaulinio karo metus, kai visose Europos valstybėse buvo persekiojami žydai, tiek Viljamo Goldingo romaną „Musių valdovas”. Pirmiausia buvo žmonės, kurie, kaip kadaise žydai, atsidūrė „už ribos”, o vėliau pradėjo ryškėti dviejų skirtingų stovyklų nesutarimai ir prasidėjo arši kova dėl įtakos. Galiausiai buvo pasikėsinta į žmogaus kūną, nors tik jis pats gali spręsti, ką su juo daryti. Matydama visą tai, supratau, kad noriu gyventi be skaitmeninių pasų ir panašių „dokumentų”, noriu laisvai keliauti, noriu džiaugtis gyvenimu ir savo vaikams palikti laisvą pasaulį, todėl šiandien esu čia”, – atviravo R.Jančiauskienė.

Daugiau 25 metus Norvegijoje gyvenanti darbo medicinos ir visuomenės sveikatos specialistė, profesorė Miglė Helmersen pasidžiaugė, kad ji visą pandemijos valdymą galėjo stebėti iš šono.

„Mačiau kaip elgiasi danai. Kaip, sekdami jų pavyzdžiu, pradėjo elgtis norvegai ir kas vyko Lietuvoje. Natūraliai kilo klausimas – kodėl vienodomis aplinkybėmis demokratinės Europos šalys elgiasi visiškai skirtingai? Lietuvoje lengva ranka ir be jokių argumentų buvo priiminėjami skaudžias pasekmes turėję draudimai, vėliau peraugę į viešą nepagarbą tam tikrai žmonių grupei.

Norvegijoje žmonės gali nebijoti laisvai išsakyti savo nuomonę, nes už tai nebus nubausti. Čia diskutuojama, po išvados daromos remiantis faktais. Lietuvai, ką parodė pastarieji metai, iki tokio lygio dar reikia priaugti. Tiesiausias kelias į tai – objektyviai įvertinti pandeminį laikotarpį ir nebijoti pripažinti savo klaidas”, – teigė profesorė.

Procesų optimizavimo ekspertą Andrių Gudaitį susidomėti pandemijos valdymu paskatino tėvo liga, dėl kurios jis buvo paguldytas į ligoninę be teisės artiemiems jį lankyti. Tuomet ekspertas pabandė pažvelgti į problemą iš verslo logikos pozicijų, tačiau logikos tame, kas buvo vykdoma, rasti nepavyko. Dar daugiau, Seimo nariai, su kuriais jis bandė apie tai diskutuoti, tiesiog pabėgdavo, todėl visas susikaupusias emocijas A.Gudaitis išliejo knygoje.

Imunologas Gintaras Zaleskis atviravo, kad pandemijos metu bandė suprasti tai, ko suprasti negalėjo, todėl dar ir šiandien sulaukia priekaištų, kad jo nuomonė nesutampa su oficialia Nacionalinio vėžio instituto transliuojama nuomone. Visgi jis liko ištikimas savo pozicijai, nes jo širdis protestavo prieš oficialią politiką, kadangi nebuvo jokio medicininio pagrindo „pakarti Kukutį” (aliuzija į Marcelijaus Martinaičio baladžių herojų Kukutį, per kurį poetas atskleidė prieštaringą asmens ir pasaulio santykį – aut. past.).

Apie susipriešinimą rašęs dvasininkas A.Peškaitis prasitarė, jog norėtų, kad istorija liktų istorija, tačiau net ir šiandien realybė yra kitokia. Pasak kunigo, nors pandemija baigėsi, „priešų” paieškos toliau tęsiasi. Šiandien visi, kas, nepaisant turimų įrodymų ar pateikiamų argumentų, abejoja dabartinės vyriausybės taikytu pandemijos valdymo modeliu ar Galimybių paso nauda, yra apšaukiami kremliniais ir putinistais.

Baigdamas pristatymą R.Jankūnas priminė, kad Vyriausybę konsultuojantys „ekspertai” dar ir šiandien linkę „pamiršti” Galimybių pasų bei idiotiškos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos padarytą žalą, o perteklines mirtis siekia pateisinti „prasta” šalies gyventojų sveikatos būkle. Būtent tai, pasak jo, lemia, kad tiesos, atskleidžiančios tai, kas vyko pastaruosius porą metų, paieškos dar nėra baigtos. Kita vertus, jau prieš knygos pristatymą prasidėjęs valdantiesiems lojalių oponentų puolimas, STI direktoriaus nuomone, yra puiki, tiesos paieškas skatinanti, reklama.

respublika.lt

Up Next: STREIKAS