Eglės Kusaitės „Paskutinis žodis“ iš tikrųjų yra kaltinamoji kalba Lietuvos Respublikos VSD, prokuratūrai, teismui.
Išklausius šią kalbą, o prieš tai pamačius vieningą TS-LKD ir LSDP balsavimą dėl Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimo, tarsi po paskutinių lašų į kantrybės taurę esu priverstas radikaliai keisti požiūrį į mūsų neva demokratinę, neva nepriklausomą ir neva teisinę valstybę.
Jei iki šiol kiekvienam verkšlenančiam dėl sunkios buities pasiūlydavau jam trūkstamų pinigėlių pavalgyti ar apsirengti, tai neturiu ką pasiūlyti tautiečiams, bėgantiems iš Lietuvos ne vien dėl žmogaus orumą žeminančios buities, bet ypač dėl to, kad nemato jokių visavertės pilietinės ir tautinės būties galimybių.
Atskirtis tarp visų lygių valdžių ir visuomenės prilygsta prarajai; jei kuris nors valdžioje esantis asmuo dar turi dorovės pradų likučius (tarp jų prezidentė, vyriausybės vadovas, Seimo pirmininkas), tai visi jie yra neįgalūs, tarsi paralyžiaus ištikti, įstengiantys tik tylėti arba atsikalbinėti bei atsirašinėti.
Šitoje valstybėje bandymai ieškoti tiesos ir teisingumo, realizuoti prigimtines teises yra bergždžias reikalas, nes ji nuo nepriklausomybės atgavimo nepasikeitė, yra perdėm korumpuota, perkama ir parduodama, trumpai tariant, išliko sovietinė.
Esame atsidūrę tokioje padėtyje, kai bendradarbiavimas su valdžiomis, teisėtvarka ir teisėsauga reiškia dalyvavimą nusikaltime. Todėl vienintelis kelias – rezistencija, neginkluotas pasipriešinimas. Susimąstykime, pasitarkime, veikime.
ekspertai.eu