Kai kurie Lietuvos politikai ir finansininkai-buhalteriai nesuvokia sąsajos tarp valstybės biudžeto įtakos šalies ūkiui ir jos gyventojams. Nepaisant biudžeto subalansavimo svarbos, finansinės politikos svariausiu instrumentu neturi tapti mokesčių kėlimas ir valstybės išlaidų mažinimas didesnės bedarbystės, gyventojų nuskurdinimo ir emigracijos sąskaita.
Kompetetingos ir atsakingos valdžios finansinė politika turi būti socialiai orientuota, skatinti darbo vietų kūrimą, šalies konkurencingumą ir tuo pagrindu išlaikyti aukštą švietimo ir kultūros lygį.
MMA ir finansinis neraštingumas
Europos sąjungoje mes, išskyrus Rumuniją ir Bulgariją, pirmaujame pagal žemiausius atlyginimus, mažiausias pensijas ir didžiausią socialinę atskirtį. Politinėje ir ekonominėje sferoje aktualus tapo minimalios mėnesio algos (MMA) klausimas. Vyriausybės priešinimasis MMA didinimui kaip ir siūlymas padidinti atgyventą oficialų minimalų atlyginimą vien tik 50 Lt neatskaičius mokesčių yra trumparegiškas ir diletantiškas. Socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu pateisinamas būtų MMA didinimas iki 1000 Lt. Pasitelkiant ekonominę logiką ir aritmetiką galima tikėtis tokio rezultato:
1. Padidinus MMA 200-ais litų, ženkliai išaugtų visų, šiuo metu vien tik 800 Lt bruto (į rankas apie 670 Lt) atlyginimą gaunančių darbuotojų perkamoji galia.
2. Privataus sektoriaus darbuotojų, dalį uždarbio gaunančių „vokeliuose“, neto uždarbis išliktų apytikriai tokio pat lygio, nes darbdaviai atitinkamai apkarpytų vokelio vertę.
3. Valstybės biudžeto išlaidos viešojo sektoriaus uždarbio fondui išaugtų, bet su kaupu būtų kompensuojamos dėl ženkliai padidėjusių įplaukų į biudžetą iš gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių.
4. Dar didesnę naudą nei valstybės biudžetas turėtų „Sodros“ biudžetas, nes ženkliai išaugtų jo pajamos ir sumažėtų išlaidos, kadangi nemaža dalis gyventojų prarastų teisę į socialines išmokas.
5. Kai kuriems bedarbiams apsimokėtų įsidarbinti, todėl sumažėtų emigracijos patrauklumas.
6. Darbo jėgos išlaidos labiausiai išaugtų vokelius praktikuojantiems nesąžiningiems darbdaviams, dėl didesnio mokesčio „Sodrai“.
7. Darbo jėgos išlaidos išaugtų ir sąžiningiems darbdaviams, bet pagerėtų jų konkurencinė padėtis prieš nesąžininguosius.
8. Visiems didesnį MMA gaunantiems darbuotojams išaugtų būsimos senatvės pensijos.
Už savo piliečių gerovę atsakomybę jaučianti vyriausybė privalėtų didinti MMA nemažiau kaip iki 1000 Lt. Šios akcijos svarbiausias tikslas turėtų būti skurdo, bedarbystės ir emigracijos mažinimas. Padidinus MMA juokingais 50 Lt, o kad ir 100 Lt ir juos dar apmokestinus, ženklaus teigiamo rezultato laukti yra nerealu. Stebina vyriausybės, o taip pat ir profesinių sąjungų nekompetencija analizuojant, pagrindžiant ir paviešinant numatomą MMA kėlimo efektą.
Nors vyriausybė oficialiai apgailestauja dėl „protų nutekėjimo“, tačiau neblėstanti emigracija mūsų tautai yra grėsminga, o vyriausybei naudinga, nes kur tektų dėti gausią bedarbių armiją. Trumparegiškai interpretuojant dabartinę valstybės ekonominę ir demografinę situaciją tautos „išsivaikščiojimas“ gali ne tik vyriausybei atrodyti naudingas: mažėja bedarbystė, kasmet emigrantų pervedami 4,8 mlrd. Lt mažina skurdą, didina vartojimą, tarnauja ekonomikai ir biudžeto įplaukoms iš PVM ir kitų mokesčių.
Biudžeto skylės ir brangios paskolos
Nors Lietuvos valstybės skolą sudaro „tik“ 40 proc. BVP, kai ES vidurkis viršija 80 proc., tačiau pavyzdį imti vertėtų iš Estijos, kurios skola neviršija 6 proc. BVP.
Nemažiau pasimokyti reikėtų ir iš kitų ES valstybių, kurios moka kelis kartus mažesnius palūkanų procentus už savo valstybės paskolas. Kubiliaus vyriausybė 2009 m. skolinosi už 7-9 proc. metinių palūkanų tarptautinėje finansų rinkoje, kai tuo tarpu Latvija – iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) už 2,23 proc. metinių palūkanų. Tai reiškia, kad mes už latvius mokėjome ir iš dalies dar vis mokame apie 5 proc. didesnes metines palūkanas, arba kasmet po 50 mln. Lt daugiau už kiekvieną pasiskolintą milijardą litų. Kadangi Lietuvai dar vis reikia daugelio milijardų litų paskolų eilei metų, tai nepateisinamos metinių palūkanų permokos sumuojasi į milijardus litų. Šiais metais už valstybės skolos palūkanas teks iš biudžeto atseikėti virš dviejų mlrd. Lt. Teisingumo dėlei reikia patikslinti, kad pradedant 2010 m. mums pavyksta ir tarptautinėje finansų rinkoje skolintis šiek tiek pigiau nei 2009 m.
Galima manyti, kad vien plikbajoriškas unoras neleido mums 2009 m. ir dabar neleidžia pigiai skolintis iš TVF. Tačiau esminė, tik ekspertams suprantama priežastis glūdi tame, kad TVF nebūtų akceptavęs gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimo nuo 24 proc. iki 21 proc. Ši skubiai prastumta mokesčių reformos afera ne tik pagilino biudžeto duobę, bet ir įgalino dosnią „biudžeto dovaną“ visiems dideles pajamas gaunantiems, tame tarpe ir mokesčių reformos architektams. Tarifo mažinimas apmokestinantiems 20 tūkst. Lt papildo jų piniginę kiekvieną mėnesį 600 Lt, o apmokestinantiems 1000 Lt – 30 Lt.
Mūsų prezidentės, patyrusios finansininkės-buhalterės argumentas, kad paskola iš TVF galėtų būti interpretuojama jog „nesugebame patys susitvarkyti“ demonstruoja politinę ir loginę nekompetenciją, nes yra priešingai: nepateisinamas aukštų palūkanų mokėjimas kaip tik ir reiškia nesugebėjimą tvarkytis. Tą įrodo ir tai, jog net Lenkija, vienintelė ES narė, kurios ekonomika augo ir ekonominės krizės metu, pasinaudojo pigia TVF paskola ir tuo ne tik jos racionali finansinė politika susilaukė pripažinimo, bet ir ūkis ženklių užsienio investicijų. Tad mes labai pasigendame tokios atsakingos ir finansiniai raštingos valdžios kokia gali pasigirti lenkai.
Lietuvai prireikė vien tik per pirmąjį š.m. ketvirtį pasiskolinti 5,8 mlrd. Lt. Šiuo tikslu dažnai rengiami valstybinių obligacijų aukcionai. Gegužės 14 d. aukcione išplatinta 50 mln. Lt 10 metų trukmės obligacijų emisija, kurios palūkanos siekia 5,5 proc. Tai laikoma dideliu laimėjimu, nors 50 mln. Lt yra tik lašas jūroje, o iš TVF galėtume gauti paskolą už žymiai žemesnes palūkanas. Bet net atsisakant pigios paskolos iš TVF kvalifikuota ir veikli vyriausybė turėtų galimybę pigiau kamšyti biudžeto skyles jei perimtų ir įgyvendintų pažangių valstybių finansinę praktiką.
Pagal dabartinę situaciją tikslinga būtų ne tik rengti valstybinių obligacijų pardavimo aukcionus, bet ir įgyvendinti pastovų valstybinių obligacijų platinimą. Tereikėtų parengti terminuotą, arba net neterminuotą obligacijų emisiją, kurios vertybiniais popieriais būtų prekiaujama Vilniaus vertybinių popierių biržoje ir kiekvienas asmuo, kiekvieną darbo dieną, per savo banko maklerius galėtų pirkti arba parduoti vertybinius popierius.
Taip, pavyzdžiui, 100 Lt nominalo obligacijai galėtų būtų užtikrintas 4 Lt vertės dividendas, išmokamas nustatytą metų dieną. Obligacijos kaina, priklausomai nuo paklausos finansų rinkoje, svyruotų apie 100 Lt ir pašoktų bent prieš dividendų mokėjimą. Šis efektyvus finansinis instrumentas galėtų pasitarnauti efektyviai panaudojant kai kurių gyventojų įšaldytas santaupas „iš kojinių“. Tai galėtų būti naudinga kaip gyventojams, taip ir valstybei, nes šiuo metu didžiausia dividendų dalis išplaukia į užsienį. Kol mūsų valdžia neįgyvendins racionalių finansinių instrumentų, visiems Lietuvos gyventojams už tai teks brangiai mokėti.
Šaltinis: ekspertai.eu