Progresyvizmas kėsinasi sugriauti vis daugiau atraminių vakarų civilizacijos stulpų. Vienas iš jų – akademinė, studijų ir tyrimų laisvė. Jau kuris laikas iš kolegų užsienyje tenka girdėti istorijas apie tai, kaip akademikas, paviešinęs tyrimų rezultatus, kurie neatitinka politinio korektiškumo standartų ar jais pasirėmęs viešame pasisakyme, be jokio paaiškinimo tiesiog netenka akademinių valandų, nebegauna pasiūlymų dėstyti tai, ką anksčiau dėstė, nebekviečiamas kitoms akademinėms veikloms. Jau nekalbant apie kokius nors tyrimų finansavimus ar grantus.
Deja, pastaruoju metu baimė viešai reikšti „neteisingas“ mintis kausto jau ir Lietuvoje. Vis dažniau iš įvairių sričių kolegų tenka išgirsti, kad jie nenori garsiai pasakyti, ką iš tiesų galvoja, nes mano, kad tai gali turėti pasekmių jų akademinei karjerai. Po visokių „lygybės politikų“ priedanga jau ir Lietuvos universitetuose bandoma politinį korektiškumą paversti visai akademinei bendruomenei privalomomis normomis.
Manau, pats laikas Lietuvoje pradėti galvoti apie „Akademinės laisvės aljansą“.
Iš Delfi straipsnio: „Šalia spaudimo, kurį mokslininkams daro dalis studentų, esama dar ir finansinio veiksnio. Žinant, kad universitetai veikia kaip ekonominės institucijos, o mokslininkai priversti gauti pinigų savo tyrimams, nori nenori, atsiranda konformistinis spaudimas, susidaro priklausomybė nuo tyrimų projektams nustatytų rėmų ir direktyvų, o mokslininkai eina lengviausiu keliu: renkasi temas, kurioms bus lengviausia gauti pinigų. Jau ne pirmi metai spaudoje tame kontekste minimos vyriausybės ypač dosniai finansuojamos gender studijos: šalyje pernai priskaičiuota 230 profesorių, tyrinėjančių įvairius gender aspektus, – gerokai daugiau nei farmakologijos (195)“.
Beje, viena iš Stambulo konvencijos ratifikavimo pasekmių būtų Valstybės įsipareigojimas pinigus skirti tiems moksliniams tyrimams, kurie vadovaujasi Stambulo konvenciją grindžiančiomis ideologinėmis paradigmomis (žr. Stambulo konvencijos 11 str.) Taip būtų sukuriamas uždaras ratas. Būtų vykdomi tik tie tyrimai, kurie patvirtina Stambulo konvencijos ideologiją, o tada jais remiantis visuomenė būtų užverčiama „moksliniais“ duomenimis, patvirtinančiais Stambulo konvencijoje numatytų priemonių reikalingumą. Ir dar labiau būtų marginalizuojami Stambulo konvencijos kritikai – kaip nesivadovaujantys „mokslu“.
