Istorijos, kurią čia aprašysiu, išeities taškas – istoriniais ir teisiniais argumentais pagrįstas nepasitikėjimas bendrais Lietuvos VSD bei Generalinės prokuratūros ir Rusijos FSB veiksmais Eglės Kusaitės byloje. KGB organizacija, jos doktrina ir praktika Lietuvos Seimo 1998 metų birželio 30 dieną priimtu įstatymu pripažinta nusikalstama. Kas gali abejoti, kad šiandieninė FSB nėra akivaizdi KGB teisių ir principų perėmėja?
2010-04-07 Lietuvos generalinėje prokuratūroje Rusijos FSB pareigūnai A. V. Fisiukovas, J. V. Šatalovas ir M. A. Savickis dalyvavo apklausiant E. Kusaitę ir neteisėtai, pažeisdami Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksą, pasirašė jos apklausos protokolą. Tai yra šios nusikalstamos organizacijos pripažinimas patikimu partneriu ir legitimavimas. Beje, mūsų prokurorai aiškina, kad Rusijos svečiai E. Kusaitei klausimų neuždavinėję. Ar tai reiškia, kad jie atvyko tik pasižiūrėti į ją?
Ar tai galėjo vykti Lietuvoje, pavyzdžiui, 1990-1991 metais? Šis faktas liudija apie vergišką Lietuvos valstybinės teisinės sąmonės slinktį ir lūžį. Prisiminkime FSB nusikaltimų bylas pasaulyje: Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą Londone, Anos Politkovskajos nužudymą Maskvoje, FSB įvykdytas čečėnų žmogžudystes Katare, Stambule, Vienoje. Didžioji Britanijoje nuo 2006 metų iki šiol laikosi oficialios pozicijos nebendradarbiauti su Rusija terorizmo klausimais. Šiame kontekste Lietuvos pareigūnų bendradarbiavimas su FSB pariteto pagrindais kaip su patikimu partneriu kelia rimtų abejonių. Juo labiau man, kaip tarybiniam zekui, tai regisi kaip grįžimas į anuos ,,gerus“ laikus. E. Kusaitės byla, kai Lietuvos pareigūnai, pripažindami ir gerbdami nusikalstamus Rusijos FSB principus, traiško Lietuvos pilietę – istorinis avejis. Tokio precedento Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Todėl man, kaip piliečiui, privalu pasidomėti, su kuo ir kur einame obuoliauti.
Elementarus klausimas
Vertinant Lietuvos teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus ir viceministro Tomo Vaitkevičiaus veiksmus Baltarusijos opozicionieriaus Alesio Beliackio istorijoje – Lietuvai pateikus informaciją, žinomas žmogaus teisių gynėjas 2011 metų lapkričio 24 dieną Minske buvo nuteistas kalėti 4,5 metų (su turto konfiskacija) – kilo daugybė politinių, teisinių, istorinių ir moralinių klausimų. Baltarusijos saugumas nėra pakeitęs net savo vardo – liko KGB. Kilo abejonių dėl mūsų VSD, Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos pareigūnų politinės ir teisinės sąmonės, Lietuvos suvereniteto, teisės ir teisingumo suvokimo.
Įvertinęs asmeninių pokalbių su minėtais pareigūnais patirtį, jų bendravimą apibūdinčiau kaip nesąžiningą, apgaulingą išsisukinėjimą, nesuvokiant valstybingumo esmės ir pamatinių vertybių. Šie jų mentaliteto bruožai tapo akivaizdūs, kai pabandžiau išsiaškinti kai kuriuos rezonansinės E. Kusaitės bylos klausimus. Į raštą, kurį pateikiau 2011-08-30, ir du pasiteiravimus dėl šio rašto ignoravimo teisingumo ministras atsakė 2011-11-16, t. y. po 77 dienų, ir tik po to, kai 2011-11-07 buvo viešai paskelbta apie mano kreipimąsi į teismą, nors atsakymą ministras privalėjo pateikti per 20 dienų. Tame rašte, kurio galų gale sulaukiau, buvo nurodyta, kad informacijos man neteiks.
R. Šimašiui buvo pateikti klausimai dėl Rusijos teisinės pagalbos prašymo atlikti E. Kusaitės, kaip liudininkės, apklausą. Suformulavau tokius klausimus:
1. Iš kokios Rusijos institucijos gautas prašymas?
2. Kada toks prašymas gautas?
3. Kokiu E. Kusaitės statusu Rusija prašo pateikti informaciją?
4. Kokiu E. Kusaitės statusu yra parengta Rusijai teikiama informacija?
5. Kokiai Rusijos institucijai ši medžiaga bus perduota?
Klausimai suformuluoti dėl chronologijos ir definicijų. Tačiau viešai žinomas Rusijos teisinės pagalbos prašymo faktas (E. Kusaitės apklausa atlikta atvirame Lietuvos teismo posėdyje) bei šio prašymo gavimo data buvo paversta įslaptinta informacija, su kuria neleista susipažinti ne tik man, bet ir E. Kusaitei, motyvuojant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.
R. Šimašiaus ir kitų pasityčiojimas
2012-02-24 E. Kusaitė, kaip asmens duomenų subjektas, ir aš kreipėmės į Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktoriaus pavaduotoją Darių Žilį, prašydami leisti susipažinti su E. Kusaitės pasirašytu minėto Lietuvos teismo posėdžio protokolu. Pareigūnas pasakė, kad reikia pristatyti raštišką leidimą iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo. Ten buvo paaiškinta, kad teisme tokios bylos nėra, viskas grąžinta Teisingumo ministerijai, o toks leidimas nėra teismo kompetencija. Kyla klausimas dėl D. Žilio teisinės kompetencijos.
2012-02-29 E. Kusaitė ir aš antrąsyk nuvykome į Teisingumo ministeriją, norėdami pasitikslinti dėl galimybės gauti prašytą informaciją. Į patalpas susitikti su ministro patarėjais ir padėjėjais apsauga, reikia manyti, vadovybės nurodymu, neįleido, nors man tokią teisę kaip signatarui garantuoja Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymas.
E. Kusaitei 2012-03-07 pateikus papildomą prašymą leisti susipažinti su savo pasirašytu dokumentu, viceministras Gytis Andriulionis 2012-04-05 pranešė, kad jos prašymas išsiųstas į Rusijos Federacijos Teisingumo ministeriją, kad ši pagal Lietuvos ir Rusijos 1992 metų liepos 21 dienos teisinės pagalbos sutartį pateiktų jai informaciją. Retorinis klausimas: „Nuo kada, norint supažindinti su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje esančiu dokumentu, reikalingas Rusijos leidimas? 2012-04-11 ministras R. Šimašius dėl duomenų gavimo man taip pat pasiūlė kreiptis į Rusijos Federaciją.
2012-04-11 viceministras G. Andriulionis informavo E. Kusaitę, kad jos prašomos informacijos esą negalima pateikti pagal Lietuvos ir Rusijos teisinės pagalbos sutarties 4 straipsnį, nors šiame straipsnyje apie tai nekalbama. Štai visas 4 straipsnio turinys: ,,Susižinojimo tvarka. Teikdamos teisinę pagalbą, Susitarančiųjų Šalių įstaigos tarpusavyje susižino per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Generalinę prokuratūrą ir Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją ir Generalinę prokuratūrą.“ Kur čia draudimas? Kaip ten bebūtų, jeigu pagal Baudžiamojo proceso kodeksą duomenų subjektas gali gauti, skaityti ir kopijuoti visą savo bylos medžiagą, tai kodėl Teisingumo ministerija yra išimtis?
2012-05-07 ministras R. Šimašius Seime pareiškė, kad jie E. Kusaitės apklausos protokolo neturį, viską išsiuntę į Rusiją, nuorašų nepasilieką. Lietuvos vyriausiasis archyvaras patikrino ir nustatė (2012-07-20), kad visų dokumentų nuorašai yra ministerijoje, byloje su indeksu 1.14. Ministras sakė netiesą.
Iš Rusijos teisingumo ministerijos atsakymas išsiųstas 2012-10-05 (po 6 mėnesių), o E. Kusaitei šis pranešimas iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pasiųstas 2012-12-14, t. y. po 69 dienų, kai Vyriausiojo administracinio teismo posėdis dėl mano paklausimo turėjo įvykti 2012-10-16. Vėl liko neaišku, ar reikia laukti prašomo teksto iš Maskvos, ar jį duos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija?
Naudojant mūsų prašytą medžiagą, kurią Teisingumo ministerija siųsdama į Maskvą iškraipė, Maskvoje du žmonės buvo nuteisti 2 ir 6 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Tokie dalykai ir verčia atidžiai domėtis E. Kusaitės byla bei kelia nepasitikėjimą konkrečių tarnautojų – šiuo atveju ministro ir viceministro – veiksmais, slepiant informaciją ir žeminant jos prašančius piliečius.
Kokia tikroji priežastis, dėl kurios ši informacija nuslėpta?
2011-07-22 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo atvirame posėdyje Rusijos prašymu dėl Magmadovų bylos Maskvoje buvo apklausta E. Kusaitė. Maskvos pusė nurodė, kad E. Kusaitė jų byloje būtų apklausta kaip liudytoja, t. y. su priesaika. Teisme dalyvavusio prokuroro Mindaugo Dūdos reikalavimu teisėja Virginija Liudvinavičienė priesaikos nepriėmė ir apklausė tik šiaip. Tokiu būdu E. Kusaitės atsakymai į 27 jai pateiktus klausimus nebuvo procesiškai pilnaverčiai.
Šio teismo posėdžio protokolo lietuviškame originale E. Kusaitė padarė tokį papildomą įrašą rusų kalba:
,,Pasirašydama apklausos protokolą kategoriškai pareiškiu, kad save laikau perspėta apie melagingų parodymų davimą. Maskvos srities teismo 2011-07-01 nutartį Vilniaus 2-sis apylinkės teismas neteisėtai revizavo. Teismo prašymas mane apklausti liudytojo statusu visiškai neįvykdytas. Aš perspėta apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Manau, kad teismas prokuroro reikalavimu (jo dalyvavimas apklausoje procesiškai neteisėtas) neperspėjo manęs specialiai, turėdamas tikslą mano parodymus paversti procesiškai nepilnaverčiais.“
Maskvos teismui, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nusiųstas apklausos protokolas, kurio rusiškame vertime nebuvo įrašyta čia pacituota E. Kusaitės pastaba, padaryta lietuviško protokolo originale rusų kalba. Kodėl turėtume nemanyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija sąmoningai talkininkavo bendriems VSD, Lietuvos generalinės prokuratūros ir Rusijos FSB tikslams?
Čia, kaip sakoma, šuo ir pakastas: R. Šimašius ir T. Vaitkevičius nenorėjo parodyti, kaip jie revizavo Rusijos prašymą dėl E. Kusaitės apklausos byloje ir neįrašė jos pastabos protokolo vertimo tekste, t. y. pateikė ne visą protokolo turinį. Beje, Rusijos nagrinėjamoje byloje E. Kusaitė nėra nei įtariamoji, nei kaltinamoji, o tik liudytoja. Rusijos teismas naudojosi tik rusiškojo vertimo tekstu, kuriame nėra papildomo E. Kusaitės įrašo, kuriuo ji pareiškė protestą. Iš esmės minėtų pareigūnų elgesys tarsi pakartoja A. Beliackio istoriją – teikiama pagalba Rusijos FSB, pakenkiant E. Kusaitei, ir skalbiamas savas munduras.
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas
2012-02-07 įvykusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje teisėjų kolegija, kurią sudarė Arūnas Kaminskas, Rūta Miliuvienė ir Jūra Marija Strumskienė, nagrinėjo klausimą dėl Teisingumo ministerijos per nustatytus terminus nepateikto atsakymo į mano prašymą, taip pat dėl teisinių argumentų, kuriais 2012-12-12 atsiliepime į skundą ji grindė savo sprendimą neatsakyti. Šiame atsiliepime išdėstytais pseudoargumentas ministerija bandė pateisinti atsisakymą suteikti man informaciją. Teismas nusprendė, kad ,,Teisingumo ministerija pažeidė Algirdo Endriukaičio teisę laiku gauti atsakymą į prašymą“, bet atsakymų man nepateikė pagrįstai. Kolegija nurodė, kad aš neturiu teisės gauti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymo net ir į klausimą, kada Rusijos pusė kreipėsi į Lietuvą su teisinės pagalbos prašymu. Ir grąžinti man žyminį mokestį nepriklauso.
Teisingumo ministerijos veiksmų vertinimas
Ministerijos tarnautojų veiksmai ir paaiškinimai, atsisakant suteikti informaciją, buvo šie:
1. Neatsakė į prašymą apskritai.
2. Aiškino, kad pagal teisines normas negalima pateikti informacijos.
3. R. Šimašius aiškino, kad ministerijoje prašomo dokumento nėra, viskas išsiųsta į Rusiją.
4. T. Vaitkevičius aiškino, kad tik Rusijos teisingumo ministerija gali leisti susipažinti su prašomu dokumentu.
Mano atžvilgiu priešiškus ministro R. Šimašiaus ir viceministro T. Vaitkevičiaus veiksmus apibendrinsiu keliais punktais:
1. Minėti tarnautojai nesilaikė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 str. principų: 1) pagarba žmogui ir valstybei, 2) teisingumas, 3) sąžiningumas, 4) skaidrumas ir viešumas, 5) padorumas, 6) pavyzdingumas, 7) nesavanaudiškumas, 8) nešališkumas, 9) atsakomybė.
2. Išryškėję mentaliteto bruožai: piktnaudžiavimas teisgalėmis ir priešiškas požiūris į mane, kaip į signatarą ir pasipriešinimo okupacijai dalyvį, atlaidus požiūris į nusikalstamą Rusijos KGB-FSB struktūrą.
3. Sulaužyta valstybinė teisinė sąmonė: šie tarnautojai nesielgia kaip suverenios valstybės pareigūnai, bet atsiklausia Rusijos – teisiškai nepatikimos valstybės – leidimo.
4. Nepaisoma LR Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą signatarui yra suteikta teisė ,,gauti ir naudotis šio straipsnio 1 punkte išvardytų institucijų ir įstaigų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis“. Atvejų, kai informacijos gavimas ribojamas, sąrašas yra aptartas ir baigtinis, nurodytas įstatymo leidėjo ir nėra pagrindo jį išplėsti ar vertinti kaip konkuruojantį su kitomis teisės normomis. Įstatymo idėjos prasme signatarui suteiktos didesnės galimybės domėtis valstybės institucijų veikla, manant, kad signataras, kaip užsiangažavęs valstybininkas, galėtų aktyviai išsakyti savo vertinimą apie institucijos veiklos politinę ir valstybinę prasmę.
Jeigu čia aptartos išskirtinės teisės būtų netaikomos, tai signatarui, suprantama, galiotų ta pati bendra tvarka, kaip ir bet kuriam Lietuvos piliečiui, o signatarų įstatyme tokios formuluotės visai nereikėtų. Pacituotas įrašas įstatyme būtų beprasmis, perteklinis ir išbrauktinas, nes būtų savaime suprantama, kad egzistuoja bendra tvarka, kuri taikoma visiems piliečiams nenumatant jokių išskirtinių teisių.
Apie tariamą asmens duomenų apsaugą
2012-01-19 ,,Lietuvos žiniose“ buvo išspausdintas Vilniaus policijos vadovo Kęstučio Lančinsko interviu, kuriame nurodant pavardes paskelbta apie išvakarėse suimtus asmenis, kurie įtariami didelio masto turto prievartavimu ir 3 žmogžudystėmis. Nurodytos pavardės: Ryšardas Tripuckis, Ričardas Nevėra, Albertas Tunkevičius ir Andžejus Gulbickis. 2012-09-13 ,,Lietuvos ryte“ buvo įvardinti Nerijus Kikis ir Artūras Polovnikovas, suimti už žmogžudystę Kudirkos Naumiestyje. Nesileisdami į svarstymus apie nekaltumo prezumpciją, tik pažymėkime faktą, kad tokie duomenys yra skelbiami visur ir nuolat. Mano ir E. Kusaitės atveju Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas panaudotas kaip figos lapelis, siekiant pridengti pareigūnų norą su Rusijos FSB pagalba sudoroti Lietuvos pilietę.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas
Naiviai tikėjausi, kad Vyriausiasis administracinis teismas į šią istoriją pasižiūrės kitaip. Pateikiau jam prašymą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, susijusių su bylos faktais, grąžinti bylą papildyti į pirmąją instanciją. Viskas buvo atmesta. Teismą nušalinau, nes atsisakė apklausti liudininką ir priimti dokumentus. Tai būtų atskleidę tikrąsias R. Šimašiaus ir T. Vaitkevičiaus sisteminio nesąžiningumo priežastis. Teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas nurodė, kad teismo negalima nušalinti dėl procedūrinių sprendimų. Manau, kad šie sprendimai liudija apie šališkumą ir apribojo mano teises į teisingą teismą, ką vėliau patvirtino ir priimta nutartis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pirmininkės) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjo), 2013-01-22 nutartyje nurodė, kad aš nepateikiau prašymo ir neginčijau iš Teisingumo ministerijos gauto atsakymo pagrįstumo. Pakartosiu dar kartą: skundą teismui pateikiau 2011-11-07, o atsakymą, kuriame ministerija nurodė teisinius argumentus, gavau vėliau – tik 2011-11-16 – kaip ir ministerijos atsiliepimo į skundą argumentus. 2011-11-21 raštu teismui aš užginčijau tuos teisinius argumentus.
Pirmojoje instancijoje, Vilniaus apygardos administraciniame teisme, buvo išlukštentos Viešojo administravimo įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Vyriausybės 2007-08-22 nutarimo ,,Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės“, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo nuostatos. Tai buvo akivaizdus atsisakymo pateikti atsakymą teisinis užginčijimas. Pavyzdžiui, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato galimybę gauti duomenis, kai ,,duomenų subjektas duoda sutikimą“. E. Kusaitės, kuri asmeniškai buvo nuvykusi į Teisingumo ministeriją ir prašė pateikti jos asmeniškai pasirašytą teismo posėdžio protokolą, prašymas buvo atmestas ir persiųstas į Rusiją, kuri dokumento nepateikė iki šiol.
Nutartyje dėl atsakymo, kurį gavau iš Teisingumo ministerijos, Vyriausiasis administracinis teismas nurodo: ,,kadangi jo turinys nėra kvestionuojamas, skundas turėjo būti atmestas… teisminis įsikišimas į visuomeninius santykius tapo nebereikalingas“. Teigti, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčijami ir svarstomi teisiniai argumentai, kuriais ministerija grindė savo atsisakymą pateikti atsakymą – įžūlus blefas, su kokiu susidurti dar nėra tekę. Kolegijos supratimu, man rūpėjo tik atsakymo faktas, bet ne jo turinys. Tai teisėjų mentaliteto ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi klausimas.
Pabaiga vainikuoja darbą
Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje parašyta: ,,Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį tą apimtimi, kur pripažinta, kad per 20 darbo dienų nuo Algirdo Endriukaičio 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo gavimo Teisingumo ministerijoje dienos – 2011 m. rugsėjo 2 d. – Teisingumo ministerija pažeidė Algirdo Endriukaičio teisę laiku gauti atsakymą į prašymą.“
Šią nutartį atbėgęs į salę greitakalbe perskaitė teisėjas Arūnas Sutkevičius. Man tapo neaišku ir iškart pasakiau: ,,Turiu klausimą“. Teisėjas atsakė: ,,Posėdis baigtas“, ir išnėrė iš salės.
Šio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas į mano pasiteiravimą pranešė, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ) numatyta sprendimo paaiškinimo procedūra: reikia rašyti pareiškimą ir bus paskirtas teismo posėdis. Beje, ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis numato tokią galimybę, ,,kol sprendimas neįvykdytas“. Gudriai gudručių pasakyta. Man regis, kad sprendimas įvykdytas.
Man ši patirtis svarbi ir tuo, kad asmeniškai įsitikinau, kaip teismas yra atsitvėręs nuo tautos, kaip gina su teismų darbu susijusios ministerijos biurokratus, kaip susikuria sau patogias taisykles ir gyvena be rūpesčių, saugomas įrašo ,,Nutartis neskundžiama“.
Supratau, kad R. Šimašius turėjo teisę 77 dienas neteikti man jokio atsakymo, kad aš teisme neginčijau ministerijos pateiktų argumentų, kuriais ji grindė atsisakymą atsakyti, o tik gaišinau gerbiamus teisėjus. Taip pat susivokiau, kad negalima bylos dėl to paties ginčo objekto nagrinėti visos, o reikia nagrinėti kiekvieną kąsnelį atskirai. Viskas teisingai ir laimingai.
Turiu tik vieną priekaištą. Kai čekistinis teismas paskelbdavo verdiktą, tai būtinai klausdavo: ,,Ar supratote nuosprendį?“ Dabar šito neklausia. Yra kitas, tik teisėjams patogus teisingumo mechanizmas.
Štai mano atmintyje lieka teisėjų vardai: Arūnas Kaminskas, Rūta Miliuvienė ir Jūra Marija Strumskienė, Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičiaus ir teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas. Jie įrodė, kad per 77 dienas teisingumo ministro R. Šimašiaus pateiktas atsakymas yra ne tik išsamus, bet ir pateiktas laiku. 77 dienos yra tolygios 20 dienų terminui, kuris numatytas įstatymuose. Tam pagrįsti sugaišta 521 diena ir negrąžintinai sumokėta 100 Lt žyminio mokesčio. Ir dar supratau, kad ta E. Kusaitės parašu patvirtinta medžiaga, kuri buvo perduota nusikalstamai FSB struktūrai, negali būti pateikta nei jai, nei man. Galbūt dėl pagarbos ir meilės Rusijos FSB.
Žinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-02-14 sprendimą panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, jog T. Vaitkevičius supainiojo interesus, dalyvaudamas aiškinantis A. Beliackio duomenų perdavimo Baltarusijai istoriją, tampa aišku, kad šis pareigūnas visada teisus. Vieno teisėjo artima giminaitė dirba Teisingumo ministerijoje. Beje, žinoma, kad T. Vaitkevičius kažkada buvo pripažintas vienu iš geriausių Lietuvos pareigūnų, o R. Šimašius gavo Vengrijos apdovanojimą už nuopelnus remiant totalitarinio režimo aukas. Taigi, dekoracijos gražios. ,,Vsio zakono!“ Kontrą reikia pastatyti į vietą. Ir jau laikas.
Laikas ir man susigaudyti ir suvokti, kad einant į Lietuvos teismą reikia prisiminti seną Cezario posakį: ,,Et tu, Bruto, contra me!“ („Ir tu, Brutai, prieš mane !“).
Algirdas Endriukaitis, Nepriklausomybės Akto signataras
ekspertai.eu