2025-03-04 https://we.tl/t-O6ImvoTZRO
Savotiškai pasitinkame valstybės atkūrimo 35-ąsias metines – Kovo 11-ąją. Nežinioje
laukiame išgelbėtojo. 1988-1991 m. gyvybiškai svarbius klausimus ne taip sprendėme.
Šiandien esame šiurpiai suskaldyti. Dvi pusės viena su kita nesišneka, negirdi kitos
nuomonės, vėjavaikiškai ir piktdžiugiškai pykstasi, tyčiojasi viena iš kitos. Negi mūsų
išlikimas – tai ne tas klausimas, kuris mums visiems turėtų rūpėti? Bijau, kad ir Ukraina, kuri
nuo 2014 m. dirbtinai suskaldyta į dvi priešiškas dalis, neras ramybės, kol nesikalbės
tarpusavyje. Nustojus kariauti, bus nemažiau sunku. Šiais neramiais laikais visiems būtinas
tikrumas ateitimi, viltis ir atspara, saugumo jausmas. Viltį vėl kalbėtis tikrais žodžiais ir
neapsimetinėti nežinia kuo suteikė JAV viceprezidento Džeimso Venso kalba Miunchene.
Todėl ir šokas Europos “elitui”, nenorinčiam suvokti, kad jiems nebepavyks plaukti pasroviui
jų nevaldomoje valtyje, kartoti “gražias” išmoktas frazes. Jie neturi argumentų atsikirtimui,
tad dangstosi apgauta ir naikinama Ukraina. Teks prisiminti Džordžo Orvelo romaną „1984-
ieji“: „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori
girdėti“. D. Trampo komanda rinkimuose JAV įveikė tuos, kurie yra globalios Europos
“elito” partneriai, ir šią kovą tęsia. Šios kovos simboliu daromas Vladimiras Zelenskis,
dalykiškai nesikalbėjęs su JAV Prezidentu D. Trampu.
O kas ir kada palaužė mus? Tuos, kurie 1989 m. rugpjūčio 23 d. nedvejodami
stovėjome Baltijos kelyje ir kuriems po iš Maskvos atsklidusių grąsinimų Sąjūdžio
„Atgimimo bangos“ TV 1989 m. rugpjūčio 30 d. laidoje poetas Justinas Marcinkevičius
ištarė: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti
laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo
sąlyga.“
Tuometinei mūsų vienybei svarbus buvo žmonių ir Sąjūdžio tiesos siekis, taikaus kelio
pasirinkimas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamajame suvažiavime
pasirinkome taikų kelią (rezoliucija Nr.21 dėl dalyvavimo okupacinės tarybų valdžios organų
rinkimuose), kuris atvedė mus į istorinę 1990 m. kovo 11 d. Ne mistinis neegzistavęs
Atkuriamasis Seimas, o paskutinis aukščiausias Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios organas
tą dieną atkūrė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR
Aukščiausioji Taryba (AT) nutarimu Nr.I-2 vienbalsiai „pripažino 1990 m. vasario 24, kovo
4, 7, 8 ir 10 dienomis išrinktų 133 Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimus“, 1990 m. kovo 11
d. nutarimu Nr.I-4 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinko LPS atstovą
Vytautą Landsbergį, įveikusį Algirdą Brazauską (91 balsas prieš 38). Kiti kandidatais siūlyti
LPS atstovai Kazimieras Motieka ir Romualdas Ozolas atsisakė dalyvauti šiuose rinkimuose.
Toks buvo LPS deputatų susitarimas. Kaip ir mūsų susitarimas, pavykus AT Pirmininku
išrinkti V. Landsbergį, vienu jo pavaduotojų rinkti R. Ozolą. V. Landsbergis neįvykdė šio
sąjūdiečių susitarimo. Taip prasidėjo Sąjūdžio skaldymas ir supriešinimas, išoriškai dar
nematoma, tačiau jau prasidėjusi Aukščiausiosios Tarybos erozija. V. Landsbergis puikiai
išnaudojo šį momentą – paskelbus nepriklausomybę, A. Brazausko rėmėjams keliant bangą
dėl “neteisingo” AT Pirmininko išrinkimo, Tarybų Sąjungai pradėjus Lietuvos ekonominę
blokadą ir paskelbus grąsinimus Lietuvai, vienintelei Kovo 11-osios Aktu pradėjusiai
teisiškai ir praktiškai įgyvendinti suverenitetą, mes, Sąjūdžio deputatai, nepakeitėme mūsų
susitarimų nesilaikiusio AT Pirmininko V. Landsbergio.
Įsigilinkime į nuoširdžios mūsų istorijos metraštininkės, Reginos Kalindraitės mintis jos
knygoje „Sąjūdžio bylojimai. 1989-1992 metų užrašai“ (Vilnius, „Valstybės žinios“, 2008):
1990 m. kovo 10 d. (šeštadienis):
- „Kaip rašo „Respublika“ – paskutinė kabėjimo diena. Neramus tas neapibrėžtas laukimas.
Net laikraščių neįmanoma skaityti. Visi laukia lemtingų sprendimų. Šiąnakt visi užsienio
balsai citavo V. Landsbergio kalbos Lietuvai žodžius: kad Lietuvoje visų žmonių teisės bus
užtikrintos, nėra jokio pagrindo nerimauti rusams, lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms.“
- „Atrodo, visas pasaulis apie šiandien ar rytoj Aukščiausiosios Tarybos sesijoje planuojamą
atkurti valstybės Nepriklausomybę kalba kaip apie įvykusį faktą. Dž. Bušas su JAV
administracija svarstė savo žingsnius… Gal jie nebus tokie, kokius kovo 7 d. padarė JAV
pasiuntinys Maskvoje Dž. Metlokas (anksčiau pakvietęs V. Landsbergį, R. Ozolą, M.
Laurinkų ir kitus mūsų atstovus, atsisakė su jais kalbėtis…)? - „…vakar per „Vremia“ diktorės perskaitytos ištraukos iš TASS-o pateikiamo interviu su J.
Masliukovu (TSRS Plano komiteto pirmininku – ZV)… vėl pateikia Lietuvai skolas ir
sąskaitas, pretenzijas dėl teritorijų ir kitokius gąsdinimus. Tuos pačius, kuriuos prieš dvi
dienas išsakė A. Brazauskas…“ - „Maskva jau bando susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, bet, žinoma, dar nori išmėginti
jos gerai įvaldytą gąsdinimo ir šantažavimo mašiną. Deja, ji, nors braškėdama, veikia.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vadovaujamas A. Brazausko, sesijai
tepasiūlė spręsti tik „procedūrinius“ klausimus… Deja, šią darbotvarkę, matyt, teks plėsti, kad
ir kaip to nenorėtų ponas V. Petkevičius su savo bendraminčiais, šiandien „Lietuvos ryte“
pareiškęs, jog „vienadieniams politikams nepavyko suklaidinti Lietuvos žmonių“. Šis
„išminčius“ norėtų, kad sesija įvyktų gal po balandžio 7 d. rinkimų, o gal po TSKP Lietuvos
skyriaus planuojamo suvažiavimo balandžio vidury, nes teigė, kad ypač „nerimą mums (?)
kelia skubotumas sušaukti naują Lietuvos parlamentą dar nesibaigus rinkimams“. Ką gi –
vieną teisingą mintį šis kovotojas pasakė: visos „psichinės atakos“ labai reikalingos ir
patogios tik jų skelbėjams, o ne Lietuvai… Šimtu procentų sutinku.“ - „O laikrodis skaičiuoja valandas ir minutes… Artėja vakaras. Spręsime savo ateitį patys ar
ne? Reikia spręsti!“ - „R. Ozolas… pasakė, kad ši diena įeis į istoriją, apie ją galėsim pasakyti, jog tai buvo
tikėjimo, kad tiesa ir teisingumas šioj žemėj yra, diena.“
0 val. 50 min.: - „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko
pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas). - Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad
Pirmininku būtų ir A. Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas
nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“
Kovo 11 d. (sekmadienis): - „Atėjo ilgai laukta laisvės diena. Pats įvykis, ta minutė buvo labai paprasta, jokio jaudulio
nekėlė. Tik ašaros byrėjo nuo to vaizdo – deputatai bučiuojasi, džiūgauja. Tai buvo ne
oficiali, o labai nuoširdi ilgai laukto momento atomazga. Tas momentas atėjo lyg
nepastebimas, nesuvokiant, kas čia įvyko. Tik po to supranti, kad jau įvyko. Apie tai reikės
dar daug mąstyti.
Padarytas pirmas lemiamas žingsnis. Iki jo buvo didelis nerimas – kas bus. Gal tas nerimas
šiek tiek gožė paties įvykio supratimą. Ko gero, emocijos išsiveržia pirmiau nei protas. Taip
atrodė žiūrint televizorių.
Įtampa, kurią sukėlė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai, sunkiai slūgo. V.
Landsbergiui nelengva vadovauti posėdžiui, trūksta patirties. Kažkodėl atrodo, lyg už
nugaros stovėtų konflikto su visuomene grėsmė. Tokia bjauri nuojauta… Viską lems protas ir
įvykio reikšmės suvokimas.“
Kovo 12 d. (pirmadienis): - “Šios dienos posėdis prasidėjo konsoliduojančiu V. Landsbergio sveikinimo žodžiu. Jis
pakvietė pagerbti atminimą tų, kurie nesulaukė šios dienos.“ - „Jausmas negeras – parlamentas suskilęs. Rinkimuose pralaimėję komunistai (žinoma, ne
visi) ne be pašalinių jėgų naudojasi visuomenėje sukeltu ažiotažu dėl A. Brazausko.
Konfliktas didėja.“ - „Tokia antroji Nepriklausomybės diena. Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl
smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės. Nerimą ir pretenzijas privalo nugalėti
tvirtas tikėjimas ir pasiryžimas eiti toliau. Dirbti ir aukotis.“
Tikslesnio ir nuoširdesnio, tikro ir išgyvento mūsų visų Kovo 11-osios liudytojos tų
dienų nuotaikos ir jausmų perteikimo nesu skaitęs, girdėjęs. Dėkui Reginai Kalindraitei.
Šis straipsnis nėra skirtas Lietuvos pasidalinimui į landsbergininkus ir brazauskininkus,
kurį savo klasėje matė ir mūsų vyresnioji dukra Jūratė. Tam aprašyti ir įvertinti prireiks ne
vienos knygos, ir tai būtina padaryti. Šiandien svarbu susivokti, kaip ir kodėl tapome
palaužtais, suskaldytais. Ištakų ieškokime ten, kur bakstelėjo naujoji JAV administracija –
liberalios globalizmo darbotvarkės įgyvendinime, panaudojant ir masinę nelegalią imigraciją.
Paskelbus, kad 2014 m. Maidano perversmui Ukrainoje organizuoti per USAID buvo skirti 5
mlrd. USD, neliko vietos veidmainystei. Lietuvos pokario kovomis ir partizanais delfiai,
15min, lrytai susidomėjo tik po šių įvykių. Susidarė idealios sąlygos Daliai Grybauskaitei dar
kartą tapti Lietuvos Prezidente, po ko 2014 m. lapkričio 3 d. jau galima buvo be motyvų
nutraukti Sausio 13-osios bylą ir epizode dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės
mokyklos, kurioje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP karjerą tęsė ir Rusijos Federacijos
valstybės paslaptis D. Grybauskaitė, kurią Lietuvai kruvinais 1991 metais TSRS išsiuntė į
vadovaujančių darbuotojų kursus Džordžtauno universtitete. Ilgametis Lietuvos ambasadorius
JAV Stasys Lozoraitis jos neįdarbino – JAV Valstybės departamentas jam pateikė informaciją
apie pasisiūliusios aktyvios “visuomenininkės” D. Grybauskaitės darbą TSRS ambasadoje
JAV.
Ir tikrieji “patriotai” Lietuvoje aktyviai reikštis pradėjo po 2014 m. įvykių Maidane.
Baigiantis antrajai Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės kadencijai, 2018 metais prasidėjo
atvira prievarta mums atsisakyti savęs. Tik taip galima apibūdinti visapusišką kultūros,
švietimo, medicinos griovimą, ką vainikavo brutualus mūsų šeimų griovimas ir vaikų
atiminėjimas net be teismo sprendimo. Teismas – tik po to, kad „viskas būtų teisėta“.
Nesitikėjome tokios psichologiškai nokautuojančios BAIMĖS – BAIMĖS ne tik PRARASTI
VAIKUS, bet ir juos TURĖTI. Taip prasidėjo ne tik mūsų TAUTOS ir jos konstitucinio
PAMATO – ŠEIMOS – GRIOVIMAS, bet ir didžiausias įmanomas psichologinis teroras
prieš mus. Jis tuo efektyvesnis, nes vykdomas ne ginklu. Kai prievarta vykdoma ginklu,
žmogui paprasčiau suprasti, kad tai yra prievarta jo atžvilgiu. Šiandien šio ideologinio
fronto prieš mus aktyvistei Dovilei Šakalienei patikėtas naujas baras – krašto apsaugos
ministerija.
Pasitinkant 2019 metus D. Grybauskaitė perskaitė Naujametinį sveikinimą mums:
„Viską įveiksime, jeigu neleisime įsigalėti karingam neraštingumui ir agresyviam
populizmui.“ Deja, karingas neraštingumas ir agresyvus populizmas geriausiai apibudina jos
pačios vykdytą politiką mūsų atžvilgiu. Ne tik mūsų valdžia, bet ir Popiežius Pranciškus
pritarė JT visuotiniam susitarimui dėl migracijos. Apie 2018 m. gruodžio 17 d. paslapčia
priimtą pritarimą kitam JT visuotiniam susitarimui dėl pabėgėlių viešai nekalbama, nors
susitarta dėl būsimų JT valstybių-narių finansinių, materialių, techninių ir kitų įsipareigojimų
viršvyriausybinei institucijai Globaliam Pabėgėlių Forumui, dėl teritorijų, į kurias pabėgėliai
bus perkeliami, ir jų perkėlimo maršrutų. Susitarta ne dėl šių procesų priežasčių šalinimo,
visų pirma, karų pabaigimo, paramos toms šalims, kur viskas pigiau ir kur reikia tos pagalbos
žmonėms, tiekimo, bet ir dėl masinio žmonių perkėlimo. T. y. dėl Europos identiteto ir
civilizacijos naikinimo.
Tad kodėl, atrodytų, nei iš šio, nei iš to D. Trampas pareiškė apie JAV ketinimą išstoti iš
JTO, kodėl toks įstatymo projektas įregsitruotas JAV Senate? Kodėl Lietuvos valdžios
institucijose dėl šių JT visuotinių susitarimų iškalbinga tyla?
Mums nuolankiai tylint, sulaukėme beatodairiškos 2020 – 2024 m. Lietuvos Seimo ir
Vyriausybės veiklos prieš mus ir mūsų valstybės likučius. Ingrida Šimonytė buvo atvira – po
4 metų išsirinksite kitus, jei esate nepatenkinti. Tačiau ir 2024 m. rinkimuose sukčiauti buvo
pasiruošta. Tik įsikišo tie Lietuvos visuomenės tarybos ir Stebėtojų gildijos stebėtojai…
Kalti ir mes. Kodėl leidome sudoroti Justiną Marcinkevičių, Stasį Lozoraitį, Česlovą
Kudabą?.. Kad neturėtume, į ką atsiremti. Į mūsų istoriją ir tikrus, žmonių pripažintus,
autoritetus. Kad pasimestume ir sutriktume, nesipriešintume primityviai, bet gerai
organizuotai prievartai, t. y. kad patys atsisakytume savęs, kad netikėtai užklupti
nesigintume.
Vienas pirmųjų smūgių buvo į poetą ir LPS iniciatyvinės grupės narį Justiną
Marcinkevičių, kuris galėjo tapti pirmuoju mūsų atkurtos Lietuvos Prezidentu. Po
priešlaikinio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paleidimo 1992 m. spalio 25 d. ir faktinio
mūsų Atgimimo idealų palaidojimo, išrinkus Lietuvos Seimą, kuriame konstitucinę daugumą
laimėjo buvusios komunistų partijos nariai, J. Marcinkevičius galėjo tapti atrama mūsų tautai
ir jos vienytoju. A. Brazauskas ne vienam tų įvykių dalyviui buvo patvirtinęs, kad
Respublikos Prezidento rinkimuose jis nekonkuruotų su Justinu Marcinkevičiumi.
Tačiau ne tokio scenarijaus tikėjosi Vytautas Landsbergis, 1992 m. pralaimėjęs stipraus
Prezidento referendumą. Tik 2018 m. dienos šviesą išvydo Justino Marcinkevičiaus esė
“Taburetė virš galvos”, parašyta 1991-ųjų vasarą (J. Marcinkevičiaus tekstų rinktinė “Amžiaus
pabaiga”; Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Tai poeto ir Sąjūdžio žmogaus
atsakas Algirdui Juliui Greimui, Tomui Venclovai ir visiems, kurie konjunktūriškai ir
primityviai beatodairiškai neigia visą „sovietmetį“: “Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir
kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis… Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte
jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą
“bestubure” (žr. A. J. Greimas, Baltos lankos – “Literatūra ir menas”, 1991-09-21). Taigi jinai
būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir
nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko
patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote?
Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę
iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir
žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate –
1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais,
konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono
nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto
ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs
negalite būti teisėjais.” Kitas LPS iniciatyvinės grupės narys V. Landsbergis ir mes
neatsakėme į šį poeto klausimą. Į jį atsakė pats J. Marcinkevičius: “Supratau: aš turiu būti
sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. …
Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose! Ačiū
tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią “dovaną”.”
V. Landsbergiui svarbių aukų sąraše – ir Stasys Lozoraitis. Vilties Prezidentas, kuris
1993 m. dalyvavo mūsų Prezidento rinkimuose nepasiruošęs, rungėsi su A. Brazausku ir
pralaimėjo. Iš KGB kompiuterių mūsų perimtas KGB turėtas ir sukurtas mėšlas apie S.
Lozoraitį mūsų Nepriklausomybės „simbolio“ nurodymu prieš 1993 m. Respublikos
Prezidento rinkimus buvo perduotas Algirdo Brazausko rinkimų štabo vadovui Vladimirui
Beriozovui. Šią informaciją turėjo tik VSD ir AT Apsaugos skyrius, kuriam vadovavo kitas
LPS iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas. Marcelijaus Martinaičio žentas. Tokios
istorinės peripetijos…
V. Landsbergis suvokė, jog jis nevaldys nei J. Marcinkevičiaus, nei S. Lozoraičio, kuris
naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. telefonu V. Landsbergiui pasakė, kad nesupranta jo
lūkuriavimo skelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Tik po šio pokalbio V. Landsbergis
apsisprendė. Pokalbį išprovokavo K. Motieka, prieš tai paskambinęs S. Lozoraičiui.
Ir Stasio Lozoraičio rinkimų štabo vadovas Valdas Adamkus nepaaiškino, kodėl žodžio
netaręs pabėgo iš Lietuvos, likus savaitei iki 1993 m. Prezidento rinkimų. O vėliau, lyg nieko
nebūtų nutikę, grįžo atgal, nieko nepaaiškino Lietuvos žmonėms ir jau pats dalyvavo
Respublikos Prezidento rinkimuose. Kiek nedaug tereikia. Svarbu, kad gražiai būtų pateikta
legenda, kurią per trumpą rinkimų kampaniją ir patikrinti neįmanoma. Tiesa, teismui teko
paprakaituoti – nuspręsti, kad V. Adamkus, gyvendamas Čikagoje, gyveno ir Lietuvoje.
Tylėjome ir tada, kai LPS iniciatyvinės grupės nario Česlovo Kudabos rinkiminiuose
plakatuose buvo pradurinėjamos šio žmogaus akys. Kodėl taip „sutartinai“ jo nekentė
„megztosios beretės“? Gal ne tik dėl to, kad jis buvo Lietuvos kultūros fondo pirmininkas?
Kas ir kodėl nutiko, kad nebežinome, kur esame ir kur einame, kuo tikėti ir kuo ne?
Kodėl sugebėjome taip greitai ir netikėtai iššvaistyti didžiulį Lietuvos žmonių mums suteiktą
pasitikėjimą? Kaip visa tai įvyko? Mes visi, visų pirma, Sąjūdžio jaunimas, mokėmės ir
kalbėti, ir veikti. Ir tada dar net nesuvokėme, kad tapome ir politikais. Ir ne bet kokiais, o
tokiais, kuriais pasitikėjo žmonės. Dar 1991 m. M. Martinaitis pranašiškai pastebėjo, kad
tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi
pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus,
kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką.“ 1993
m. M. Martinaitis taikliai pastebėjo: „Kaip šėtonas stengiasi pagrobti Gyvenimo knygą, taip
dabar varžomasi dėl KGB archyvo, nes biografinės žmonių sąskaitos labai praverstų tiems,
kurie sieks valdyti panaudodami ten sukauptą blogį.“
Atsakant į klausimą dėl J. Marcinkevičiaus dar 1991 m. M. Martinaitis pastebėjo, kad
„Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės
laikysenos kodekso“, o 1992 m. perspėjo, kad į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir
skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.
1991 m. sausio 13-oji sutelkė mus visus 1991 m. vasario 9 d. įtikinamai vieningai
balsuoti už nepriklausomą demokratinę respubliką – 90,24 proc. iš 84,74 proc. dalyvavusiųjų
plebiscite. Tų įvykių metu Kovo 11-osios Aktą dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo
saugoti nedvejodami patikėjome kardinolui Vincentui Sladkevičiui, be kurio
neįsivaizduojama Atgimimo istorija. Palaiminimo pas kardinolą vyko LPS iniciatyvinės
grupės atstovai Julius Juzeliūnas ir Vytautas Landsbergis. Nežinomo autoriaus nuotrauka
liudija kardinolo Vincento Sladkevičiaus autoritetą ir tuometinį Algirdo Brazausko, Vytauto
Landsbergio supratimą apie tai. Kardinolas laimino visą Lietuvą. Jis matė ją
nesusiskaldžiusią, todėl ir stiprią.
2020 m. Seimas Nepriklausomybės vardo stipendija apdovanojo istoriką Marių Ėmužį,
kuris Seimo komisijai, tyrusiai kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir
Sauliaus Sondeckio apšmeižimo bendradarbiavimu su KGB, patvirtino, kad ką jau ką, bet
kardinolą V. Sladkevičių tikrai nebuvo pagrindo kaltinti slaptu bendradarbiavimu su TSRS
KGB. Tačiau šmeižikiškas pažymas apie jų „bendradarbiavimą“ M. Ėmužis sukūrė. Taip
buvo liepta. Buvusi LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė Seimo komisijai
patvirtino, kad tai padaryta politikų spaudimu, tačiau komisijos nariai neišdrįso paklausti jos
šių politikų vardų.
Jau kelintas Lietuvos Seimas neišdrįsta sudaryti Seimo komisijos dėl Lietuvos
valstybingumui svarbių valstybės dokumentų dingimo iš Seimo rūmų aplinkybių ištyrimo.
1989 m. vasario 16 d. Kaune prie atkurtos Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūros Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai prisiekė Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai,
Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva
tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva.
Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“
1990 m. kovo 14 d. pirmojoje „Atgimimo bangos“ TV laidoje jau nepriklausomoje
Lietuvoje kunigas Algimantas Keina kreipėsi šiuo palinkėjimu: „“Tėve, pašventink juos
tiesa,“ pasakė Kristus. Turime vadovautis dieviška tiesa ir teisingumu.“
LPS kandidatai į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą deputatus
rinkimuose dalyvavo, prisiekę vadovautis LPS rinkimų programa, kurioje buvo numatytas
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir neutrali Lietuvos valstybė. Atsiminkime tai.