Treji 2024 m. rinkimai Lietuvoje beveik nesulaukė tarptautinio dėmesio, tačiau š. m. spalio 20 d.
Moldovoje vykusį referendumą ir su juo sugretintą Prezidento rinkimų I turą užgožė tik JAV
Prezidento rinkimai. Spalio 25 d. Lietuvos ambasadorius Moldovoje Tadas Valionis (tėvas Antanas Valionis buvo užsienio reikalų ministru) mums paaiškino, kad “Rinkimuose, kuriuose varžėsi dabartinė prezidentė Maja Sandu ir prorusiškų jėgų remiamas Aleksandras Stojanoglo, M. Sandu surinko 42 proc. balsų, o A. Stojanoglo – 26 proc. Visgi pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, kur, po ilgo ir sunkaus balsų skaičiavimo, Moldovos piliečiai nusprendė tarti „taip“ Europos Sąjungai (ES).“ (www.lrytas.lt/pasaulis/rytai- vakarai/2024/10/25/news/rusijos-isikisimas-melagienos-ir-moldovos-kelias-i-europos-sajunga- 34804826 2024-10-25). Anot T. Valionio, tai buvo „referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje“, į kurį labai aktyviai kišosi Rusija. Matyt, todėl Moldova savo piliečiams, gyvenantiems Rusijoje, nesudarė sąlygų balsuoti. Lietuva Seimo rinkimuose bent 400 vnt. biuletenių siuntė į Rusiją balsuoti mūsų piliečiams. „Pergalė yra pergalė, ir Moldovoje rinkėjų aktyvumas buvo gana didelis – beveik 52
proc. Referendumas pavyko“ – teigė T. Valionis.
Suklausau. Negi taip greitai Moldova, kuri tik 2022 m. kovo mėn. pateikė paraišką dėl narystės ES ir kuriai tik 2022 m. birželio mėn. buvo suteiktas ES šalies kandidatės statusas, o 2024 m. birželio 25 d. ES surengė pirmąją Moldovos stojimo konferenciją, jau balsavo dėl stojimo į ES? Juk Lietuva, 1995 m. gruodžio 8 d. pateikusi paraišką dėl stojimo į ES, šiuo keliu ėjo 8 metus…
Š. m. spalio 31 d. Lietuvos žiniasklaida mums paaiškino, kad „Moldovos Konstitucinis Teismas
posėdyje pripažino teisėtais referendumo dėl europinės integracijos, kurį stojimo į ES šalininkai
laimėjo minimalia persvara, rezultatus“ (https://m.kauno.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-
politika/moldovoje-galutinai-patvirtinti-referendumo-del-stojimo-i-es-rezultatai-1198248). Ir ES pagyrė Moldovos valdžią, kad “Prezidento rinkimų I turas ir referendumas buvo organizuoti
laikantis demokratinių standartų”, pavadino tai „Moldovos siekiu kurti taikią, nepriklausomą,
stabilią, demokratinę ir klestinčią Moldovą“, patikino, kad „ES padės Moldovos Respublikai didinti atsparumą ir daryti pažangą siekiant narystės ES“ (www.consilium.europa.eu/lt/press/press-
releases/2024/10/22/republic-of-moldova-statement-by-the-high-representative-on-behalf-of-the-european-union-on-the-constitutional-referendum-and-the-first-round-of-the-presidential-elections/).
Šalys kandidatės Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Albanija, Ukraina, Bosnija ir
Hercegovina, ir pati Moldova prisijungė prie šio sveikinimo Moldovai, taip pat ir Europos ekonominės erdvės narės (ELPA šalys) Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija.
Lietuviškos žiniasklaidos šaltinis apie Moldovą ir jos pro-europietišką Prezidentę dažniausiai yra
Ukrinfo, todėl pasidomėjau moldaviškais šaltiniais. Canal5 Moldova
(www.youtube.com/watch?v=1wNd36vT5Xg) paskelbė Moldovos Konstitucinio Teismo dviejų už sprendimą nebalsavusių teisėjų Vladimiro Curkanu ir Sergejaus Curkanu atskirąsias nuomones dėl 2024 m. spalio 31 d. Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šio konstitucinio įstatymo priėmimo VRK teikimu. Sprendimas buvo priimtas kitų keturių teisėjų balsais. Pasirodo, mus klaidina net tik mūsų ambasadorius T. Valionis, bet ir ES. Iš visų 3020814 rinkėjų referendume dalyvavo 1531392 (50,7 proc.). Už balsavo 749719 rinkėjai (48,9 proc. nuo dalyvavusių referendume ir 24,8 proc. nuo visų registruotų rinkėjų). Tad ir pirma, ir antra konstitucinio įstatymo dalys nesurinko būtino balsų skaičiaus – balsuota buvo už Moldovos europinio identiteto ir jos europinio raidos kelio negrįžtamumo paminėjimą Konstitucijos preambulėje bei Konstitucijos papildymą straipsniu „Europinė integracija“, kuriame nurodoma, kad Moldova prisijungia prie ES steigimo sutarčių ir ES steigimo sutartis keičiančių aktų, o kai prie šių sutarčių ir aktų bus prisijungta, jie turės viršenybę prieš nacionalinius įstatymus.
Atskirą nuomonę paskelbusių teisėjų nuomone, Konstitucinis Teismas turėjo patvirtinti referendumo rezultatus, tačiau po to anuliuoti jo rezultatus, nes nesurinktas konstitucinio įstatymo priėmimui būtinas rinkėjų skaičius – pagal Rinkimų kodekso 208 straipsnio (1) punktą respublikos referendumo sprendimas laikomas priimtu, jei už jį balsavo dauguma dalyvavusių referendume rinkėjų. Pagal Moldovos Konstitucinio Teismo praktiką, respublikinio referendumo sprendimas gali būti priimtas, jei Konstitucijos keitimo įstatymas priimtas kvalifikuota referendume dalyvavusių 2/3 rinkėjų dauguma.
Todėl 2024-10-20 referendumo rezultatai negali būti pripažinti. Štai taip, užmerkus akis į Moldovos
įstatymus, tiesmukai įgyvendinama ne Moldovos piliečių, bet Vakarų valia.
Taigi, referendumas įvyko, tačiau Moldovos Konstitucijos keitimo sprendimas nebuvo priimtas. Bet
Moldovos Konstitucinis Teismas 4 teisėjų balsais nutarė kitaip – referendumas pripažintas teisėtu,
nes balsavo dauguma… Referendumo teisėtumas ir sprendimo jame priėmimas, deja, bet tai skirtingi
klausimai – referendumas galėjo teisėtai įvykti, bet sprendimo jis nepriėmė. Nuo kada 48,9 proc. nuo
dalyvavusių referendume yra dauguma, t. y. daugiau kaip 50 proc.? Matyt, aritmetikos turėtų
pasimokyti Moldovos Konstitucinio Teismo 4 teisėjai, kaip ir LR Seimo rinkimų balsavimo komisija
Lietuvos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje, kuri mano, kad balsų skaičiavimui privalomus 3/5
komisijos narių sudaro, pvz. 23 komisijos nariai iš visų 57 narių. O Lietuvos VRK nariai dar ir pranašais
tapo – spalio 14 d. paruošė Pasaulio lietuvių apygardos II turo biuletenius su Aušrine Armonaite ir
Dalia Asanavičiūte, nors balsų skaičiavimą šioje apygardoje baigė tik spalio 18 d.
Sprendimą dėl Moldovos Konstitucijos keitimo turės priimti dar ir parlamentas. O ir skirtumas tarp
balsavusių „UŽ“ (beveik visi paštu vakarietiškame užsienyje galimai balsavę Moldovos piliečiai) ir
„PRIEŠ“ (beveik visi Moldovoje balsavę piliečiai) – vos 0,72 proc. Rašau, kad „užsienyje galimai
balsavę“, nes ir man teko stebėti tokių balsų už Lietuvos Seimo rinkimą skaičiavimą Londone.
Nenustebau, kad ir Moldovoje reikalaujama pripažinti rezultatus negaliojančiais dėl balsavimo
procedūrų užsienyje pažeidimų. Su balsavimo užsienyje lietuviškais „išradimais“ siūlau susipažinti
Zigmo Vaišvilos ir kitų rinkimų stebėtojų spaudos konferencijose Seime – paskelbta medžiaga ir
įrodymais.
Ne tik Moldovos, bet ir Lietuvos piliečiams turėtų rūpėti ir tai, kaip Moldova galėjo balsuoti už jos
prisijungimą prie ES steigimo sutarčių ir jų viršenybę prieš Moldovos nacionalinius įstatymus, nors
dar nebalsuota dėl Moldovos stojimo į ES, o ir stojimo sąlygos dar tik pradėtos derinti!? Kaip galima
balsuoti ne už konkretų įstatymą, o už abstraktų prisijungimą prie konkrečių sutarčių. Kaip į šį teisinį
absurdą žiūri savimi besipuikuojanti Vakarų demokratija?
Nesistebėkime, bet prisiminkime iškrypėlišką Vakarų demokratijos taikymą (teisingiau – įžūlią
prievartą ir apgaulę) taip vadinamam Lietuvos stojimui į ES, kuriam ruoštasi sąmoningai ir iš anksto.
LR Seimo 2003-02-27 nutarimu Nr.IX-1350 “Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės“
(Seimo pirmininkas A. Paulauskas, www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.01751D64E3C3) buvo
paskelbtas 2003 m. gegužės 10-11 d. referendumas. Prieš tai 2003-02-25 d. LR Seimas pakeitė LR
referendumo įstatymą, kad referendumą galima vykdyti ne vieną dieną, bet savaitę(!), kad dėl
narystės tarptautinėje organizacijoje pakanka 50% referendume dalyvavusių piliečių pritarimo.
Tačiau ES – ne tarptautinė organizacija (kaip NATO), o valstybių sąjunga, kuriai narės atiduoda
didžiulę suvereniteto dalį.
Akivaizdus nepasitikėjimas Tauta ir būsimu jos balsavimu, nes balsavimui referendume buvo
pateiktas ne teisės aktas dėl Lietuvos Respublikos stojimo į ES ir mūsų suvereniteto paskirstymas
tarp ES ir mūsų valstybės, bet tik sakinys „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos
Sąjungoje“. Kaip, kokios šios narystės sąlygos?! Gi mūsų ir kitų į ES stojusių valstybių narystės sąlygas
ir atiduodamą suverenitetą nustatė Atėnuose pasirašytas 2003 m. balandžio 16 d. „Aktas dėl Čekijos
Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos,
Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos
Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų
pataisų“ (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.216708?jfwid=nq76mw1m0). Tačiau šio
Akto mums neteikė balsuoti referendume. Tačiau šį Aktą ratifikavo tuometės ES valstybės-narės ir į
ją stojančios valstybės, bet ne 2003 m. gegužės 10-11 d. d. mūsų referendumo sakinį. Kurį pirštą prie
smilkinio būtų pasukioję kitų valstybių vadovai, jei jiems ratifikavimui būtų pateiktas tik sakinys
„Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“? Tad ir Lietuvos, ir Moldovos Tautos
referendumuose kol kas nebalsavo dėl šių Respublikų stojimo į Europos Sąjungą.
Tad 2003 m. gegužės 10-11 d. d. referendumas ir jame priimtas sprendimas nesukūrė jokių teisinių
pasekmių Lietuvos Respublikai dėl jos narystės Europos Sąjungoje.
Minėtą 2003 m. rugsėjo 16 d. Aktą įstatymu Nr.IX-1730 su 103 susijusiais dokumentais ratifikavo ne
mūsų Tauta referendume, bet LR Seimas (https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.218271?jfwid=nq76mw1m0). Ratifikavimo įstatymą
pasirašė Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas. Antikos laikų Romėnų teisės, kuria remiasi ir
Lietuvos teisės korifėjai bei teismai, skelbia ir šias aiškias taisykles: ex iniuria jus non oritur
(iš neteisės teisė neatsiranda) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali
turėti naudos iš teisės pažeidimo). Todėl po teisiškai neįvykusio Lietuvos Respublikos stojimo į
Europos Sąjungą mūsų Konstitucija liko nepakeista – Lietuvos valstybė liko nepriklausoma
demokratine respublika, ir jokio ES pėdsako joje nėra! Nei 2003 m. gegužės 10-11 d. d.
referendumas, nei 2003-04-16 stojimo Akto ratifikavimas Seime nesukėlė jokių teisinių pasekmių nei
Lietuvai, nei Europos Sąjungai.
Šią mūsų apgavystę pratęsė LR Seimas, priėmęs 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Seimo pirmininkas A. Paulauskas) ir šį aktą neteisėtai (be
3/4 piliečių pritarimo referendume) prirašęs prie Konstitucijos 150 straipsnyje skelbiamų jos
sudėtinių dalių, kurias Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume:
- 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ (nustatančio, kad Lietuvos
valstybės suverenitetas gali būti atiduotas, jei tam referendume pritars 3/4 visų balsavimo teisę
turinčių Lietuvos piliečių, ką Tauta nusprendė 1991 m. vasario 9 d. referendume); - 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų
sąjungas“ (klausimas mūsų Konstitucijos aiškintojams – ar Šveicarijos pavyzdžiu Lietuvos Respublika
dėl šio akto galėtų sudaryti konfederaciją su Latvijos Respublika?); - 1992 m. spalio 25 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“.
Mūsų Tauta nebalsavo ir už 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės
Europos Sąjungoje“, nes ir šį Aktą pabijota teikti referendumui. Tad šis aktas neteisėtai įrašytas į
mūsų Konstituciją, kurios 148 straipsnis reikalauja, kad tokiam aktui (suvereniteto atidavimui)
referendume turi pritarti 3/4 visų balso teisę turinčių piliečių. LR VRK skelbiamuose duomenyse
apie šio referendumo rezultatus rodomi procentai, kiek balsavo „už“ ir „prieš“ nuo referendume
dalyvavusių 1672317 rinkėjų, bet ne nuo visų 2638886 rinkėjų
(www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/rinkimai/2003/referendumas/rezultatai/ref_rez_gal_l_16_33_1.htm)
Skelbiama, kad referendumas laikomas įvykusiu, bet neskelbiama, kad sprendimas priimtas. O ir
skelbti negalima, nes net ir už sakinį „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“
balsavo ne privalomi 75 proc. rinkėjų, o tik 57 proc. visų rinkėjų.
O Lietuvos valdžia skelbiasi padedanti Moldovos valdžiai padėti „įstoti“ į Europos Sąjungą…
Lietuvos ir Moldovos likimų palyginimas svarbus ir teisiškai, ir istoriškai. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos
TSR Aukščiausiajai Tarybai (ne mistiniam neegzistavusiam Atkuriamajam Seimui) atkūrus Lietuvos
valstybės nepriklausomybę nuo TSRS, Lietuvos valstybingumą 1990 m. gegužės 31 d. pirmoji
pasaulyje pripažino Moldavijos TSR Aukščiausioji Taryba. Nors pati Moldavija vis dar buvo TSRS
sudėtyje. Jau kitą dieną Tarybų Sąjungos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Moldavijos
TSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas yra niekinis. Ir tai dar kartą yra gera proga prisiminti
teisiškai nepriekaištingą Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. aktais
– TSRS Aukščiausioji Taryba ir TSRS liaudies deputatų suvažiavimas nenaikino šių Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos, pakeitusios ir valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, priimtų aktų, bet
įvairiais būdais mus spaudė, grasino ir reikalavo, kad mes patys juos panaikintumėm. Deja, Rusijos
Prezidentas Vladimiras Putinas šiuos mūsų teisės aktus geriau supranta, nei Lietuvos besikeičiančios
valdžios.
Nauja Lietuvą valdyti pasišovusi koalicija paskelbė planus sukurti Regionų ministeriją. Priminsiu, kad
Europos Sąjungoje nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams priklaususių galių ir funkcijų
perleidimas vyksta dviem kryptimis: kuriant viršnacionalines institucijas judama Europos
megavalstybės link, o atsisakant nacionalinių valstybių kuriami regioniniai savivaldos subjektai, kurie
taptų mikrovalstybėmis ir kuriuose jau dabar leidžiama balsuoti ir būti renkamiems visiems ES
piliečiams. Tam Mastrichto sutartyje numatytas Regionų komiteto įkūrimas (II dalis, 198 A str.),
turintis padėti Europos Tarybai ir Europos Komisijai, kuri būtų megavalstybės supervyriausybė.
Ursula von de Leyen šio tikslo nebeslepia. Taip vykdomas planas, paskelbtas socialisto Peterio Glotzo
„Manifeste naujajai Europos kairei“, kuriame jis sveikino „nacionalinės valstybės pabaigą Europoje“,
kuri turėtų įvykti ne tik per daugiašalį vienijimąsi, bet ir per regionalizaciją bei decentralizaciją. Anot
Italijos istoriko Roberto Di Mattei, tai yra atnaujinta didžiojo kairės tikslo versija, kuri visada buvo ir
yra anarchija – „naujasis pasaulis“. Rusų filosofo anarchisto Michailo Bakunino žodžiais, „ant visų
bažnyčių ir valstybių griuvėsių“… „revoliuciniai socialistai organizuojasi prieš akis turėdami būsimą
valstybių destrukciją arba, jei norite švelnesnio žodžio, išardymą,… kad laisvos asociacijos,
organizuojamos iš apačios savivaldybėms federaciniu principu laisvai besijungiant į provincijas,
provincijoms į tautas, tautoms į Jungtines Europos Valstijas, gali iškilti ant jų griuvėsių.“
Įdomu, kaip šiems ES planuotojams seksis po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV Prezidentu?