Neseniai paskelbti apklausų duomenys liudija, kad Lietuvos gyventojai vieni iš labiausiai pasitikinčių ES šalių gyventojų. Skaičiai labai įspūdingi, tačiau kita vertus tai reiškia, kad lūkesčius dėl savo pilietinių teisių įgyvendinimo jie sieja su ES institucijų veikla, o ne savo šalies vadovybe.
Tikriausia nėra labai nuostabu, žinant kad pastarųjų metų politinės vadovybės principas buvo skatinti tik jiems įtinkančius ir jiems pataikaujančius asmenis. Kiek žinomų Lietuvos specialistų dirba menkai jų kvalifikaciją, į kurią investuotos visų lėšos, atitinkanti darbą tik todėl, kad jie turėjo savo nuomonę, reiškė susirūpinimą savo valstybės likimu.
Atrodytų šalies atstovų pasiekimai, garsinantys valstybę pasaulyje, didina šalies prestižą ir todėl turėtų sulaukti visuotinės paramos. Nepriklausomybės pradžioje taip ir buvo, bet dabar pasiekimais tapo tik tai, kas naudinga jos vadovams, bet ne valstybei.
Neseniai ambasadore buvo paskirta didelę tarptautinę patirtį turinti diplomatė. Atrodytų pagaliau pradėta galvoti apie šalies prestižą, bet žinant, kad prieš kelerius metus ji realiai galėjo pretenduoti į vieną aukščiausių tarptautinių organizacijų postų, bet Lietuva jos kandidatūros nepalaikė, šis paskyrimas į tolimą šalį atrodo visai kitaip.
Atrodytų, jos kandidatūrą nepalaikyti nutarta po asmeninio prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymo, kuri „kas gali paneigti“ išsigando konkurencijos. Nors šis aukštas postas būtų suteikęs Lietuvai taip dabar reikalingo tarptautinio matomumo, teikęs jaunimui galimybes didžiuotis savo šalimi.
Regzti tarpusavio nesutarimus D. Grybauskaitė bandė ir dirbdama Briuselyje, kai ji siekė įžiebti nesantaiką tarp tuomet naujų ES šalių ir senų ES valstybių skirstant biudžetą. Tai padaryti nepavyko, ES politikai yra patyrę ir niekam neleidžiama manipuliuoti visuomenės nuomone asmeniniams karjeros interesams įgyvendinti. Lietuvos politikai su tokiu elgesiu sutinka, matyt, jiems asmeninių interesų iškėlimas virš valstybės irgi yra moralinis standartas.
Kai kokiam skubiam susitarimui apie ES reikalus susirenka ES socialdemokratų lyderiai, ten beveik niekada nesimato Algirdo Butkevičiaus, jo nekviečia ar jis pats ten nevažiuoja? Abiems atvejais tai reiškia Lietuvos kaip valstybės pažeminimą.
Negalima nepastebėti ir sustiprėjusios Baltarusijos įtakos Lietuvoje. Po to, kai Baltarusijos valdžiai buvo išduotas disidentas, jokių rimtų išvadų nebuvo padaryta. Atsakingas už tai tuo metu teisingumo ministras Remigijus Šimašius net neatsistatydino, gal ir nenuostabu žinant, apie dideles Liberalų sąjungos rėmėjų investicijas į Baltarusiją.
Užsienio reikalų ministras irgi atėjo tiesiai iš ambasadoriaus posto Baltarusijoje. Smaugiant Lietuvos susisiekimą su Vakarais didėja Baltarusijos ir Rusijos galimybės. Užsienio spauda skelbia, kad „Rail Baltica“ projektas beveik nejuda, per dvejus metus ne kažin kas padaryta. O Latvijos pastangomis Rusijos geležinkelių vadovas nebuvo įtrauktas į sankcijų prieš Rusiją sąrašą, nors yra tokiame JAV sąraše. Kokia buvo D. Grybauskaitės pozicija šiuo klausimu, juk ji Briuselyje visais Lietuvos klausimais vadovauja? O kokia yra A. Butkevičiaus nuomonė?
Valstybės saugumo departamentas turėtų žinoti daugiau ir ginti valstybę, bet jis nemažai laiko skiria Prezidentūros viešųjų ryšių kompanijoms ruošti, tad turi apsiriboti parodomosiomis akcijomis.
Viešieji ryšiai šiaip jau tapo pagrindiniu daugelio įstaigų veiklos rezultatu, kaip sakoma, nuotraukos – sau, o gyvenimas – sau. Peržiūrėkite internetines svetaines ir pamatysite kiek ten nedaugi naudingos informacijos verslui ir gyventojams apie tos pačios ES teikiamas galimybes, o kiek daug nebūtų laimėjimų aprašymų. Ar tokiu būdu nėra pamaloninami palankiai rašantys žurnalistai?
Dabar vėl pradėtos prisiminti senos istorijos. Gal bus kartais prisiminta ir Jangilos byla, jaunoji karta bent galės sužinoti, iš kur atsirado ir kaip atsirado Viktoro Uspaskich milijonai, ir kas atsitiko su sąžininga mokesčių inspektore bandžiusia atstovauti valstybės interesus šioje istorijoje. O ponia L. Graužinienė vieną kartą paaiškins, kodėl ji važiavo būtent į Maskvą prašyti užtarimo Darbo partijai ir ar ji ketina ir ateityje taip elgtis. Juk ji užima vieną aukščiausių Lietuvos valstybės postų.
Prie tokių elgesio standartų jau priprato ir Lietuvos verslo visuomenė, juk dauguma faktiškai gyvena už šalies ribų, ten galima kalbėti, o Lietuvoje geriau patylėti, jei nenori nemalonumų. Kiekvieną kartą kaip humorą stebiu, kaip užsienyje prie lėktuvo su manimi pasisveikinantys seniai pažįstami verslo atstovai, buvę studentai, akademinė bendruomenė, atskridus į Lietuvą skubiai nusisuka ir iš karto apsimeta, kad esame nepažįstami. Pažintis su tokia „disidente“ kaip aš dabartinėje Lietuvoje, juk gali užtraukti nemalonumų.
Matant kaip Lietuva palaipsniui slenka atgal į Rusijos glėbį, norisi paklausti Vytatuto Landsbergio, ar jis vis dar tebemano, kad žmogus yra netinkamas, jei jis turi savo nuomonę.
Šiemet, kai Lietuva švenčia savo Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, reikėtų nepamiršti, kad jos atstatymas prasidėjo nuo tiesos sakymo ir visus vienijančio noro gyventi Europos valstybėje, kuria galėtume didžiuotis.
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/komentarai/zodzio-laisve/207347
© Lietuvos žinios