Esu nustebęs, kad dalis politikų ir net žurnalistų, norėdami „gelbėti“ Prezidentę, bando pulti mane, lyg aš būčiau kalčiausias dėl jos neatsargių elektroninių laiškų.
Turiu pasakyti, jog tai nėra pirmas kartas, kai jaučiu Dalios Grybauskaitės ypatingą dėmesį. Apie jos santykį su spauda reikalinga atskira studija, bet vertėtų prisiminti kad ir epizodą, kaip ji bandė užtildyti ją kritikavusį „Lietuvos rytą“.
Lygindamas savo darbą ankstesnėje LRT, „Lietuvos žiniose“ ir LNK, galiu patvirtinti, kad pastarojoje studijoje turėjau bene daugiausia laisvės, ir, skirtingai nei pirmose dviejose, savininkai nesikišo į laidų turinį, apsaugodavo nuo prezidentės „norų“. Aš apie šį epizodą su prokurorų skyrimais iš LNK savininko nieko ir nežinojau.
Tačiau esu asmeniškai gavęs pastabų nuo prezidentės per įvairaus lygio pasiuntinukus.
Nepasitenkinimo iš Prezidentūros būta ir dėl to, kad tyliai teisėsaugai pridengus generalinio prokuroro Dariaus Valio avariją, paviešinau dokumentus ir faktus, kad jam nepagrįstai nepradėta baudžiamoji byla. Stojo gluminanti tyla, tada Seimo nariai kreipėsi į prokuratūrą, prezidentė buvo priversta nušalinti savo globojamą D.Valį, jam iškelta baudžiamoji byla.
Tuo pačiu galiu paneigti, kad LNK savininkas yra man davęs kokius nors nurodymus dėl dabar viešai aptariamų kandidatų į generalinius prokurorus svarstymų Seime. Tai tiesiog atviras melas.
Prezidentės patarėjas M.Lingė, drebančiomis rankomis ir, mano nuostabai, toliau juos gindamas, vakar pabrėžė, kad jie buvo profesionalai. Aš to neneigiau, tačiau manau, jog patarėjas kaip svarbiausią kriterijų turėjo paminėti jų skaidrumą ir sąžiningumą.
Nedaugiažodžiaudamas siūlau prisiminti, ką rašiau apie kandidatus, ir nekartoti besiginančiųjų puolimo, o patiems įsitikinti, ar tai buvo mano tyrimo pozicija, ar kieno nors užsakytas susidorojimas.
Pirmasis epizodas: Nerijus Meilutis.
Pirmasis mano straipsnis apie jį pasirodė dar gerokai iki N.Meilučio kandidatavimo į generalinius prokurorus. Ne vienerius metus teko analizuoti ir skelbti publikacijas, rengti laidas apie Ūkio banką. Po jo uždarymo mane pasiekė informacija, kad Ūkio banko bankroto administratorius kovoja su Ūkio banko baudžiamojoje byloje įtariamu verslininku, kuris siejamas su Kauno nusikalstamu pasauliu ir kuris siekia atsikratyti net 15 milijonų eurų paskolos. Jam įtartinai „talkina“ Kauno apygardos teismas.
Viena iš publikacijų dar 2015 metų sausį:
Teismai padeda grobstyti milijonus iš valstybės?
Straipsnyje, o prieš tai ir laidoje parodžiau, kaip Nerijaus Meilučio vadovaujama Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija bandė įteisinti kreditinį sukčiavimą.
Aukštesnių teismų sprendimai įrodė, kad buvau teisus aš, o ne N.Meilutis.
Beje, teismuose laimėjau ir visas (jų buvo net keletą) įtariamo verslininko man inicijuotas privataus kaltinimo bylas dėl tariamo šmeižto.
Po kiek laiko išgirdau, jog viena advokatų kontora jau skelbia, kad bus naujas generalinis prokuroras, nors apie tai visuomenė dar nežinojo. Apie tai vėl parašiau straipsnį
Prezidentūra pasirinko kandidatą į naujus generalinius prokurorus
Ir vėl aš buvau teisus – prezidentė pateikė būtent jo kandidatūrą!
Tada prasidėjo peripetijos dėl atsakomybės, kas gi pasiūlė N.Meilutį.
Apie tai rašau nebe aš, o kolega R.Bakutis.
Labai mįslinga istorija: kas ir kodėl pasiūlė kandidatą į generalinius prokurorus?
Dar daugiau – pasirodė, jog Prezidentūra melavo teigdama, kad N.Meilutį teikė skirti prokurorų profesinė sąjunga. Šioje melo schemoje dalyvavęs tuometis pofesinių sajungų pirmininkas buvo priverstas atsistatydinti.
Apie tai irgi rašėme:
Krito Meilutį į GP vadovus protegavęs prokuroras
Seimas N.Meilučio nepatvirtino, tai yra pareiškė jam nepasitikėjimą. Tačiau nepaisant to ir skandalingo bei neteisėto sprendimo, galėjusio padaryti milžinišką žalą valstybei, Prezidentė antrai kadencijai jį perskyrė Kauno apygardos teismo pirmininku. Neblogai? Čia ne skandalas? Kas čia dėl ko kaltas, A.Kubiliau, R.Juknevičiene? Kokius nurodymus aš čia, jūsų nuomone, vykdžiau?
Tęsinys bus jau apie kitus kandidatus.
