Kovo 25-ąją Lietuvos Respublikos ambasada, kartu su JAV viešinčia Lietuvos Respublikos Seimo nare Rasa Juknevičiene minėjo 10-ies metų narystės NATO jubiliejų. Kartu buvo paminėtos ir masinių sovietinių trėmimų 65-osios metinės.
Ambasadorius Žygimantas Pavilionis kartu su Seimo nare Rasa Juknevičiene prie Komunizmo aukoms atminti skirto memorialo, 1949 metų Kovo 25-osios masinių Baltijos valstybių piliečių trėmimo į Sibirą aukų pagerbimui, padėjo atiminimo vainiką.
Renginys buvo pratęstas LR ambasadoje, kur savo knygą svečiams pristatė p. Irena Arienė – Ara. Viena šios knygos herojų – p. Rasos Juknevičienės mama p. Dainora Urbonienė (nuotr.).
Ambasadorius Žygimantas Pavilionis savo kalboje sakė, kad 1949 m. trėmimai tai tragiška istorijos pamoka, kurios negalime užmiršti. „Su p. Irena mes susitikome Los Andžele, kur ji man padovonojo ir pristatė savo knygą. Netrukus, kelionės metu aš perskaičiau šią knygą, net neįtardamas, kad viena šios knygos herojų yra p. Rasos Juknevičenės mama. Knyga išties sukrečianti, nes pasakojama vaiko akimis, tai ką matė ir išgyveno vaikai. Aš pats su žmona Lina auginu keturis vaikus, gal dėl to priėmiau šią istorija taip artimai. Kaip buvo išdraskomos šeimos ir žmonės pasmerkti mirčiai. Mes privalome atminti tragiškus įvykius, kad šie nepasikartotų.“
Ambasadorius prisiminė pokalbį, kur p. Dainorai jis pacitavo JAV Prezidento Ronaldo Reagano žodžius, kad kiekviena karta, bent kartą kovoja dėl savo laisvės. „p. Dainora mane pataisė, sakydama, deja, bet mūsų krašte žmonės kovoja bent du kartus. Aš tuomet susimąsčiau, kad mano kartos kova vyko 1991 Sausio 13, o dabartiniai įvykiai rodo, kad galbūt panaši kova artėja vėl.“
Rasa Juknevičienė, tardama sveikinimo žodį susirinkusiems svečiams, džiaugėsi, kad Lietuva pasirinko aiškų vakariešką kelią ir mes esame saugomi transatlantinės saugumo benduromenės. „Nenoriu ir negaliu įsivaiduoti, kaip šiandien gyventų Lietuva, jeigu būtume pasirinkę kitą kelią ir netapę NATO nare. Įvykiai Ukrainoje, parodė, kad mūsų rytų kaimynai nėra tokie, kokiais juos įsivaizdavo Vakarų valstybės. Lietuviai privalo išlikti budrūs, nors, palyginti su Ukrainos, Moldovos ar Gruzijos gyventojais, mūsų tautiečiai gali miegoti daug ramiau.“
Savo prisminimais apie savo išgyvenimus tremtyje pasidalino p. Dainora Urbonienė, kuri tremtyje, Sibire praleido beveik šešis metus. P. Dainoros šeima buvo atskirta ir ištremta į Sibirą, kai jai buvo 10 metų, o jos jaunesniam broliukui Arūnėliui tuomet buvo vos dveji. Broliukas, deja, neišgyveno tremties sąlygų, bado ir šalčio. Savo prisiminimais taip pat pasidalino knygos „Sibiro Vaikai“ autorė p. Irena Arienė – Aras, ji Sibire praleidusi penkerius metus, jos šeima buvo atskirta ir ištremta už tai, kad turėjo ūkį.