Tęsiame svarstymus apie piliečių referendumui keliamą Lietuvos žemės nuosavybės klausimą ir siūlome filosofo bei kultūrologo Vytauto Rubavičiaus komentarą, skirtą Tiesos.lt portalui.
Žemės pardavimas užsieniečiams nėra toks nekaltas dalykas, kokį jį vaizduoja mūsų politinis elitas. To išparceliavimo laukia ir didieji žemės supirkėjai, besitikintys gerai pasipelnyti. Tiems mūsų elitams visiškai nesvarbu, kad tapsime tauta be savos žemės, tad Lietuvos valstybėje gyvensime kaip nuomininkai. Išparduodami mus kildinančią ir palaikančia mums dovanotą gyvenamąją vietovę, kurioje mes ir apsireiškiame kaip tauta, paniekiname ne tik tą dovaną, bet ir jos kildinamą lietuvybę, taip pat ir savąją istorinę būtį.
Istorine tauta tampa tik savoje žemėje ir tik savoje žemėje, savoje vietovėje, kurioje renčiamas visas jos gyvenamas pasaulis, tauta gali istoriškai egzistuoti. Kitaip tariant, tapti istorijos subjektu. Todėl visi karai ir vyksta dėl žemės, dėl teritorijos. Vyksta ir šiuo metu – tik jau ne tiesioginiais kariniais, o subtilesniais – ekonominiais finansiniais būdais, įvilktais į paveikias „modernumo“, „šiuolaikiškumo“ ideologijas.
Atsižvelgdami į jau daugiau kaip dvidešimties nepriklausomybės metų patirtį, savąjį politinį elitą galime vadinti valstybingumo išparceliavimo elitu. Nesukurta jokios veiksmingos valstybingumą ir lietuvybę tvirtinančios, nacijos kūrybines galias skleidžiančios politikos. Atvirkščiai – išgarsintoji strategija Lietuva 2030 yra pats akivaizdžiausias išvalstybinimo ir nutautinimo ideologinis projektas, paslaugių ir savanaudžių įgyvendintojų verčiamas veiksminga praktika. Žemės išpardavimas kuo puikiausiai įsirašo į šitą strategiją.
Kodėl žemės klausimas toks svarbus? Todėl kad žemė yra egzistencinis tautos gyvybingumo šaltinis, maitinantis jos šaknis. Tautos yra įsišaknijusios savo gyvenamosiose vietovėse, kurios jas ir kildina. Visos tautos stengiasi apsaugoti savo gyvenamąsias vietoves ir tą apsaugą tvirtinti. Šitai daro ir tautos, kurioms teko laimė kurti savas valstybes, nes valstybė ir yra pagrindinė, veiksmingiausia savųjų šaknų puoselėjimo priemonė. Tačiau valstybei reikalinga derama jos politinio, kultūrinio ir ekonominio elito savimonė – esminių egzistencinių, sakytume, šakninių ir stuburinių dalykų suvokimas. Toks suvokimas buvo būdingas pirmiesiems moderniosios Lietuvos kūrėjams ir savo valstybės kūrimo išauklėtiems žmonėms. Jie visų istorinių pervartų ir okupacijos sąlygomis išlaikė lietuvybę gyvybingą. Šiuo metu, apimti savinaikos euforijos, tą palikimą leidžiame vėjais, neužmiršdami pasityčioti ir iš Jono Basanavičiaus, ir iš Vinco Kudirkos, ir iš Antano Smetonos. Išduodame ir parduodame didįjį valstybės kūrėjų palikimą. Nejau tik tiek esame verti? O gal šitaip stengiamės „sumodernėti“, priartėti prie strategijoje Lietuva 2030 numatytų geidžiamų „globalizacijos rodiklių“?
Derėtų gerai įsisąmoninti, kad žemė nėra ir niekada nebuvo žmogaus, individo nuosavybė. Jei jau kalbame nuosavybės žargonu, tai pirmiausia žemė yra genties, tautos ar nacijos nuosavybė. Tik tokios nuosavybės pagrindu ir formuojasi istorinės privačios žemės nuosavybės formos, kurias stengiamasi paversti visuotinėmis. Privati žemės nuosavybė yra juridinis, tad žmogaus manipuliacijų gaminys. Todėl būtinos labai aiškios tokios nuosavybės taikymo ir naudojimo ribos. Privati žemės nuosavybė veiksminga tol, kol netampa grėsme tautos egzistencijai, jos šaknims. Šiuo metu ta grėsmė regima plika akimi. Suprantama, jei ta akis nėra apraukta besočio godulio.
Kitas dalykas tas, kad norint išlikti tauta būtinas savas žemės lopinėlis, sava vietovė. Tą vietovę ir vadiname gimtine. Svetimiems priklausančioje žemėje gyvenanti tauta nebeturi gimtinės – gimtinė išlieka tik kultūrinėje atmintyje simboliniu pavidalu. Nebetenka prasmės ir kalbėti apie patriotiškumą, aukojimąsi ar darbą tėviškei – juk visiškai kvaila aukotis ar ginti svetimą privačią valdą. Netekusi savosios gimtinės tauta – bešaknė. Žemės išpardavimas užsieniečiams yra didysis tautos nušaknijimo, tad ir nutautinimo, išlietuvinimo vyksmas. Dabar mūsų politinio elito rankomis laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis daroma tai, ko nepavyko sovietiniams okupantams. Klausimas – ar šito ir siekėme laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos? O gal – tik tiek ir esame verti?