Pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžia Lietuvoje buvo pažymėta ne tik iki skausmo pažįstamu provincialiu tvarkymusi prieš šeimininko viešnagę, bet ir neeiliniu ES viršūnių dėmesiu pačios Lietuvos reikalams. Lietuvos diplomatams ir valstybės vadovams vis kartojant, kokia puiki proga ir pripažinimas šis pirmininkavimas yra mūsų šaliai, stebint naujienų srautą sunku nepastebėti, kad mes patys atsidūrėme po ES didinamuoju stiklu ir kaip niekada anksčiau privalome elgtis ir mąstyti labiau europietiškai.
Pirmieji pirmininkavimo vaisiai
Liūdna ir komentuoti faktą, kad Lietuva iš tiesų galėjo sudaryti visos ES pusmečio darbotvarkę ir joje iškelti principinius Sąjungos raidos klausimus. Proga nepasinaudota, o trys išsikelti proritetai – Rytų partnerystė, ES stabilumas ir energetinis saugumas – lygiai sėkmingai, nebent lėčiau, galėtų būti įgyvendinti ir be Lietuvos pirmininkavimo. Politiškai korektiškai neišdrįsta prabilti nė apie vieną Europos integracijos projekto sėkmei būtiną atsakyti klausimą, kuriuos savo straipsniuose pasiūlė, pavyzdžiui, Zigmas Vaišvila ir Dalius Stancikas. Tiek tų pirmininkaujančiojo galių ir jų panaudojimo.
Tačiau šalia to matome, kaip „pagaliau visaverte ES nare tampanti“ Lietuva vieną po kito gauna Briuselio signalus, įspėjančius neįsivaizduoti, kad suverenios šalies valdžia gali laisvai spręsti vidaus politikos klausimus. Pirmiausia tai pareiškė ES teisingumo komisarė Viviane Reding, vėliau pakartojo ir Europos Komisijos pirmininkas ilgametis komunistas Jose Manuelis Barroso, o abejojantiesiems priminė europarlamentarai, kategoriškais klausimais apie Lietuvos tautinių, seksualinių ir kitokių mažumų teises apipylę pirmininkavimo prioritetus pristatančią ir orumą sugebėjusią išlaikyti Lietuvos prezidentę.
Visi šie klausimai negalėtų dominti ES, jei ši laikytųsi formaliai deklaruojamo subsidiarumo principo, taigi iliustruoja daug platesnę, visą Europos integracijos projektą lydinčią tendenciją. Nuo pat pradžių, kai 1954 m. žlugo pirminė R. Schumanno, K. Adenauerio ir A. de Gasperi kelta Europos vizija, Europos suvienijimas jo architektų planuose buvo neatsiejamas nuo visų projekte dalyvaujančių politinių tautų sunaikinimo – jų kolektyvinių nuostatų suvienodinimo, paliekant ir net aktyviai skatinant išsaugoti visų nacionalinių kultūrų apvalkalą: dainas, šokius, valgius, papročius, kalbas ir kitas politiškai jokios reikšmės neturinčias unikalias tautų savybes.
Tautų turinys ir forma – kas ir kam suvienodinama?
Kaip drįstama skirti tautiškumo turinį ir formą? – gali nustebti skaitytojas. Tačiau tai sena skirtis, pažįstama dar iš sovietmečio, kai buvo skelbiama, kad sąjunginės respublikos turinčios būti tautinės savo forma, bet socialistinės turiniu. Būtent ši puiki skirtis čia skolinamasi, nes tokį šūkį atitinkanti politika buvo pasirinkta ir iki šiandien tęsiama ES vizionierių.
Tautiškumo formai yra priskiriami nepolitiniai elementai. Tai tautos savybės, kurios neformuoja tautos, kaip politinės bendruomenės, susiorganizavimo principų, įstatymų, elgesio normų ir dėl to nėra joks pagrindas tautų suverenumui. Juk pats tautinis idealas, pagal kurį kiekviena tauta turi turėti savo valstybę, įgalinęs ir abi Lietuvos nepriklausomybes, pagrįstas prielaida, kad tik savarankiškai save valdanti tauta gali geriausiai ir nevaržomai plėtoti savo unikalią kultūrą ir organizuotis pagal sau priimtinus principus. Būtent turinio elementai – unikalios tautai būdingos elgesio normos – įgalina tautinio suverenumo pretenzijas ir suformuoja bendrumo pamatus turintį politinį kūną. Tik toks kūnas, politinė tauta, padaro įmanomą demokratiją. Paprastai kalbant, į nepriklausomybę pretenduojančios politinės bendruomenės tarpusavyje skiriasi ne tik šokiais ir dainomis, bet ir – būtinai – vyraujančiomis principinėmis nuostatomis viešojo gyvenimo klausimais. Būtent dėl to jos čia pavadintos turiniu ir būtent dėl to laikoma, kad jas būtina suvienodinti kuriant būsimą europiečių vienybę.
Mįslinga, bet daugeliui girdėta „europeizacija“ yra šio tautų politinių nuostatų suvienodinimo procesas. Formaliai ji aiškinama kaip „Europos institucijų ir normų perėmimas“. Su šiuo reiškiniu kiekviena ES nare siekianti tapti šalis susiduria vos pradėjusi derybas dėl narystės ir gavusi stojimo reikalavimų sąrašą. Jame tarp logiškai paaiškinamų institucinių ir ekonominių reikalavimų visada neišvengiamai šmėžuoja ir nurodymai pakeisti tautos nuostatas arba įvesti joms prieštaraujančias teisės normas (šiandien šio kelio pradžioje atsidūrusi Ukraina, o ES Tarybai pirmininkaujančiai Lietuvai teks laužyti galvą, kaip priversti šalį atsisakyti savo įprastos gyvensenos mainais negaunant net taip trokštamos narystės ES perspektyvos, o tik asociacijos sutartį). Lietuvoje simbolinis to pavyzdys buvo privalomas panaikinimas mirties bausmės, kurią tuo metu palaikė beveik 80% Lietuvos gyventojų (šiandien – jau vos pusė). Tačiau narėmis tapusios šalys turi toliau europeizuotis, todėl joms galioja daugiau ir griežtesnių direktyvų, o daugiausia pastangų ir lėšų metama ne į teisės normų kaitą, o į vadinamąjį visuomenės švietimą, kad šalių visuomenės pakeistų vienas ar kitas savo kolektyvines nuostatas ir taptų „brandesnės“ ir labiau europietiškos.
Tautinės valstybės nuo imperijų skiriasi tuo, kad pastarųjų suverenas – valdovas, o tautinės valstybės (kokios yra visos ES narės) suverenas yra tauta. Būtent tautos steigė modernias valstybes apibrėžtose savo gyvenamose teritorijose ir būtent jų valia gaunama ir prarandama politinė valdžia. Todėl lemtingai svarbūs yra ir tautų politiniai, moraliniai ir kultūriniai nusistatymai, čia vadinami tautiškumo turiniu. Europos integraciją lydinti europeizacija tad yra politinio tautų suvienodinimo, o kartu ir nacionalinių valstybių prasmės panaikinimo procesas. Taip Europos projektas paprasčiausiai įteiginėja nuostatą, kad tauta neturi galios steigti valstybės ir valstybė yra atsiejama nuo ikipolitinį bendrumą turinčios tautos valios, nors pastarųjų dviejų amžių patirtis įrodė esant absoliučiai priešingai. Priėmę tokią nuostatą, kartu priimame ir sampratą, kad tai, ką jau tik butaforiškai vadinsime valstybe, gali steigti ir sudaryti bet kokie istoriškai ir kultūriškai nieko bendra su ta šalimi neturintys individai. Žinoma, vienas pamatinių ES tikslų ir integracijos principų yra laisvas darbo jėgos judėjimas, tad tokios sampratos įdiegimas integracijai yra iš esmės būtinas. Robertas Dargis, kviesdamas kurti sąlygas masinei imigracijai, turėtų turėti galvoje, kad šiandien Lietuva suka būtent šiuo keliu.
Tobulas europietis
Tačiau nė vienoje Europos šalyje nerasime šio tobulo europietiškumo mato, pavyzdingai europietiškos tautos senbuvės. Visos jos šviečiamos ir europeizuojamos. Tačiau kaip gali būti, kad nė viena Europos šalis nėra pakankamai europietiška? Ir kas yra vadinamosios europinės vertybės, jei nėra jas išpažįstančios pavyzdinės tautos, o kaip jų pavyzdžiai visada nurodomos abstrakčios ir ne tik Europai būdingos demokratija, teisės viršenybė ir žmogaus teisės? Šis paradoksas įmanomas, nes tobulas europietis tėra projektas ir dar turi būti sukurtas ateityje. Atitinkamai ir europinių vertybių konkrečiai nurodyti iš principo neįmanoma, nes svarbiausia šio ateities europiečio vertybė yra visa ko lygus vertinimas ir vertybių hierarchijų atmetimas.
Dėl taikos suvienyti visais laikais į atskiras bendruomenes susiskaldžiusią žmoniją buvo visų epochų mąstytojų tikslas ir viena didžiausių žmonijos svajonių. Antikoje ir viduramžiais tam buvo pasitelkiami moderno sąlygomis nepritaikomi sprendimai. Tačiau moderniais laikais žmonių bendruomenes suvienyti tapo įmanoma tik naikinant jų skirtumus, nes būtent šių skirtumų pagrindu ir formuojasi modernių žmonių tapatybės. Taigi pirmasis šią suvienodinto ateities žmogaus idėją dar XVIII a. iškėlė Immanuelis Kantas. Jo idėjai konkretų turinį – europietį – suteikė Friedrichas Nietzsche, svajojęs apie vieningą karų nusikračiusią Europą ir, ko gero, pirmasis supratęs ir pripažinęs, kad tikram europiečiui sukurti būtinas visai ne europiečio tapatumas, o tautinio ir bet kokio kito siauresnio kolektyvinio tapatumo praradimas.
Tokį kolektyvinius tapatumus praradusį ir gyvenimo būdų įvairovę labiausiai vertinantį individą F. Nietzsche praminė geruoju europiečiu. Tai ir yra šiandien kuriamo tobulo europiečio apibrėžimas ir laiką pralenkusi vizija, kuria nusekė būsimi Europos vienytojai. Vienu Europos tėvų ir šiandien tituluojamas grafas Richardas Nikolaus Coudenhove-Kalergi tarpukariu galbūt atviriausiai skelbė, kad būtina sumaišyti tautas, rases ir klases, kad „tautų įvairovę pakeistų individų įvairovė“. Šia skirtingų individų masės be kolektyvinių tarpusavio skirtumų vizija remiasi ir šiandien įgyvendinamas Europos projektas.
Tačiau keičiantis laikui ir ypač po nacių rasinio grynumo teorijų bet kokios biologinio žmonių maišymo ar gryninimo idėjos tapo nepriimtinos Europos visuomenėms, todėl biologinį sumaišymą iki absoliučios įvairovės pakeitė Jeano Monnet idėja, kad svarbiausia pakeisti žmonių sąmones. Praktikoje tai reiškia, kad visus objektyvius kolektyvinius žmonių skirtumus reikia iškelti į viešąją erdvę, o tada pripažinti juos teisiškai bereikšmiais. Tik visų skirtumų sulyginimas ir pavertimas norma leidžia sukurti absoliučios individų įvairovės visuomenę, kuria ir privalo būti Europa, jei siekia (o siekia) peržengti tautų susiskaldymą ir perkelti savo gyventojų lojalumą anapus nacionalinių valstybių sienų.
Nušvitimai
Šios vizijos suvokimas leidžia suprasti du galimai netikėtus dalykus. Pirma, Europos Sąjunga nėra išskirtinai kurioms nors mažumoms ar, kaip dažniausiai gali atrodyti, homoseksualams palanki politinė sistema. Integracijos logika ir tikslas – vieninga Europa – paprasčiausiai reikalauja visų dominuojančių daugumų teisinio sulyginimo su mažumomis, visų kultūrinių normų ir to, kas laikoma nukrypimu, vienodo statuso. Vyraujančios visuomenių institucijos turi nuvertėti, nes tik taip sukuriama masė susvetimėjusių individų, kurie visi yra skirtingi ir lygūs, nepaisant jokių savo skirtumų.
Antra, gausybė apklausų apie tai, kiek Europos gyventojų jaučiasi europiečiais, kiek – savo tautų atstovais ir kokiu mastu šie tapatumai sugyvena, absoliučiai nieko nesako, kiek yra tikrųjų europiečių, kuriuos kuria europeizacijos procesas. Taip yra, nes siekiamas europietiškumas net nėra tapatybė įprasta prasme ir aptariamas gerasis europietis visai neprivalo pats jaustis europiečiu. Svarbu, kad jo nuo kitų gerųjų europiečių neskirtų siauresni, įpareigojantys vienai bendruomenei ir, vadinasi, nuo kitos atskiriantys tapatumai ar nusistatymai vienų ar kitų gyvenimo būdų atžvilgiu. Teisūs tie, kurie įrodinėja, kad žmogus gali būti patriotas lietuvis ar ispanas ir kartu jaustis europiečiu. Tačiau jie baisiai klysta manydami, kad toks su tautine ištikimybe suderintas europinis tapatumas yra Europos integracijos siekis ar laimėjimas.
„Vienovė įvairovėje“ – skelbia oficialus Europos Sąjungos moto. „Europiečiai yra vieningi savo bendru darbu vardan taikos ir klestėjimo, o tuo pačiu metu yra praturtinami daugybės skirtingų Europos kultūrų, tradicijų ir kalbų“ – paaiškina šį moto oficiali ES interneto svetainė. Retas susimąstome, tačiau šiame šūkyje ir paaiškinime nėra jokio blefo, priešingai, skelbiami tikrieji integracijos tikslai. Vienovė įvairovėje nurodo minėtą kolektyvinių tapatumų neturinčių ir gyvenimo būdo įvairovę vertinančių gerųjų europiečių bendruomenę, o ją praturtina ir tautiškumo formą suteikti turi tautinės kultūros, tradicijos ir kalbos, kurias – kaip politiškai bereikšmes ir netrukdančias vienodai vertinti kultūrinių ir moralinių klausimų – iš tiesų remia ir skatina išsaugoti Europos Sąjunga.
Lietuvis ar tobulas europietis? Būtina rinktis
Supratus, koks visas šalis apimantis procesas vyksta Europoje, galima kitomis akimis sugrįžti ir prie situacijos Lietuvoje. Čia su pirmininkavimo ES Tarybai pradžia beveik sutapo antrąkart Lietuvoje rengiamas seksualinių mažumų paradas „Baltic Pride“, sulaukęs itin daug Europos Sąjungos politikų dėmesio ir net konkrečių komandų Lietuvai. Šis renginys pats savaime yra absoliučiai nevertas dėmesio – eitynės nepadidins LGBT bendruomenės šalininkų skaičiaus šalyje, tačiau, kaip visi prieš visuomenės valią vykdomi vieši aktai, sukėlė įvairiomis formomis pasireiškusį priešiškumą, taip tapdamos dar vienu pretekstu jų organizatoriams reikalauti didesnės Europos institucijų ir privačių rėmėjų paramos savo „šviečiamajai“, arba, kaip jau suprantame, europeizuojančiai, misijai. Schema išbandyta ir veikianti.
Tačiau kartu šios eitynes yra tiesiog chrestomatinis augančio ir po Lisabonos sutarties vis tiesmukesnio tampančio ES kišimosi į valstybių vidaus reikalus pavyzdys. Eitynių reklamos kampanija finansuota Prancūzijos ambasados, jos dalyviams finansinę paramą telkė Danijos aktyvistai, tarp oficialių renginio rėmėjų buvo keliolikos kitų užsienio šalių ambasados, o eitynių saugumą užtikrinti įsakmiai reikalavo ir tuo vainikavo visą paveikslą būtent Europos Komisija. Vis dėlto galbūt daugiausia apie šio renginio tikruosius tikslus pasako Lietuvos interesams paprastai neatstovaujantis ministras Linas Linkevičius, sakydamas, kad reakcija į eitynes parodo visuomenės brandą. Ką, jei ne pakantumą tam, ko nelaiko normaliu gyvenimo būdu, gali savo reakcija į homoseksualų eitynes parodyti Lietuvos visuomenė? Nieko kita, todėl būtent toks pakantumas čia ir yra suprantamas kaip visuomenės branda ir siekiamybė. Brandi ir europietiška Lietuva turi atsisakyti moralinio skirtingų gyvenimo būdų vertinimo ir unikalių visuomenės nuostatų. Homoseksualų gyvenimo būdas, savo laimei ar nelaimei (nes neatmestina, kad ši kampanija tik skleidžia priešiškas nuostatas visuomenėje), tiesiog atsidūrė šio prievartinio skirtumų suvienodinimo projekto avangarde.
Šiam tautų „brandinimui“ tautos gali atsiduoti arba priešintis. Neturinčiai valstybiškai mąstančių ir tapatumą išsaugoti siekiančių politikų Lietuvai ypač svarbus bus pačių gyventojų sąmoningas nusiteikimas šio naikinančio projekto atžvilgiu: išlikti savitai mąstančia ir save steigiančia politine bendruomene ar tapti tobulos įvairovės dalimi. Tautą su paprastais homoseksualais aktyviai priešinantys homolobistai čia tik tarp kitko.
Šaltinis: žurnalas „Tribūna“, www.propatria.lt, ekspertai.eu