Rytoj bus įteiktos Nacionalinių kultūros ir meno premijų regalijos naujiesiems laureatams. Bus daug budinčių prie televizorių ekranų. Norėsis pamatyti, kaip prezidentė spaus ranką rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Tikriausiai bandys šypsotis. Tik jaučiu, televizija, bent jau LRT, stambiu planu nerodys prezidentės šypsenos, idant jos veide neįžvelgtume visų galimų niuansų. Ko gero, tai nebus linksmiausias ceremonialo momentas. Gal, sakau, net premijų teikimo procedūra šiemet iš prezidentūros perkelta į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, kad gyvieji liudininkai atsidurtų toliau nuo prezidentės ir Ivaškevičiaus veidų..
Esu įsitikinęs, kad po to, kai buvo paskelbta, kad Ivaškevičiui paskirta Nacionalinė premija, Lietuvą sudrebino skandalas vien dėl to, kad visuomenė nebuvo informuota, už kokį kūrinį ar kūrinius jam ta premija buvo skirta. Dauguma pamanė, kad už romaną „Žali“, kuris skaudžiai įžeidė dar gyvus Lietuvos partizanus, jų žuvusių ir mirusių bendražygių atminimą. Taigi kažkas, gal Nacionalinių premijų komisija, gal Kultūros ministerija, gal dar kas nors sukiršino visuomenę, o prezidentę Vasario 16-osios proga pastatė į nepavydėtiną situaciją.
Lietuviškas, nes labai nelietuviškas – kas?
Beržas. Daugiau tokių Vilniuje nesu aptikęs. Auga jis prieš pat įsukimą iš Tuskulėnų gatvės į „Maximos“ parduotuvę. Kiekvieną rytą iš balkono vis pasižiūriu į jį – dar yra, dar nenukirto… Viena gerokai daugiau už mane pagyvenusi moteriškė, matyt, ne pirmąkart pastebėjusi mane ties tuo beržu, priėjusi papasakojo seną istoriją…
Pasak jos, kažkada čia stovėjusi pirkelė, kurioje gyveno šeimą sukūrę lenkas ir lietuvė. Jiems gimė sūnus, bet netrukus, tuoj po karo, visi trys buvo ištremti į Kareliją. Iš ten taip ir nebesugrįžo. Tik sūnus, tėvus palaidojęs kažkur netoli Petrozavodsko, prieš kažkiek laiko buvo atvykęs aplankyti savo gimtųjų vietų ir čia pasodino iš Karelijos atsivežtą beržiuką…
Jau ne beržiukas… Jau galingas beržas. Lapų kupolas lapkritį, kai kiti medžiai jau nuogi – kaip didžiulė geltonų lapų palapinė. Gal pusšimtis žmonių po tuo geltonu gaubtu tilptų. Palapinės plotis dvigubai didesnis už aukštį. Tokių „disproporcijų“ tarp lietuviškų beržų neaptiksi. Tik šakos įtartinai lietuviškos. Plačiausiai išsikerojusios, viena kitą it žalčiai apsivijusios – regis, niekaip jų neišskirsi. Gal, sakau, tai pačios gamtos, o ne „fluxistų“ ar kitokių postmodernistų sukurta Lietuvos istorijos instaliacija. Čia lietuviškos šakos sukibusios su lenkų, žydų, gudų, totorių, rusų sentikių ir naujatikių šakomis… Kai kurios keistai kampuotos ir tais savo kampais, tarsi alkūnėmis, suaugusios, o rankas tiesia į skirtingas puses – gal tai mūsų pokario istorija? Kai vieni tapome žali, antri – raudoni. Kai vieni ėjome Tėvynės ginti, o kiti – svetimiesiems tarnauti, nes buvome jų suvilioti arba tiesiog troškome atkeršyti už artimuosius, toje mėsmalėje nuo žalių rankos kritusius. Oi, kokiais visokiais mums teko būti…
…Pamenu, prieš gerus 20 metų su šviesaus atminimo monsinjoru Kazimieru Vasiliausku jo butuke Pylimo gatvėje užsišnekėjome apie pokarį. Kai jis nuėjo virtuvėn „vandenuko gurkštelėti“, man galvon šovė keistas kalambūras. O kai monsinjoras sugrįžo jam ir sakau: „Anuomet reikėjo vienus vadinti „liaudies gynėjais“, kitus – „banditais“, dabar vieni – „stribai“, kiti „partizanai“. Siūlau, monsinjore, jūsų teismui savo formulę: kol mes nesuvokiame, kad ir tarp partizanų, ir tarp „stribų“ buvo ir banditų, ir liaudies gynėjų, neturime moralinės teisės vertinti to laikotarpio!“…
Monsinjoras net krūptelėjo. Paskui griebė man už rankos: „Ir aš taip manau – tik tokios formulės nebuvau sugalvojęs…“
Kas provokuoja žaizdų draskymą?
Apie tą prakeiktą senų žaizdų draskymą esu prieš porą savaičių užsiminęs „Respublikoje“ publikuotame rašinyje „Kodėl dreba žemė po Lietuva?“. Atsiliepė ištikimas „Respublikos“ bičiulis, gydytojas Alfonsas Žobakas, dar nežinodamas, kad Vilniaus apygardos prokuratūra po poros dienų atsisakys pradėti ikiteisminį tyrimą „dėl rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“ išsakytų teiginių apie Lietuvos partizaninę kovą ir vieną jos vadovų – generolą Joną Žemaitį.“ Vienas tokio sprendimo motyvų: „demokratinėje valstybėje ir Vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje literatūros kūriniuose autoriaus fantazijai ir jo naudojamoms meninės išraiškos priemonėms suteikta didelė erdvė, o literatūros kūrinio autorius turi teisę reikšti savo nuomonę visais, net ypatingai jautriais, klausimais.“
O dabar pateikiu Alfonso Žobako laiške išdėstytus motyvus:
„Atsiliepiu į jūsiškį rašinį tik dėl to, kad man gal tris savaites neišeina iš galvos tokia mintis: o kuo gi skiriasi M.Ivaškevičius nuo Klaipėdos veikėjo V.Titovo, miesto tarybos posėdyje pareiškusio, kad A.Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyta apie 8 tūkst. taikių piliečių bei vaikų.
Pakračius faktus radau tik vieną esminį skirtumą: V.Titovas „atkasė“ ir rėmėsi LSSR teismo sprendimu bei nutarties argumentacija pagal toje byloje „sukrautus“ dokumentus. O kuo rėmėsi M.Ivaškevičius? Kažkur kažką girdėjo ir prirašė paistalų, paniekindamas bei įžeisdamas ir konkrečius anapilin iškeliavusius asmenis, ir jų artimuosius ar palikuonis. Ir nieks nieko. Mat, kūryba.
Atsiprašau už tokią kūrybą. Gal ir galima būtų lyginti su Saliutės „Poema apie Staliną“. Tik ne visai įmanoma, nes Stalinas poemoje pagarbintas pagal užsakymą su konkrečiu spaudimu ar net pagrasinimu. O kas užsakinėjo Ivaškevičiui?“
Nemanau, kad kas nors Ivaškevičiui užsakinėjo tokius dalykus. Ir nemanau, kad mūsų bičiulis Alfonsas taip mano. Jis tik retoriškai klausia… Juk kiekvienas rašantis žmogus puikiai suvokia: kuo dažniau, kuo drąsiau savo fantazijomis balansuosi ant ribos, kurią yra nubrėžusios visuotinai pripažintos padorumo normos, tuo labiau tave skaitys. O jeigu dar ir tą ribą peržengsi?.. O, jeigu ją peržengęs dar ir imsi tolti nuo jos – toli toli… O jeigu dar ir „ypatingai jautriais klausimais“… Taigi, prie tavo kiekvienos knygos bibliotekose rikiuosis skaitytojų eilės.
Tačiau iki kokių Richterio skalės balų ims drebėti žemė po Lietuva, kai mano šiek tiek aukštėliau pateiktą ir labai išryškintą Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo motyvą, vertinantį „Žalius“, šimtai literatų, ypač jaunų, pasirinks kelrode žvaigžde? Ir jie ims siautėti padorumo užribiuose… Vienintelė paguoda, kad tada žinosime, dėl ko dreba žemė – nuo prokurorų parodytos kelrodės žvaigždės.
O štai gruodžio pradžioje, kai buvo paskelbta, kad Ivaškevičiui skirta Nacionalinė premija, prasidėjusio ir vis dar nesibaigiančio žemės po Lietuva drebėjimo epicentro vis dar nustatyti nepavyksta. Kultūros ministerijos telefonais teiraujantis, kas man geriausiai galėtų padėtų susigaudyt „kai kuriais“ Nacionalinių premijų klausimais, visi mane kreipė link Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos skyriaus vedėjos Janinos Krušinskaitės arba to paties skyriaus patarėjos Elenos Vilkienės, kurios esą jau gal 10 metų yra arčiausiai man rūpinčių klausimų. Imu bendrauti su abiem. Bet atskirai su kiekviena. Teiraujuosi, už kokius konkrečius kūrinius Vasario 16-ąją bus apdovanoti naujieji Nacionalinių premijų laureatai. Nė pro kur. Abi reikalauja oficialaus rašto, po to į tą raštą būsią oficialiai atsakyta. Bandau aiškinti, kad už mane raštą dar 2015-ųjų liepą parašė tuometis premjeras Algirdas Butkevičius, patvirtindamas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimo nuostatus. Juose, sakau, yra numatyta, kad premijų komisija dalyvauja kultūros ir meno renginiuose, pristatančiuose kultūros ir meno premijoms pasiūlytų kūrėjų kūrinius, o taip pat teikia kultūros ministrui pasiūlymus dėl kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos sklaidos. Pasirodo, jau seniai jokios sklaidos, jokių pristatymų… Tai sakau, bent jau už kokius kūrinius laureatų regalijos bus įteiktos netrukus Mariui Ivaškevičiui ir Artūrui Railai duokite – bent tokia bus sklaida kūrinių, įvertintų Nacionaline premija. Bent galėsite sakyti, kad ir šie nuostatų reikalavimai vykdomi. Ne – rašykite oficialų raštą!
Bandau sukelti nerimą. Klausiu vienos jų: ar jaučia, kokie pavojai jų tyko. Ims, pavyzdžiui, koks smalsus pilietis domėtis, ogi už kokius kūrinius premija skirta Artūrui Railai, kurio pavardė, pavyzdžiui, jam net negirdėta. Bet oficialaus rašto ministerijai irgi nenorės rašyti… Ir pavyzdžiui, internete „beguglinėdamas“ aptiks ten, pavyzdžiui, žinomo tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus rašinį „Ar reikalingas Lietuvai destruktyvus, griaunamasis menas?“. Ir ims ten skaityti apie tai, kas buvo nutikę M.K.Čiurlionio menų mokykloje: „Mokyklos peržiūroje buvo pateiktas abiturientės darbas „Mergaitė nekalta“, bet iš tikrųjų tai buvo septyni nusižudymo būdai. Mokytojas Raila vėliau pateikė filmą apie šią peržiūrą, įruošė būdelę su ausinėmis, kur buvo tiesiog skatinama ir propaguojama savižudybė.“
Tai ką pamanys smalsusis pilietis? O jeigu ims ir pamanys, kad Artūro Railos „laureatystės „nominacija“ ar „dedikacija“ yra labai tiksli: „už nepriklausomos vizualiosios kultūros formavimą“. O jeigu tada pilietis ims „guglinėti“ dar ir po Baudžiamąjį kodeksą? Ir jeigu tenai kažką suras? Ir jeigu apie tai bus paskelbta viešuomenei?.. Vėl didžiausias skandalas?..
Net tokiu argumentu ir vėl napramušiau valstybės paslaptis saugančių dviejų Kultūros ministerijos „seifų“ durų… Ką gi, tegyvuoja nauji, netolimos ateities skandalai!
P.S. Praradęs viltį nuėjau prie mūsų Tuskulėnų beržo. Šakos nuogos, susilanksčiusios, susivijusios, apsikabinusios viena kitą. Tyli. Tarsi po karo… O gal po pokario. Kaip Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“: po tik ką pasibaigusio kruvino lietuvių susišaudymo su lietuviais sėdi kaimo vyrai lauke ir tyli. Ateina vyriausias Lokys (estų aktorius Bruno Oja) ir klausia: „Tai apie ką tylite, vyrai?“… Gal tikrai ir Marius Ivaškevičius, mano buvęs kolega, galėjo dar kiek ir patylėti… Net jeigu Apygardos prokuratūra ir leidžia…
respublika.lt