Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie Mamas

20190906_172812   Artėjant pirmajam gegužės mėnesio sekmadieniui, o kartu su juo – ir Mamos dienai šiandien kaip niekada svarbu prisiminti mūsų Mamas.

Ši tradicinė šeimos šventė Lietuvoje minima nuo 1928 metų. Nuo tada kiekvieną gegužės mėnesio pirmąjį sekmadienį priimta sveikinti Mamas. Simboliška, kad ši diena švęsti pradėta Amerikoje – šalyje, iš kurios šiuo metu po visą pasaulį plinta neįtikėtinų kvailysčių kokteiliai. Aukštoji matematika, diskriminuojanti juodaodžius; visokių trans individų teisė rinktis, kokiame tualete jie nori lankytis, kuo būti porinėmis mėnesio dienomis, o kuo – neporinėmis; iš apyvartos išimami tokie klasikos šedevrai, kaip „Dėdės Tomo trobelė”, „Vėjų nublokšti” ir „Tomo Sojerio nuotykiai” – tai tik labai maža dalis mums įkyriai peršamų kvailysčių iš kasdien vis ilgėjančio jų sąrašo.

Naivu būtų tikėtis, kad ši nuožmiai šliaužianti beprotystės lavina aplenktų tai, kas jos netrukdomam plitimui trukdo labiausiai – kalbu apie tradicinę šeimą. Taip, tą pačią, iš kurios taip stipriai už eurobabkes tyčiojasi, spausdami paskutinį savo skurdžios fantazijos lašą mūsų nuo savo svarbumo apsvaigę įtakotukai, labiau žinomi influencerių vardu. Juk ne veltui iš globalistinių tribūnų jau kuris laikas sklinda raginimai naikinti mūsų kalboje tokius žodžius, kaip „mama”, „tėtis”, „brolis”, „sesuo” ir kitus, žeidžiančius tuos, kurie pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nori būti katėmis, o likusiomis savaitės dienomis – sakuromis. Prisimenate, prieš kurį laiką buvo pranešta, kad Amerikos Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi ir Taisyklių komiteto pirmininkas James McGovern pristatė 117-ojo kongreso taisykles, kuriose planuojama pateikti siūlymus, kuriais „būtų siekiama panaikinti tokius terminus, kaip tėvas, motina, sūnus ir dukra.”

Neabejoju, kad visos šitos nesąmonės baigsis greičiau, nei mes visi įsivaizduojame. Ir svarbiausia kliūtis, neleisianti joms plisti yra mūsų visų šaknys, ateinačios iš gilias ir stiprias tradicijas turinčių mūsų šeimų, kuriose visada stipriausias ir svarbiausias žmogus, apie kurį sukdavosi visas gyvenimas buvo mūsų Mamos. Jos visada mokėdavo paruošti šventę iš nieko, pasidalinti viskuo, kai pasidalinti jau nebebūdavo kuo, nuraminti, paskatinti, paguosti, išklausyti. O taip pat ir pabarti, sudrausminti.

Pasipriešinimo mums primestai sovietinei tvarkai pirmąją pamoką aš savo namuose taip pat gavau iš Mamos dar būdamas labai mažas, kai Kalėdų rytą ji man paaiškino, kad dovanas po eglute man palieka Kalėdų senelis, o ne Senis šaltis ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Ir visos vėlesnės Mamos ruoštos Kūčių vakarienės, Kalėdos ir Velykos buvo atviras nesitaikstymas su bandymais mums primesti svetimas tradicijas ir pseudovertybes. Manau, kad daugeliui mano kartos žmonių tai buvo pirmosios pasipriešinimo sistemai pamokos, ne mažiau svarbios, nei vėliau sekusios Žalgirio krepšininkų pergalės prieš CASK.

Mes savo žemės planetą mes ne šiaip sau vadiname Motina Žeme. Dar gilioje senovėje Deivė Motina, Dievų Motina buvo vadinama dievybė, siejama su derlingumu, vaisingumu, Žemės sukūrimu. Dažnai ji būdavo sutapatinama su Žeme ir vadinama tiesiog Motina Žeme.

Ratas apsisuko labai greitai. Dar tik trys dešimtmečius mes gyvename nusimetę svetimos mums sistemos vertybinius pančius, o už kampo vėl tyko paslaugūs naujų vertybių skleidėjai, pasiruošę įstatymų keliu paaiškinti mums, kad šimtametės mūsų tradicijos ir noras jų toliau laikytis rodo tik mūsų tamsumą ir atsilikimą nuo šių dienų aktualijų. Ar kas nors turi tiek fantazijos, kad įsivaizduotų, jog savo gimtąją planetą mes staiga imtume vadinti, taip, kaip mums rekomenduoja vadinti vaikų tėvus naujieji pasaulio pranašai – tėvas numeris vienas ir tėvas numeris du? Mano aplinkoje tokios fantazijos tikrai neturi niekas.

Todėl šį sekmadienį meskime ne tik svarbius, bet ir labai svarbius darbus, užsiėmimus bei susitikimus ir lankykime savo Mamas. Tie laimingieji, kurie jas turite, nekreipkite dėmesio į iš to pačio beprotnamio transliuojamas nesąmones, kad geri vaikai nelanko savo tėvų. Lanko, ir dar kaip lanko. Mamai laimė apkabinti savo vaiką bus daug didesnė už baimę užsikrėsti. Ir geromis emocijomis ilgam pasikrausite ne tik jūs, bet ir jūsų Mamos.

Kai kurių, kaip ir mano Mamos jau nebėra ir jos jau kurį laiką saugo mus, sėdėdamos rojuje ant debesies. Todėl apkabinti jų jau negalime, tačiau pabūti kartu mintyse ir pasakyti tai, kas galbūt liko neišsakyta mums niekas negali uždrausti. Padėkokime joms už tai, kad mus užaugino tokiais stipriais žmonėmis, jog jokios svetimoms mums idėjos ir vertybės niekada neras vietos nei mūsų šeimose, nei mūsų širdyse.

respublika.lt