Dar senelis man sakė: nepasiduok kvailinamas, nesileisk į beprasmes diskusijas, įžvelk tikrąją priežastį ir tuomet suprasi esmę. Taigi šia taisykle ir vadovaujuosi vertindamas Stambulo konvenciją. Jei ši Konvencija bus priimta Seime, tai kas gaus didžiausią naudą?
O gi tie, kurie labiausiai remia šią Konvenciją, nes jie turi aiškų materialinį tikslą.
Patvirtinus konvenciją, valstybė įsipareigos skirti milžiniškas lėšas žmonių „perauklėjimui“. Bus kuriamos įvairios programos, rašomi tekstai, kuriamos laidos, socialinės reklamos, rašomos knygos, organizuojami mokymai… Šių kūrinių kokybė, niekam neįdomi. Jei neremtų valstybė, tai jie iš karto bankrutuotų, nes niekas jų nepirktų, neskaitytų. Milijonų milijonai atsiguls į kišenes vidutinybių, kurių darbas, kaip parodys ateitis, bus beprasmis, niekam nereikalingas ir neduos jokio teigiamo rezultato, o tiks sukels visuomenėje erzelį, gadins santykius tarp žmonių, kels pykti, neigiamas emocijas. Kam to reikia?
Viskas, gerbiamieji, yra daroma dėl pinigų. Tai, mano galva, yra verslo planas, kuris kai kuriose šalyse pasiteisino ir pradėjo plano kūrėjams nešti pelnus. Taigi ir kova dėl Stambulo konvencijos yra paprasčiausiai kova dėl biudžeto pinigų. Konvencijos rėmėjai nori ir siekia savo biudžeto pyrago dalies.
Rinkoje iškovoti vietą po saule yra labai sunku. Sugalvoti schemą, kaip išvilioti pinigus iš valstybės yra lengvesnis ir net pelningesnis kelias. Ideologija paverčiama pinigų darymo mašina. Svarbiausia, kad ji būtų pripažinta valstybės vardu. Čia – Stambulo konvencija, Rusijoje – patriotizmo ugdymas, yra dar klimato kaita ir daug visokiausio lygio programų, kurių esmė ir poveikis yra nulinis, tačiau milijardai eurų, rublių, dolerių ir juanių plaukia į reikiamų asmenų kišenes.
