Dar sykį atverčiau Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro profesoriaus Vytauto Landsbergio eseistikos knygą „Nusidėjome apsileidimais: laiškai dabarties broliams“ (Vilnius: Vaga, 2008). Nedavė ramybės klausimas: kas pasikeitė, kas atsitiko su ir mano didžiai gerbtu Laisvės šaukliu? Nebesuvokiu, kodėl ir jam pasirodė, kad Lietuvos Žemę (teritoriją) galima (iš)parduoti užsieniečiams? Liaudiškai kalbant – išparceliuoti, elgiantis kaip tarptautiniam vertelgai. Juk valstybių be teritorijos nėra! – tai žino eilinis politologas.
Kad kažkas vyksta ne taip, kaip kad iš pradžių įsivaizdavome, pastebėjau netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo: ir provincijoje, ir sostinėje prasidėjo kivirčai, nesutarimai. Atrodė, tarsi visa tai būtų iš anksto numatyta. Ir tos kalbos esą Sąjūdį sukūrė KGB… Beje, ne tik Panevėžyje ant pastatų sienų ir kitur matėme propagandinius lapelius, nukreiptus daugiausia prieš Landsbergį. Panašiai būta ir spaudoje (pvz., „Lietuvos ryte“ ir kitur). Tuomet ir man, Sąjūdžio šalininkui, teko įvairiomis progomis ginti ir Sąjūdį, ir patį jo lyderį: kad nedėstė marksizmo-leninizmo, kad yra ne muzikantas, o pirmiausia – muzikologas ir t. t., ir pan.
O gal išties jau metas, anot rašytojo Liudviko Jakimavičiaus, skirti du V. Landsbergius: pirmąjį, susijusį su Nepriklausomybės atkūrimu (kai skandavome: Lietuva!.. Landsbergis!..) ir jos įtvirtinimo pradžia (pripažįstu: jis buvo pirmasis atkurtos valstybės Vadovas!); antrąjį, susijusį su vėlesne ne visai aiškia veikla, keliančia pavojų netekti iškovojimų, pasiektų žlungant Blogio imperijai. Baisu! Kažin ar tokios metamorfozės tėra nusidėjimas apsileidimais. Tad gal laikas sustoti ir atsigręžti į Sąjūdžio idealus, nes tuoj tuoj gali nelikti net ko atsiprašyti. O gal tos Lietuvos mažai ir belikę, nes beveik tuojau po Nepriklausomybės atkūrimo iš aukštų pareigūnų tegirdime tik – „Mieli Lietuvos žmonės“. Atrodo, vengiama sąvokos „Lietuvių tauta“, kuria prasideda ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė.
Per pirmuosius demokratiškus savivaldos rinkimus (1990 m. kovo 24 d.) patekęs į Panevėžio miesto Tarybą, jos darbe pastebėjau įvairių dalykų: kai kas tuojau pat atsisakė Tarybos nario mandato dėl bendradarbiavimo su KGB (mat reikėjo užpildyti specialią anketą nurodant – ir tokį faktą); kai kas dėl neaiškių priežasčių tą patį padarė vėliau; Tarybos nariai, išryškėjus įvairiems nesutarimams, palaipsniui pasidalijo į frakcijas: Liberalų, Sąjūdžio ir Centro Sąjungos; prasidėjo neaiškūs privatizacijos – visuomenės nuomone, „prichvatizacijos“ – procesai, su tuo ir kitais dalykais susijusi miesto valdžios vadovų kaita. Svarbiausia: pradėjo smarkiai griūti ūkis ir pramonė. Tūkstančiai žmonių liko be gyvenimo šaltinio.
Ūkio ir pramonės griuvimo/griovimo procesai visoje Lietuvoje vyko ir ne be mūsų – tiek vietinių, tiek LR – vadovų kaltės. Pripažinkime: visuose valdžios lygiuose būta ne tik nekompetencijos, bet – svarbiausia – ambicijų ir apsileidimų, ypač dvasine prasme. Taigi ir nusidėta daugiausia būtent tuo. (Būtent dėl to ir šio rašinio pavadinimui pritaikiau frazę iš Profesoriaus knygos.) Kas gali paneigti, jog prie įtartinų veiksmų neprisidėjo ir „kairieji“, ir „dešinieji“… Pavyzdžiui, kas dabar galėtų pasakyti, kur prašapo panevėžiečio „amerikono“ a.a. daktaro Rimvydo Sidrio tada siūlyta 250 tūkst. dolerių dovana, už kurią pageidauta Panevėžyje pastatyti Menų mokyklą? Ar kada paaiškės jos projektavimo paslaptys? Vargu. O gal tai – jau senatis?..
Niekas nesiims neigti ir noro greitai pralobti, ypač atsiradus netikėtoms galimybėms – ar tą lėmė sovietmečiu įskiepytas materializmas? Posakis prilindai prie lovio (valdžios) ir nežiopsok… tapo kone visuotinis. Jau laikas pripažinti, kad dėl tokios valstybės padėties ne vien tik buvę okupantai kalti – jų nebėra jau beveik 23 metai. Deja, vis dar skalambijama: visur tik „Kremliaus agentai“ kenkia, aplink – pilna priešų… (kaip tai primena tuos laikus – „prie ruso“). Bet tai itin sunku pripažinti: pirmiausia – neleidžia ambicijos. Dėl korupcijos ir panašių dalykų, tą kartais pamini ir aukštieji pareigūnai, kaltų kaip ir nerandama…, tad beveik ir nėra nubaustų. Net atsiprašymų negirdime. Matyt, anot a.a. A.M. Brazausko, „vsio zakonno“. (Tiesa, atsiprašyta… dėl Maximos pastato griūties– t. y. dėl apsileidimų!!! – tragiškų padarinių.)
Netikiu, kad vadinamasis valdžios elitas nesuvokia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu, negali būti darkoma kaskart besikeičiančių Seimo narių rankų pakėlimu. Atsižvelgiant į grupuočių interesus. Tačiau Seimui (tiksliau – SISTEMAI) tai paranku. Taigi – nepaisant Tautos valios šiurkščiai pažeidžiamas LR Konstitucijos 2 straipsnis: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Deja, Tauta tyli, nors Lietuvos (t. y. jos žmonių!) laukia neaiški ateitis – ji, kaip valstybė, anksčiau ar vėliau gali sunykti. Pavyzdžiui, naujieji liberalai (laisvosios rinkos arba „laukinio kapitalizmo“ šalininkai) ir jiems prijaučiantys jau prognozuoja: nereikės nė 30–50 metų, kai Lietuvoje mažai bekalbės lietuviškai. Juk akivaizdu, kad galime susinaikinti patys. Ypač per kultūrą: įjungi bet kokį TV kanalą ir ką matai ir girdi? Beveik vien tik šou su… „pupytėmis“. Ir tai daugiausia angliškai.
Šiais globalizacijos laikais pasaulio galiūnų tikslams pasiekti jau ne visur tinka ginklai, užtenka papirkti valstybės valdžios elitą. O gal esama nepastebinčių lietuviško elito mentaliteto? Negi jis neturi priemonių ir būdų įtikinti nuolankius pavaldinius „naujosios pasaulio tvarkos“ pranašumais… Ir galop –Lietuvos valstybė liks tik butaforija. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos provincija. Ar nepasimokyta iš ankstesnių laikų Lietuvos istorijos? Ar nežinome, kodėl Lietuvos vardas ne kartą buvo ištrintas iš pasaulio žemėlapio? Na, o kas gali atsitikti šiais laikais, kai – už alaus butelį ir skalbimo miltelių pakelį (paradoksalus istorinis faktas!) – valdžios paskelbtu referendumu (2003 m. gegužės 10–11 dienomis) patekome į ES? Jei nesirūpinsime patys savimi, iš mūsų daug amžių skriaustos Lietuvėlės gali likti nebent pavadinimas. Ir visa tai gali įvykti per mūsų pačių apsileidimus, ypač – gobšumą. Tad, ponai kosmopolitai, ar vėl nenusidėsite prieš Tautą?
Knygos „Maironio kelias“ (Panevėžys: 2012) pristatyme Panevėžio rajono viešojoje bibliotekoje (2013 m. sausio 11 d.) kartu su jos sudarytoju Eugenijum Urbonu dalyvavusi jo duktė Rasa Juknevičienė gyrėsi patriotiškumo šaknimis, aptarė mūsų žmonių „kvailumą“ ir „nesuvokimą“ – mat referendume nubalsavę prieš Ignalinos AE statybą, nematantys naujų pavojų iš Rytų… Ir vis akcentavo: esą labai svarbu palaikyti ypač gerus santykius su… Lenkija. Kito kelio nematanti. Suvokiau: reikia daugiau nuolaidų „strateginiams partneriams“ ir toliau pavojingai diskutuoti. Juk akivaizdu: tokie jų reikalavimai kaip lenkų, Lietuvos piliečių, vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti su nelemta „W“ (girdi, ir J. Basanavičius taip rašė…) bei panašūs dalykai būtų tik eiliniai žingsniai skaldant ir naikinant Lietuvą. Žinoma, to siekiantiems būtų itin džiugu, jei lietuviai tą padarytų patys. Ačiū Dievui, tada R. Juknevičienė apie tokias nuolaidas neužsiminė. Tačiau jos kolegos kartais ir nusideda, kaip, pavyzdžiui, Mantas Adomėnas (palaikė Lietuvai pavojingą LLRA pasiūlytą Tautinių mažumų (turėtų būti – Tautinių bendrijų) įstatymo projektą), Kęstutis Masiulis (LTR laidoje „Įžvalgos“ neprieštaravęs „W“ idėjai – neva tada Tomaševskis nebeturėsiąs kozirio… Ačiū šviesuoliui Vytautui Rubavičiui, aktyviausiam tos laidos dalyviui, principingai ir įtikinamai stojusiam už Lietuvos garbę).
Grėsmės lietuvių kalbai, Lietuvos teritorijos vientisumui ir Lietuvai apskritai niekur nedingo. Net ir amžini Lietuvos „strateginiai partneriai“ tik ir tyko pasinaudoti bet kokia proga. Pavyzdžiui, nerimą kelia kai kurių mūsų istorikų pozicija, kai teigia: 1920–1939 metais nebuvo Pietryčių Lietuvos ir Vilniaus okupacijos, vyko tik pasistumdymai pasienyje… Įdomu, kodėl šie istorikai (pavardės žinomos!) neišeina iš Lietuvos televizijų, ypač LRT, ekranų? Būtų įdomi ir kita nuomonė, net naujausi Jūratės Statkutės de Rosales tyrimai apie baltų kilmę. Bet tai valdantiesiems „neįdomu“… – gali nublankti neseniai minėtas Lietuvos 1000-metis? O tie istorikai – prarasti progą būti pamaloninti naujais „strategų“ apdovanojimais. Už aiškius nusidėjimus prieš Tautą.
Iš istorijos žinomi Lietuvos naikintojai, šimtmečiais siekę sunaikinti lietuvio savimonę: tai ir lenkų atsiųsti kunigai, ir jų įkurdinti dvarininkai, ir pan. Na, o po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prisidėjo ir carinė Rusija: uždraudė lietuvių kalbą, bet leido skleisti tikėjimo tiesas lenkiškai, taigi – toliau slavinti lietuvius. Štai kur slypi mums, lietuviams, būdingo nevisavertiškumo šaknys. Tad beveik neliko lietuviškai mąstančio elito – viską lėmė materialistiniai ir hedonistiniai polinkiai. Net ir dabar kalbant nebemąstoma: apstu alogizmų, pavyzdžiui, aš skaitau (iš popieriuko?), bet ne – manau, galvoju ar pan. Tie procesai tebesitęsia. „Pavyzdžių“ gausu viešojoje erdvėje: pradedant valdžios elitu ir nebaigiant žiniasklaidos bei kultūros personomis.
Apie kokį pilietiškumą galima kalbėti, jeigu žmogus sako: aš žemės neturiu, tad kaip ją parduosiu?; kas čia baisaus, juk žemės neišsiveš?.. Arba man viskas – dzin! Ilgainiui taip susiklostė, kad darbštus ir gabus lietuvis teišgali kurti gerovę tik vadovaujamas kokio nors svetimšalio. Štai faktai: beveik 50 metų nuolankiai klausyta Maskvos komandos, o dabar – tik ir laukiama bent menkiausio Briuselio biurokratų, atsiprašant, krenkštelėjimo. Ne veltui Europos vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rumpėjus (Herman van Rompuy) neseniai viešai prasitarė: laikas pamiršti tautines valstybes, kalbėti skirtingomis kalbomis. Supraskite: kuriame federalinę valstybę – ES (tiksliau – Jungtines Europos valstijas – JEV). Taigi koks skirtumas tarp Briuselio biurokratų (globalistų) ir buvusių Maskvos internacionalistų? Juk mūsų vadinamasis elitas – ir politinis, ir kultūrinis – net neįtarus, greitai susizgribo: geriau ir patogiau „integruotis“ (tiksliau – prarasti savastį, t. y., nutautėti) žengiant į „šviesų rytojų“, tik jau – iš Vakarų. Suveikė tie patys instinktai: materializmas ir hedonizmas. Matyt, anot „šviesuolių“, dabartiniai kryžiokų palikuonys visai kitokie nei jų pirmtakai. Tačiau, švelniai tariant, koks skirtumas, kas ir kokiu būdu mane ar tave, tautieti, dvasiškai sunaikins?
Aiškiai matome: mūsų „elitui“ LR Konstitucija – tai kaip a.a. A. M. Brazauskui Trispalvė – tik skuduras, kurio nepašalinus, nekalbėsiąs… (faktas – iš netolimos praeities). Mat šis dokumentas jį varžo elgtis savo nuožiūra. Jam nesvarbios LR Konstitucijos svarbiausių straipsnių nuostatos, kurias turėtų teisę keisti tik Tauta referendumu, nes jos ir buvo priimtos referendumu! Trumpai: Tautos valia – jam niekis!
Štai ir vėl įvyko stebuklas – gal jau paskutinįkart? Pasirodo, Lietuva dar kvėpuoja –atsirado patriotų (kas SISTEMAI atgrasu!), pasiryžusių ją ginti nuo vertelgų kėslų. Svarbiausia – neleisti (iš)parduoti užsieniečiams Žemės (valstybės teritorijos, už kurią ir Sausio 13-ąją buvo pralietas kraujas). Na, o ištroškusieji greitai pralobti, daugeliui nespėjus net susivokti, ją, nelygintiną nė su auksu, pavertė eiline preke (juk netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo žemė tapo kilnojamuoju turtu – pradėjo „skraidyti“… O kas buvo to stebuklo autoriai?). Šią prekę galima keisti į pastoviai nuvertėjančius popieriukus, pavadintus… pinigais. Įvairių lygių valdžios atstovai, jų tarnai, ypač ištikima tarnaitė – didžioji žiniasklaida iš dalies tarsi ir išsigando. Bet ar pagalvojo, kad galima sunkiai nusidėti? Matyt, ne. Tad pradėtas visuomenės gąsdinimas ir mulkinimas: žmonės yra tamsūs, neapsiskaitę (taip mane „švietė“ toks Laimutis, pedagogas), Lietuva bus išmesta iš ES, mažiausia – neteks finansinės paramos, žemdirbiams sumažins išmokas ir t. t., ir pan. Tačiau „pamirštama“ pasakyti, kad ES Lietuvą (iš dalies arba visiškai) privertė atsisakyti tradicinių verslų, t. y., prarasti daug kam įprastą išgyvenimo šaltinį. Todėl ES senbuvės ir „gelbėja“: iki šiol tebesiurbia mūsų pajėgiausius tautiečius, nes Tėvynei jie nebereikalingi… Na, ir koks rezultatas? Lietuva patiria jau nebe emigraciją, o tautiečių evakuaciją. Vos ne milijonas palikusiųjų Tėvynę (kosmopolitai sako – tėviškę) dirba nebe Lietuvai, o kuria kitų šalių gerovę. O mūsų valdantieji tebepostringauja: tegul žmonės išvyksta – įgis patirties, atsiųs pinigų… Itin skaudu, kai tas vyksta ir dėl blogo moralinio bei psichologinio klimato: nemažėja korupcija, valdžios cinizmas, įvairaus pobūdžio žudynės, ypač keliuose – visko nesuminėsi. Deja, nusidėjusiu Tautai niekas neišdrįsta prisipažinti. Ar ne gėda ir dabartinei vadinamai kairiajai valdžiai: atkurti sumažintas algas turtingesniems pinigų jau yra, o galą su galu vos suduriantys pensininkai tegul dar palaukia? Anot auksaburnio Rimanto Šadžiaus, kol biudžete atsiras atliekamų pinigų.
Tačiau Žemės gynėjai šv. Kalėdų proga LR Vyriausiajai rinkimų komisijai įteikė „dovanėlę“ – per 320 tūkstančių Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų už konstitucinę teisę pareikšti savo valią referendume: dėl LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo (tiksliau – atkūrimo), kad ir vėl būtų taip, kaip buvo priimta referendumu 1992 m. spalio 25 d., bei sumažinti referendumui surengti reikalingą piliečių parašų skaičių nuo 300 tūkstančių skaičių iki 100 tūkstančių. Kas protu suvokiama! Tačiau VRK, vadovaujama Zenono Vaigausko, ilgamečio ir „nepakeičiamo“ jos pirmininko, tinkamais pripažino tik 292 200 parašų, dalyje įrašų rado „neesminių trūkumų“. Parašų rinkėjų buvo „pasigailėta“: leista dalį tų „trūkumų“ ištaisyti. Kaip kažkas pajuokavo, parašų rinkėjai pasiųsti „rinkti žibučių“. Taigi! Beje, galop tų „trūkumų“ sumažėjo per pusę, tad Dievas gali ir padėti – greitai įsitikinsime.
Itin skaudu, kai labiausiai tauta nepasitiki TS-LKD, laikanti save patriotiška politine partija. Ir V. Landsbergis sako: „Tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus“. (Priminsiu: V. Landsbergis agitavo – ir dabar tą daro – balsuoti už Dalią Grybauskaitę. O kas ji buvo ir liko net pasibaigus pučui?..) Parašai dėl šio referendumo rinkti itin sudėtingomis aplinkybėmis: jo idėją stengtasi slėpti, žmones gąsdino žinomi politikai: ne tik V. Landsbergis, R. Juknevičienė, bet, pavyzdžiui, A. Butkevičius, L. Graužinienė ir kiti pasisakė prieš arba patylėjo. Grasino ir kai kurie įvairaus lygio valdininkai, net matininkai. Aiškiai jautėsi suinteresuotumas padaryti „biznį“. Lietuvos valstybės išlikimo sąskaita? Tačiau pasirašiusieji suprato naujus pavojus Tautai – pasielgė patriotiškai – nebuvo nusikalstamai apsileidę.
Jeigu bus įvykdytas sunkus VRK duotas uždavinys, Tautai turėtų būti pripažinta konstitucinė teisė pareikšti savo valią referendumu. Jam įvykus paaiškėtų – ar iš tikrųjų Lietuvių tauta dar gyva.
Straipsnio autorius yra technikos mokslų dr., Kauno technologijos universiteto docentas emeritas, JDJ-Panevėžys narys.
tiesos.lt