Be kategorijos

Olava Strikulienė. Šūvis į lietuvių kalbos statusą

Written by Redakcija · 3 min read

Visuomenei nežinomi valdžios anonimai, prisidengę kilnia misija, jog reikia padėti nuo karo į Lietuvą pabėgusiems ukrainiečiams, bandė susilpninti mūsų valstybinės lietuvių kalbos statusą. Kažkokių viešai neįvardijamų ministerijų ar ministerijos klerkai siūlė išbraukti iš Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimą, kad teisėsaugos, policijos pareigūnai ir tarnautojai privalo mokėti lietuvių kalbą. Kas tai? Kvailas akibrokštas ar sąmoningas kenkimas valstybei?

„Jei norėtų…”

Konstitucijos 14 str. teigia, jog Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Tačiau ši kalba bombarduojama pačiais įvairiausiais pretekstais. Šįkart pretekstas – ne užsienietiški asmenvardžiai, niekaip neištariami ar neparašomi be „w”, „x”, „q” raidžių. Dabartinis pretekstas – ukrainiečiai, karo bėgliai. Savaime suprantama, nemokantys mūsų valstybinės kalbos, bet norintys įsidarbinti.

Valstybinės kalbos įstatymo 7 str. skelbia, kad valstybės ir savivaldybės institucijos, įstaigų, organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėtvarkos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami lietuvių kalba.

Tad kažkokie neskelbtini neskelbtinos ministerijos klerkai nutarė ukrainiečių adaptaciją palengvinti, išdarkydami Valstybinės kalbos įstatymo 7 str. Tarsi jam ir pritardami, humaniškai užsimojo užtikrinti, kad aptarnavimo įstaigose visi interesantai, norintys būti aptarnaujami lietuvių kalba, būtų ja aptarnaujami! Suprask – įstatymo 7 str. paisoma. Jis neatšaukiamas. Jei žmogus nori 7 str. nuostatos laikytis, tai ir laikysis. Jokios grėsmės valstybinei kalbai nėra.

Laimei, toks projektas, kurį galima būtų pavadinti net antivalstybiniu, nepasiekė nei Seimo, nei Vyriausybės. Mat projekto autoriai ar autorius nutarė pasikonsultuoti su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininku Audriu Antanaičiu, o VLKK pirmininkas apie tokį susirašinėjimą kovo 22 d. paskelbė viešai. Sukeldamas geroką visuomenės susirūpinimą. „Buvo po kilnia ukrainiečių ir karo pabėgėlių priedanga bandoma faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą”, – „Žinių radijo” laidoje teigė A.Antanaitis.

„Tai buvo bandoma siūlyti, tačiau bent jau aš pasakiau, kadangi neformaliai manęs paklausė, kad tai, mano galva, jau ribojasi su antivalstybine veikla ir tai buvo sustabdyta”, – akcentavo laidos dalyvis. A.Antanaitis atskleidė gavęs neformalaus ministerijų atstovų susirašinėjimo kopiją. „Sakoma: bėda, Kalbos įstatymas yra konstitucinių įstatymų sąraše, todėl jo keitimui, priėmimui netaikoma nei skubos, nei ypatingos svarbos tvarka, tad, cituoju, „buldozeriu Kalbos įstatymo pataisų nepasiseks priimti ir būtina įvertinti tiek terminus, tiek balsų daugumą”.

Kitaip tariant, mūsų Lietuvos valstybės pareigūnai samprotauja, aptarinėja kitus dalykus, kurių kitaip nei, mano nuomone, antivalstybinės veiklos įvertinti negalima”, – sakė VLKK pirmininkas.

Raudonas signalas

– Koks šio „projekto” tolesnis likimas? Autoriai išsigando?

– Atšaukė visą projektą. Nežinau, ar dėl mano nuomonės, bet pasakiau, ką galvoju.

O Vyriausybė priėmė tikrai teisingą ir reikalingą nutarimą dvejus metus netaikyti karo pabėgėliams Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimo.

– Ar „projektas” atsiųstas iš Teisingumo ministerijos?

– Ne, galiu pasakyti, kad tikrai ne iš Teisingumo ministerijos, bet daugiau neleidžiu jums spėti. Iš tikrųjų tai yra labai gerai, kad Vyriausybė laiku priėmė gerą sprendimą dėl karo pabėgėlių. O dėl nevykusio projekto, kuris buvo kaip raudonas signalas, nemanau, kad nereikėtų prisipažinti, kas tai darė. Visa valdžios veikla turi būti vieša. Jei šio projekto autoriai nenori viešai prisipažinti, vadinasi, supranta, kad blogai darė. O jei nieko blogo nedarė, kodėl neprisipažįsta?

Kol kas tylinti premjerė

Aišku, kaip siūlo A.Antanaitis, būtų galima pasiteirauti visų Lietuvos ministerijų, išskyrus A.Antanaičio reabilituotą Teisingumo ministeriją, kurioje iš jų triūsia keistosios fantazijos autorius ar autoriai. Jei visos atsakys, kad tokių asmenų nepažįsta, vadinasi, viena ministerija meluoja. Kas, tiesą sakant, piliečių per daug nenustebintų. Be to, ministerijų skaičių būtų galima susiaurinti. Mažai tikėtina, jog lietuvių kalbos statusas itin parūpo Energetikos ar Užsienio reikalų ministerijų klerkams. Labiau tikėtina, jog toks klerkas, siūlantis išbraukti reikalavimą, kad policijos, teisėsaugos pareigūnai mokėtų rietuvių kalbą, triūsia Vidaus reikalų ministerijoje. Nes apie policijos pareigūnus kalba. Aišku, tai tik spėlionės. Be to, Valstybinės kalbos įstatymas yra konstitucinis įstatymas, todėl jo negalima keisti skubos tvarka.

Politinė partija „Nacionalinis susivienijimas” nutarė negaišti spėlionėms laiko ir kovo 29 d. tiesiai kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę, kad viešai pasakytų, iš kurios ministerijos ir kokie klerkai ar klerkas užsiima jam visiškai neprivalomu valstybinės kalbos statuso darkymu. Mat, kaip teigia „Nacionalinis susivienijimas”, tokia ministerijų ir valdininkų iniciatyva yra atkurtos Lietuvos valstybės gyvenime precedento neturintis bandymas pasinaudoti Ukrainos tragedija ir, dangstantis pagalbos ukrainiečiams pabėgėliams pretekstu, atvirai bei šiurkščiai sulaužyti Konstituciją ir tai privalo būti vertinama kaip nusikalstama antivalstybinė veikla, galimai turinti valstybės išdavimo požymių.

 

respublika.lt