Be kategorijos

Povilas Gylys, Tomas Viluckas, Audrius Rudys – Lietuvos pilietybės išlaikymo klausimu

Written by admin · 9 min read

Povilas Gylys: Politikai teisiniuose spąstuose – pilietybės klausimas
Aštrėjant diskusijoms dėl dvigubos pilietybės, noriu pareikšti savo nuomonę – Lietuvos Respublikos Konstitucijos keisti nereikia. Reikėtų įsigilinti į jos 12 straipsnio turinį, jog suvoktum, kad jis gerai apibrėžia pilietybės įgijimo ir netekimo rėmus, gaires.
Pacituosiu visą straipsnį: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“.

 

Taigi, jeigu gimei Lietuvoje, Lietuvos piliečių šeimoje – įgyji mūsų pilietybę. Konstitucija sako, jog visus kitus atvejus reglamentuoja įstatymai. Deja, mūsų Konstitucinis Teismas (pabrėžiu – ne Konstitucijos tėvai) sukūrė problemą – žodį „atskirus“ aiškindamas kaip sinonimą terminams „išimtinius“, „ypač retus“.

Mūsų Konstitucinis Teismas (pabrėžiu – ne Konstitucijos tėvai) sukūrė problemą – žodį „atskirus“ aiškindamas kaip sinonimą terminams „išimtinius“, „ypač retus“.

Jeigu mes teisingai „išverstume“ žodį „atskiras“, pripažindami, jog jį naudojant nebus leista „tuntais“, miniomis įgyti Lietuvos pilietybę, mes atvertume kelią racionaliems teisiniams sprendimams, sutaupytume laiko ir pinigų, kurių reiktų rengiant referendumą.

Deja, dabar mes esame teisiniuose spąstuose – Konstitucinis Teismas žodį „atskiras“ laiko sinonimu terminams „išskirtinis“, „ypač retas“ ir pan.

Jeigu Konstitucinis Teismas peržiūrėtų savo sprendimą, jeigu Seimas turėtų atitinkamą politinę valią, klausimą galima būtų „pigiai“ ir gana greitai išspręsti. Jeigu Konstitucinis Teismas ir politikai rūpintųsi bendruoju gėriu – teisingumu, taip ir įvyktų.

Dabar gi politikai gėdingai reaguoja į pavienį atvejį bandydami pritaikyti jam įstatymus. Todėl tai dvelkia daugiau politika nei teise.
Prof. Povilas Gylys yra LR Seimo narys    

15min.lt

-.-.-.-.-.-.-.-.-

Tomas Viluckas: Lietuva kariauja su savimi

Krepšininko Žydrūno Ilgausko pilietybės istorija vėl šliūkštelėjo alyvos į diskusijų dėl dvigubos pilietybės ugnį. Prezidentūra suskubo teikti Pilietybės įstatymo pataisas, kuriomis ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams būtų įtvirtinta teisė turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso.

Taip pat vėl atgaivinta idėja šiuo klausimu rengti referendumą. Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius pareiškė manantis, jog referendumas vienintelis galimas šio klausimo sprendimo būdas: „Yra Konstitucinio Teismo (KT) sprendimai, KT rekomendacijos – yra tik vienas kelias visa tai pasiekti – referendumu. Ir visa tai reikia įgyvendinti“, – sakė premjeras.

Tačiau eilinį kartą mūsų šalies politinis ir teisinis elitas skęsta smulkmenose, niuansuose ir nori daryti sprendimus žvelgdami į pavienius atvejus.

Būtent taip buvo pasiekta dabartinė aklavietė, kai 2006 m. KT išaiškino, kad lietuviai, įgiję kitos valstybės pilietybę, gali išlikti savo šalies piliečiais tik labai retais, išskirtiniais atvejais.

Toks išaiškinimas buvo tik paksininkų ir KT kovos pasekmė liūdnai pagarsėjusioje, pilietybės suteikimo Jurijui Borisovui istorijoje. Galimybės Lietuvos piliečiui būti ir kitos valstybės piliečiu buvo tol siaurinamos, kol neklystantys mūsų teisės popiežiai nukalė griežčiausią pilietybės doktriną visoje ES.

Dabar vėl telkiamas dėmesys į Ž.Ilgausko atvejį, bet jis tik vienas iš tūkstančių lietuvių, kurie dažnai dėl suprantamų priežasčių susieję savo gyvenimą ir su kita valstybe, paverčiami svetimkūniais Lietuvoje.

Tačiau KT pirmininkas Dainius Žalimas, cituodamas JAV natūralizacijos priesaiką, dar sugeba arogantiškai pareikšti, kad jis „jokiomis sąlygomis“ tokių žodžių nepasirašytų.

Vadovaujantis šia logika išeitų, kad tik čia likę lietuviai yra geri, jie yra „tikrieji“ lietuviai, o, pavyzdžiui, išvytieji ekonominės prievartos iš Lietuvos ir tapę lojaliais juos priglaudusiai šaliai virto blogiečiais, kažkokiais išdavikais. Lietuvis tapo nelygus lietuviui.

Taip lietuviai yra rūšiuojami į „juos“ ir „mus“, ištikimus ir išdavikus, didvyrius ir mažadvasius, dvasingus ir materialistus, drąsius ir bailius. Pasirodo Konstitucijos teiginys, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant“ vieniems lietuviams galioja, o kitiems – ne.

Šio Konstitucijos straipsnio ir visų KT išaiškinimų akivaizdoje, Prezidentūros siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos atrodo tiesiog tragikomiškai – pirmiausia iš lietuvio pilietybė atimama, o vėliau jos „nusipelnius“ kaip kokiam užsieniečiui didžiadvasiškai suteikiama.

Pilietybė tampa ne lietuvio teisė, bet valstybės jam teikiama privilegija. Nueita tiek į lankas, kad svarstoma ne kokiais atvejais Lietuvos pilietybė būtų suteikiama kitos valstybės piliečiui, o sprendžiama kaip atimti lietuviui prigimtinę teisę, garantuotą Konstitucijos, kitaip tariant, kaip nubausti, pavyzdžiui, tokį lietuvį, kuris vedamas širdies polėkio ir susiejęs savo gyvenimą su kitos valstybės asmeniu, sugalvoja dar prisiimti ir jo šalies pilietybę.

Šalies politikai ir teisininkai, užuot suradę išeitį, kaip išsivaduoti iš šio absurdo, toliau dalijo tautos kūną. Pavyzdžiui, dviguba pilietybė tapo leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, taip savotiškai buvo idealizuoti pasitraukę iki Kovo 11-osios, nors ir tuomet nemenka dalis emigruodavo ne dėl žodžio ir minties laisvės suvaržymų, bet neapsikentę žeminančių buities sąlygų.

Kuo tokie žmonės yra pranašesni už nūdienos ekonominius emigrantus?

Lietuva leidžia ir toliau sau prabangą švaistytis žmonėmis, atimdama pilietybę iš tų, kurie tampa lojalūs ir kitai šaliai, tuo tarsi bausdama juos. Tačiau ar nėra nusikalstama lietuvių etnoso, kuriam gresia išnykimas, atžvilgiu, iš lietuvio gimusį žmogų eliminuoti iš tautos vardan žodžių traktavimo?

Nūdienos pasaulyje dviguba pilietybė yra savaime suprantamas reiškinys. Ji taptų grėsme tik karo atveju, kai jos turėtojas privalėtų pasirinkti, kurion pusėn stoti. Gal Lietuva ruošiasi kariauti su JAV ar D. Britanija, kad dvigubą pilietybę laiko tokiu blogiu?

Kol kas atrodo, kad kariaujame patys su savimi.

15min.lt

-.-.-.-.-.-.-.-.-

Audrius RUDYS: „Suplakta tautybė ir pilietybė“

Per visą Lietuvą (per laikraščius, televiziją, radiją, internetinius portalus) nuaidėjo žinia – Žydrūnas Ilgauskas netenka Lietuvos Respublikos (LR) pilietybės! Prezidentė nepraleido progos teikti atitinkamas įstatymo pataisas, dar kartą kilo diskusijų banga, savo požiūrius pateikė dalis seimūnų. Net Konstitucinio Teismo pirmininkas buvo priverstas aiškintis. Tad galimybės LR piliečiui turėti ir kitos šalies pilietybę (dvigubos pilietybės) klausimas yra išties aktualus.

Diskusijoje dvigubos pilietybės šalininkai teikia įvairius argumentus, jų nuomone, pagrindžiančius tokio sprendimo galimybę ar net būtinumą. Pabandysiu pateikti subjektyvų šių argumentų vertinimą, išeities tašku paimdamas Lietuvos Respublikos kaip nacionalinės valstybės išlikimo perspektyvas.

Iš Lietuvos pastaruoju metu išvyko daug lietuvių, kuriems reikia padėti išlaikyti lietuvybę ir ryšius su Lietuva.

Viešoje diskusijoje suplakami du dalykai – tautybė ir pilietybė. Jei kažkoks lietuvis tampa kitos valstybės piliečiu ir netenka LR pilietybės, tai visai nereiškia, kad jis nustoja būti lietuviu. Tai tiesiog reiškia, kad jis atsisako pareigų ir teisių, kurios jį sieja su LR. Šiais laikais pilietybė gana lengvai (mano nuomone, pernelyg lengvai) keičiama, tiesa, su tam tikromis sąlygomis. O tautybė, ypač kai asmuo yra subrendęs, keičiama sunkiau, nes priklausomybė tautai, bent jau Lietuvoje, nėra juridinių santykių subjektas. Jei jau gimei lietuvių šeimoje, jei gimtoji kalba yra lietuvių, baigei lietuvišką mokyklą, galiausiai jei galvoji lietuviškai – tai tu ir esi lietuvis, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės pilietybę turi, kas tavo sutuoktinis, kaip kalba, kokioje mokykloje mokosi tavo vaikai, kokį verslą turi ar kokiam darbdaviui dirbi. Tai – tarsi apgamas, gaunamas gimstant ir lydintis visą gyvenimą. Nebent būtų išoperuojamas. Skausmingai arba ne. Bet kuriuo atveju, savo valia. LR pilietybės netekimas nereiškia automatišką ryšių su giminėmis, draugais, tauta nutrūkimą. Nutrūksta kitkas – priklausymas LR politinei bendruomenei, galimybė tiesiogiai dalyvauti svarbių valstybės reikalų sprendime. Nutrūksta ryšys su valstybe. Tik tiek.

Žmogus, gimęs Lietuvoje ar LR piliečio šeimoje, turi prigimtinę teisę būti LR piliečiu.

Argumentas ir teisingas, ir ne visai. Teisę būti piliečiu toks asmuo tikrai turi. Bet turi teisę ir nepasinaudoti šia teise arba jos atsisakyti. Sąmoningai pasirinkdamas kitos šalies pilietybę, LR pilietis automatiškai netenka LR pilietybės. Tai numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią piliečiai patvirtino referendumu. Todėl iš pagrindų neteisingas teiginys, kad LR valdžia „savo sprendimu atima pilietybę“. Jis, aišku, turi didelį emocinį poveikį mažiau įsigilinusiems į klausimo esmę skaitytojams ar klausytojams, tačiau juos rimtai klaidina. LR valdžios institucijos tik konstatuoja, kad tūlas asmuo pagal galiojančius teisės aktus, kuriais įgyvendinamos konstitucinės normos, neteko LR pilietybės; valdžios veiksmai susiję tik su šio netekimo konstatavimu ir įforminimu, pareikalaujant grąžinti pilietybę patvirtinantį dokumentą ar tiesiog nebepratęsiant jo galiojimo.

Ar absoliutus yra pilietybės paveldėjimas? Kitaip tariant, ar vaikai automatiškai paveldi tėvų pilietybę (pilietybes)? Kai teikiami argumentai, kad piliečiu gimstama, pilietybė gaunama iš laisvų protėvių (Darius Kuolys, „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“), neatsižvelgiama, kad protėviai gali būti ne tik laisvi piliečiai, bet ir nelaisvi pavaldiniai, asmuo gali turėti tėvus – 2 skirtingų valstybių piliečius, senelius – iš 4, o prosenelius – net 8 skirtingų valstybių. O jei kuris iš protėvių turėjo dvigubą pilietybę – tai ir dar daugiau… Kur logiška pabaiga? Kurios (kurių) valstybių pilietis tas asmuo iš tikrųjų yra? Turint galvoje, kad pilietybė – ypatingas asmens santykis su valstybe, tokią aibę reikia apriboti. Piliečiu ne gimstama – piliečiu tampama. Kai atsiranda politinės teisės ir pareigos.

Lietuvai svarbu, kad būtų daug piliečių.

O aš paklausiu – kas svarbiau: ar kad būtų daugiau, ar kad tikrų piliečių? Dviejų ponų tarnas renkasi, kuriam ponui ištikimiau tarnauti. Dažniausias pasirinkimas – tam, kuris daugiau moka; o pas kitą eis tuomet, kai pačiam bus naudinga. Iškilus klausimui, kuriai valstybei būti ištikimam naudingiau – JAV ar LR, Jungtinei Karalystei ar LR, Norvegijai ar LR, Vokietijai ar LR ir t.t. – atsakymas daugeliui dvipiliečių bus neabejotinas. Lietuvos Respublika visose paminėtose ir daugelyje kitų porų yra silpnesnioji pusė, tad juo svarbiau yra, kad valstybinius sprendimus priimtų tikri piliečiai, gyvenantys šioje valstybėje ir savo asmeniniu kailiu jaučiantys jos problemas. Ne žvelgiantys iš toli, kai jiems Lietuvos problemos iš tikrųjų nėra problemos, greičiau „kazusai“, „atvejai“, „pavyzdžiai“ ir pan. Nes problema yra būsena, kuri pasilikti negali, o ją pakeisti yra mažiausiai du keliai. Dvipiliečiams ta būsena pasilikti gali, nes jų asmeninio gyvenimo tai, didžiąja dalimi, gyvybiškai neliečia. Patarti jie visada galės, bet sprendimus dėl valstybės ir jos tautos gyvenimo tegul priima tie, kurie tą ir tik tą gyvenimą ir gyvena.

Antros pilietybės neleidžiama, nes bijoma kai kurių valstybių, o tai – jau pasenęs požiūris.

Dėl baimės – tikra tiesa. Kai per 35 km nuo Lietuvos sostinės plyti erdvė, kurios valstybių politinės klasės ir dauguma piliečių svajoja sugrįžti prie Baltijos jūros, dviguba pilietybė su jomis gali būti tik papildomas pretekstas agresijai pateisinti ir pranašumas ją vykdyti. Nemanau, kad klausimą išspręstų dvigubos pilietybės su NATO ir ES priklausančiomis šalimis toleravimas. Nes tai galėtų būti panaudota Vilniaus kraštui atplėšti nuo Lietuvos, kai tik sudrebės dabartinės pasaulio saugumo sistemos pagrindai. O Ukrainos įvykiai rodo, kad toks drebėjimas – greičiau realybė, negu įaudrintos vaizduotės produktas.

Lietuvai reikia pagaliau įsisąmoninti, kad, nevertinant rizikų, negalima dabartinių santykių ekstrapoliuoti į ateitį. Nebent jau būtume galutinai nusprendę bet kokiomis sąlygomis sunaikinti savo valstybę ir susinaikinti kaip tauta.

Egzistuojanti Europos Sąjungos pilietybė menkina LR pilietybės reikšmę, todėl nėra reikalo jos saugoti.

Kol kas ES pilietybė yra išvestinė. ES pilietybė automatiškai įgyjama šaliai stojant į ES arba tampant ES šalies piliečiu, netenkama, netekus šalies narės pilietybės. Tačiau teisinis laukas kinta ta linkme, kad greičiausiai po kažkiek laiko ES pilietybė taps pirmenybine (taip, kaip buvo Tarybų Sąjungoje). Jau dabar yra šalių, kurios savo pilietybe prekiauja. Jei bet koks Rusijos pilietis (galbūt už valstybės pinigus), nusipirkęs Maltos pilietybę, įgis visas pilietines teises Lietuvoje..? Bijau apie tai net pagalvoti.

Dvigubos pilietybės keliu reikia spręsti problemas, kai vaikai gimsta valstybėse, automatiškai suteikiančiose savo pilietybę.

Sprendimas jau yra, ir jis – visai logiškas. Pilietis yra asmuo, kuris naudojasi tam tikromis teisėmis ir vykdo tam tikras pareigas. Dėl per jauno amžiaus negalintis priimti pasvertų ir apgalvotų sprendimų asmuo iš tikrųjų nėra pilietis visa to žodžio prasme. Todėl vaikų ir paauglių atžvilgiu turėtume kalbėti ne apie pilietybę, o apie teisę į pilietybę, kuri gali būti realizuota sulaukus pilnametystės. Todėl dabar esanti norma, numatanti pilnametystės sulaukusių asmenų pareigą apsispręsti dėl pilietybės pasirinkimo, yra logiška, teisinga ir teisėta.

Lietuvos Respublikos pilietybę reikia suteikti tiems kitų šalių piliečiams ir išsaugoti kitą pilietybę įgyjantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems Lietuvai didelius nuopelnus, nes jie garsina Lietuvą pasaulyje ir kelia jos prestižą.

Manau, kad tikrai yra atvejų, kai atskiras asmuo turi tikrų nuopelnų Lietuvos Respublikai. Būtent valstybei, nes pilietybė yra, kartoju, ypatingas asmens santykis su valstybe; ne su bendruomene, savivaldybe, institucija, o su valstybe. LR pilietybė turėtų būti suteikta užsieniečiams – Lietuvos agentams (jei tokių esama), gal kariniams patarėjams ir už Lietuvos interesus kovojantiems ar kitaip gyvybe, sveikata ir šeimos gerove rizikuojantiems žmonėms. Lietuvos piliečiams, vykdantiems LR specialiųjų tarnybų pavedimus ir dėl to tapusiems kitų valstybių piliečiais, Lietuvos pilietybė turi būti be išlygų išsaugoma. O labdara, net ir didelė, net ir milijoninė, lygiai kaip našlaičių įsivaikinimas yra nuopelnas bendruomenei, tad gali būti pagerbta miesto garbės piliečio vardu.

Galima sutikti ir su dviguba pilietybe asmenų, realiai keliančių (ar kėlusių) valstybės prestižą. Tai turėtų būti tikrai ryškus indėlis, kad pasaulis apie Lietuvą girdėtų. Pavyzdys – Lietuvos operos ir baleto teatro spektaklis „Romeo ir Džuljeta“, kuris dėka pasaulinės garsenybės Mstislavo Rostropovičiaus tikrai puikiai pristatė Lietuvą, jos kultūrą ir artistų talentą daugelyje šalių. Negaila tokiam Lietuvos draugui ir populiarintojui antrosios pilietybės.

Bet kyla klausimas, ar geriems sportininkams, prisiekusiems kitoms valstybėms, reikėtų leisti susigrąžinti LR pilietybę. Juk jos atsisako būdami pilnamečiai, veiksnūs ir blaivūs. Žydrūno Ilgausko atvejis yra būtent toks. Priimdamas JAV pilietybę, jis privalėjo ištarti šiuos „Ištikimybės priesaikos“ žodžius (autoriaus vertimas): „Aš skelbiu ir prisiekiu, kad aš absoliučiai ir visiškai išsižadu ir atsisakau bet kokios priklausomybės ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, monarchui, valstybei ar suverenui, kuriam ar kuriai aš buvau valdinys ar pilietis…“

Sporte daugiapilietybiškumo problemų apstu. Kai kurios valstybės, siekdamos nepelnyto prestižo, masiškai natūralizuoja sportininkus. Būna, kad pastarieji su pilietybėmis elgiasi kaip Kazanova su poniomis – pasinaudojau, palikau. Pilietybė – pernelyg svarbus institutas, kad ją būtų galima aukoti už kokią nors 7 vietą Europos čempionate ar 16 vietą olimpiadoje. Izabelos Tobias (Isabella Tobias) atvejis yra labai pamokantis. Manau, sporto šulams ir valstybės veikėjams, net Prezidentei, reikėtų suprasti – neišaugini savo stiprių sportininkų, nereikia parazituoti ir kelti savo prestižo svetima sąskaita. Net jei kitos valstybės taip elgiasi.

Diskusijose keliamas klausimas, kas turi priimti galutinius sprendimus dvigubos pilietybės atvejais. Manau, kad Respublikos Prezidentas, nes visų atvejų jokiame norminiame dokumente neišrašysi, o kai kurių (agentūrinis darbas) net negalima skelbti.

***

Kodėl periodiškai vis iškeliamas daugiapilietybiškumo klausimas? Globalistų svajonė – pasaulio vyriausybė, pasaulio pilietis. Todėl dabartinį pilietybės turinį siekiama išplauti, siekiama nutraukti prigimtinius ryšius su gimtąja šalimi, provokuojamas ir skatinamas mišrių šeimų kūrimas, pilietybės pardavinėjamos sportinio prestižo tikslais ir už pinigus… Ar Lietuva to nori? Dabartinės pilietybės klausimų teisinės sistemos išlaikymas – vienas iš paskutiniųjų nacionalinės valstybės gynimo bastionų.

Apginkime jį. Nors Lietuvoje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“