Paskutinį kiekvienų metų šeštadienį signatarai susirenka atšvęsti Kalėdų bei artėjančių Naujųjų Metų. Ir kaskart mūsų vis mažiau, kaskart galvelės žydi vis balčiau ir daugelis jau spaudžia delne lazdelę, kad žingsnis žengtųsi tvirčiau…
Metai nenumaldomai bėga, žilagalvius keičia jauni veidai, nauji planai ir … senos bėdos. Taigi, susirinkę signatarai, ne tik pasidžiaugia sėkmėmis, pasvarsto problemas, bet ir … taiso netgi šiandienines klaidas !!!
Tylos minute pagerbę išejusius “ten, kur dar nebuvę buvę” ir pagarbą išreiškę jiems minty, širdy jausmų sumišę vingiai, žymėjo ir mūsų kelią ateity…
Bet šias gėlas mintis išsklaidė pirmoji kregždė pergalių mūsų gretose – tai Andriukaitienė Irena, pasigyrusi, kad ant Žemės stogo – 6 km aukšty – ji Lietuvos Trispalvę laikė ir dar giedojo Himną ne viena !!! Beveik niekas nepatikėjo, kad tokiame brandžiame (mandagiai tariant) amžiuje galima užkopti į Himalajų viršūnę ir, rodomas nuotraukas įtarinėjo, kompiuterinėmis modifikacijomis. O tie, kurie patikėjo, – skubiai užsirašinėjo į kitąmet rengiamą Donelaičio viršukalnės šturmą.
Gera pradžia – pusė darbo. Po savaitės A.Patackas pasikvietė į jo tik ką išleistos knygos pristatymą. Ir vėl rinksimės ! O dar po savaitės – Sausio 13 minėjimas. Sekančios – Vasario 16 ir Kovo 11 šventės, kaip karoliai vėrinyje ritasi link Velykų. O po jų – jau ir pavasaris, kada prasideda kelionės po buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, renkant akmenėlį prie akmens, trupinėlį prie trupinio, pražudytą mūsų Tautos šlovingą praeitį.
Ir jau surinkta bei išleista 3 didžiuliai (po 500 psl.) tomai nuotraukų albumų, baigiamas ir 4 tomas, iš kurių matyti neįtikėtinai didžiulis politinis – kultūrinis lietuvių Tautos paveldas, kelis šimtmečius daręs lemiamą įtaką visai Europai.
Apie šią 4 tomuose (2000 psl.) surinktą ir nuotraukose įamžintą Lietuvos istorinę medžiagą įtartinai tyli Istorijos institutas, Užsienio reikalų ministerija, bei Prezidentė. Kažin kodėl? Juk turėjome kuomi pasididžiuoti ir bent jau ES sveteliams padovanoti – ne ubago terbelę su skudurėliais, o 4 tomus LDK istorijos įteikti!!!
Tai ne – šlipsus ir skarukes svečiams kaišiojome, kaip naujieną… Kai mūsų pilyse Lukašenka savo rezidencijas įkuria, kai mūsų valdovų portretų galerijos puošia Ukrainos muziejus, atrestauruotose Lietuvių tvirtovėse, kai… Na, argi suminėsi mažame straipsnelyje visas 2000 psl. Įamžintas lietuvių grožybes? Jas reikia pamatyti. Ir pamatyti patiems, nors vartant albumus “Didžioji Lietuva”. Arba – netgi aplankant bent jau išlikusių 40 pilių (iš buvusių 300), pradedant nuo Lietuvoje esančių ir nuvykstant į svečias šalis išlikusių ir labai gerbiamų apžiūrėti.
Nepatikėsite, bet šiandienos problemas – neteisėtais ir baustinais gėjų paradais pradedant, bei AE ar skalūninėm dujom, ar žemės pardavimu nebaigiant-neapseinama be signatarų “trigrašio”! Ir ne vien kritišku žodeliu, betgi ir griežtomis rezoliucijomis, bei serijomis preskonferencijų visuomenei! Žvilgtelėjus į signatarų internetinių sveteinių skaitytojų registrą, – stebina šimtatūkstantiniai skaičiai !!!
Reiškia, žilos galvelės formuoja nuomonę. Ir ne bet kokiose galvelėse, bet jaunose! Juk “internautų” amžius ypač jaunas. Štai iš kur referndume dėl AE tokia sėkmė, ir štai kodėl tokie trukdymai sekančius organizuoti!
Už tai, atrodo, ir “žilų galvelių” neaplenkia nedesovietizuotų teisėsaugininkų dar vis “tarybinė įstatymų interpretavimo dvasia”? Tai ant vieno ar kito žilagalvio kaklo užmetama akivaizdžiai falsifikuota klastotės kilpa, tikintis teismuose užsmaugti teisybės žodį. Bet tiesa, kaip yla vis pati išlenda iš maišo, ir išlenda. Tai, žiūrėk, pats klastotojas prasitaria, netgi įrodymus prieš save patį pateikdamas visuomenei, užsimiršęs, jog visi gali pasitikrinti ir palyginti informaciją, bei patys konstatuoti melą!!! Tai, ir vėl, netikėtai pačių klastotojų patvirtinimai ar pripažįstami teisme, ar netgi dokumentuose deklaruojami, bet…
Bet, tvirtai sovietiškai šie išsiryškinimai akiplėšiškai ignoruojami ir teisybė neatstatoma. Dar blogiau – atidirbtu sovieto-kagėbistiniu būdu stengiamasi tą klastotės kilpą mirtinai užveršti ant aukos kaklo, tai inscenizuojant avariją (A.Dryžiaus, N.Venckienės, L.irV.Kedžių atvejais), tai gaisrus ar banditų užpuolimus imituojant.
Ir niekad nerandama kaltų. Už aiškų “nelaimingą atsitikimą”, bet ne už pasikėsinimą nužudyti… Ir tai ne pasakos, o neįvykdytos desovietizacijos pasekmės. Prisiminkime tik Pociūno, Abromavičiaus ir, ir, ir kitus atvejus.
O būna, kai Aukčiausiojo Teismo pirmininkas viešai, per visą Lietuvą, apskelbia teisėją, Seimo narį visuomėnės pūliniu, t.y. be teismo nuteisia imunitetą turintį asmenį?! Ir niekas tokio pareigūno neeliminuoja iš posto bei nepatraukia atsakomybėn už šmeištą. Jį stipriai saugo Prezidentės ranka. O tai reiškia atvirą signalą visiems Lietuvos teisėjams kokią teisminę politiką turi vykdyti Lietuvoje. Ne įstatymo nustatytą, o pagal Aukščiausiojo teismo pirmininko „supūliavimo“ kriterijų nustatytą.
Ir vėl gi – jokios atsakomybės…
Štai tokius nebaigtus darbus ar svetimus falsifikatus signatarai taiso, gelbėja ir dirba. O Tauta galvoja, kad sinatarai tik ulioja, taures kiloja ir po kurortus lakioja, kaip kad žulnaliūgos mus vaizduoja.