Dr. Šarūnas Vilčinskas – Konstitucinės teisės specialistas. JAV lietuvių visuomeninio komiteto ,,Už dvigubą pilietybę” kvietimu dalyvavo 2012 m. Politinio savaitgalio renginiuose, skaitė pranešimą, spausdinamą žemiau. Dalyvavo diskusijose.
***
2006-11-13 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – KT) priėmė nutarimą „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo 23 atvejais įstatymų taisyklės,
susijusios su Lietuvos Respublikos (toliau – LR) pilietybe buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Byla KT buvo išnagrinėta: a) pagal pareiškėjo Seimo narių grupės prašymą ištirti ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyti pilietybės netekimo pagrindai: (1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę: 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais), o 2 dalyje nustatytos vieno iš pilietybės netekimo pagrindų – įgijus kitos valstybės pilietybę – taikymo išimtys: Pilietybės 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams; b) pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, jog „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Šio KT nutarimo pagrindu paruoštas naujas Pilietybės įstatymo projektas, kuris jau yra Seime. Tačiau dėl LR pilietybės susirūpinimas visuomenėje neatslūgsta. Ir reikia pridurti, joks toks susirūpinimas, ypač tų žmonių, kurie turi ir nori turėti Lietuvos ir kitų valstybių pilietybę, yra suprantamas. Tai rodo ir 2010.04.19 d. Seimo narių ir pasaulio lietuvių bendruomenės susitikimas Seime, kur tęsiamos diskusijos dėl pilietybės.
Nebūdamas ekspertu, nevertinu Pilietybės įstatymo projekto trūkumų ar privalumų, o tiesiog pareiškiu savo nuomonę, kas galėtų (ar turėtų) būti bet kuriame pilietybės įstatyme, nekeičiant Konstitucijos. Ši nuomonė negali būti aiškinama kaip nepagarba kitiems, kurie su ja nesutiktų.
Teisinga specialistų ir KT nuomonė, jog pagal LR Konstitucijos 12 straipsnį (kurį pacituoju: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“), ne dvigubos pilietybės principas yra akcentuotas. Tačiau, Konstitucija ir realus gyvenimas leidžia galvoti kitaip. Ir ne tik galvoti, bet ir elgtis.
Pirma. Lietuva, kaip valstybė, be daugelio tarptautinių įsipareigojimų tiesiog pagal savo būtį yra atsakinga pasaulio bendruomenei, kitoms valstybėms dėl to, kad lietuvių tauta išliktų kaip tokia su savo kalba, kultūra įvairių tautų bendrijoje. Viena iš tokių priemonių gali būti dvigubos pilietybės instituto taikymas tiek suteikiant LR pilietybę lietuvių tautybės (ir nebūtinai lietuvių tautybės) kitų valstybių piliečiams, tiek paliekant ją, kada LR pilietybę turintis žmogus įgyja kitos valstybės pilietybę. Jokia kita valstybė ar jų grupės, tarptautinės organizacijos specialiai nesirūpins lietuvių tautos išlikimu, jei pati Lietuvos valstybė to nedarys. Nemanau, kad 2002-09-17 redakcijos (su vėlesniais pakeitimais) LR pilietybės įstatymas ir Konstitucijos 12 straipsnis kuo nors yra priešingi tarptautinei teisei. Visada tarptautinė teisė siekė ir siekia išsaugoti tautų nacionalinį savitumą ir istoriją. Tarptautinė bendruomenė taip pat pritaria bet kuriai iniciatyvai, kad bet kurios tautos kalba, kultūra, gyvenimo būdas ir pan. būtų saugomi (pvz.: Švedijos ir Suomijos tarptautiniai įsipareigojimai dėl Samų tautos). Taigi, jei dviguba pilietybė padeda išsaugoti lietuvių savitumą ir pačios tautos (nacionaline prasme) išlikimą, jį galima, juolab, kad konstitucinio draudimo nėra. Tai atitinka LR Konstitucijos preambulei ir, KT žodžiais sakant, jos dvasiai. Šiuo aspektu vertinant, vargu ar valstybės pastangos išsaugoti lietuvybę pirmiausia per lietuvių kilmės žmones gali būti aiškinamos kaip nelygybės prieš įstatymą faktas ar kokio tai nesveiko nacionalizmo apraiška.
Svarbus motyvas yra ir tas, jog LR Konstitucijos 12 straipsnis ir 2002-09-17 Pilietybės įstatymas nebuvo kliūtis, stojant į Europos Sąjungą, NATO. Jei neklystu, tai Lietuva išvis nesulaukė priekaištų dėl pilietybės.
Antra. Teisinga nuomonė yra ir tų žmonių, kurie nurodo, kad teisė būti Lietuvos piliečiu gimstant yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Dar daugiau, LR pilietis kartu su kitais ir atskirai yra demokratijos bei valstybės valdžios šaltinis ir pagrindas. O tai reiškia, jog jo pilietybė negali būti atimta, išbraukta, nurašyta. Pagal prigimtinę teisę LR piliečio pilietybė gali pasibaigti tik 2 atvejais – pačiam piliečiui jos atsisakius ar mirus. Kada LR pilietis įgyja kitos valstybės pilietybę, toks faktas savaime neturėtų būti Lietuvos pilietybės praradimas jei pats žmogus jos neatsisakė. Bet koks kitoks LR pilietybės netekimo nustatymas būtų piliečio prigimtinės teisės būti juo pažeidimas.
Trečia. Be specialios studijos aišku, kad pagal Konstitucijos 12 str. visi pilietybės klausimai priklauso Seimui. Žinoma, jei Konstitucijos nustatyta tvarka jie nebus perduoti spręsti referendumui. Todėl tik Seimas gali pilietybės įgijimą reguliuoti: numatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu; nustatyti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką. Tai Seimo teisė ir pareiga. Jokia kita valstybės įstaiga ar pareigūnas jokiu pretekstu negali nurodyti kokie pagrindai turėtų būti nustatyti įsigyti LR pilietybę, kokie atskiri atvejai privalėtų būti dėl dvigubos pilietybės; kokia tvarka pilietybė įgyjama ir prarandama ir panašiai.
Ketvirta. Kaip žinia, KT savo nutarime išaiškino, jog atskiri atvejai dėl dvigubos pilietybės turi būti „tik labai reti“, „ypač reta išimtis“. Manau, kad tokia KT nuomonė yra per drąsi ir čia reikia pritarti gerb. R. Narušienės ir kitų žmonių nesutikimui su KT. KT negali savo požiūrio, kas yra atskiras atvejis, įpiršti Seimui, nes tik Seimas apie tai sprendžia.
Be to, loginis teisės (kaip ir bet kurio įstatymo) aiškinimo būdas leidžia tvirtinti,- kas nėra bendra, tas yra atskira, ir atvirkščiai. Būtent, tokia idėja Konstitucijos 12 str. 2 d. ir suformuluota. Toliau, kas yra atskira, tas nereiškia, kad ypač reta. Atskirybė (atskirumas) yra žinomas teisėje ir gana paplitęs reiškinys ir, sakyčiau, be jo negalima apsieiti. Be to, atskirumas nebūtinai turi būti aiškinamas kiekybiškai,- daug ar mažai, 10 ar 100 ir pan.
Antai, darbas valstybės tarnyboje, kariuomenėje ir kitur reguliuojamas atskirais (specialiais) įstatymais, palyginus su bendru įstatymu – Darbo kodeksu. Arba kitas pavyzdys. Visi žmonės pagal LR Konstituciją ir kitus įstatymus gimsta lygūs. Tačiau senatvėje jau taip nėra, nes pagal LR Valstybinių pensijų įstatymą kai kas gali gauti 1-jo ar 2-jo laipsnio valstybines pensijas už ypačiai didelius nuopelnus valstybei. Įvairios privilegijos mėgstamos ir įstatymuose apie teismus, kuriuose numatytos galimybės teisės pedagogams nelaikyti egzaminų, tam tikrai kategorijai teisininkų darbo stažas neįskaičiuojamas į teisėjo stažą, jei pradeda dirbti teisėjau. Dėl šių įstatymų galimo nukrypimo nuo lygybės principo niekam mintis nekyla, kad tai priešinga Konstitucijai, nors iš dalies taip yra.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „atskiras“ aiškina kaip „atsiskyręs“, „pavienis“, „tam tikras“, „specialus“. Taigi, Seimui pasirinkus atskirus atvejus kaip tam tikrus, specialius suteikti Lietuvos pilietybę kitos valstybės piliečiams, nederėtų kam nors prieštarauti, nes Konstitucijoje Seimo, o ne kurios kitos įstaigos, pasirinkimas yra numatytas.
Penkta. Atskiri Lietuvos pilietybės suteikimo kitų valstybių piliečiams atvejai nebūtinai turi apsiriboti tik su pretendento į piliečius nuopelnais Lietuvai. Jie gali būti susieti ir su geografiniu (Lietuvos kaimynės), politiniu (NATO, ES), saugumo ar kitais aspektais. Svarbu, kad nebūtų bendrumo. Kaip tik bet koks išskyrimas ir yra tas Konstitucijos leidžiamas atskiras atvejis, kuris nėra ir vienetinis. Ir apie tai tik Seimas gali spręsti. Suprantama, kad kai kurie lietuvių kilmės žmonės, turintys, tarkim, Čilės pilietybę, Seimo valia gali neturėti teisės būti ir LR piliečiu arba buvę LR piliečiai, kurie grįžo į savo tėvynę (repatrijavo). Pagal Konstituciją svarbu yra tai, kad visų pasaulio valstybių lietuvių kilmės piliečiai negalėtų būti kartu ir Lietuvos piliečiai, tik tada Konstitucijoje numatytas atskirumas bus. Todėl ir čia tik Seimo pasirinkimas yra teisiškai reikšmingas.
Nemanau, jog Pilietybės įstatymo nuostatos apie tai, kad „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ galėtų pagal turinį prieštarauti Konstitucijai. Repatriacija ir yra toks procesas, kada žmonės, išvykę į kitą kraštą, grįžta į tėvynę. Kitokios sąvokos nėra, išskyrus karo ar kitokių neramumų laikotarpius, o tai tarptautinė teisė reguliuoja. Iš Lietuvos žmonės išvyko ar išvyksta į savo tėvynę savo noru ir, būtent, tokia repatriacijos prasmė Pilietybės įstatyme parašyta. O tai, kad repatrijavusiems žmonėms į kai kurias valstybes LR Pilietybės įstatymas numato skirtingas galimybes vėl būti ar nebūti LR piliečiais,- tik Seimo prerogatyva. Seimas gali ir turi teisę atsižvelgti į saugumo, santykių tarp valstybių, į kurias žmonės repatrijavo, būklę. Tai neprieštarauja Konstitucijos 12 str. atskiro atvejo sampratai.
Šešta. Konstitucinės teisės ir KT doktrina moko, kad KT sprendžia, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai… (jos 102 str.). Esamasis laikas žodžio „neprieštarauja“ lietuvių kalboje reiškia, jog KT privalo pasisakyti tik dėl galiojančių įstatymų ar kitų teisės aktų atitikimo Konstitucijai,- tik to ir pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Seimo narių grupė prašė. Anksčiau galioję teisės aktai gali būti KT nutarimo iliustracijos, palyginimo priemone, bet jokiu būdu ne KT sprendimo dalyku. Negaliojantis (pakeistas ar panaikintas) įstatymas Konstitucijos 102 str. prasme visuomeniškai jau ne toks reikšmingas, ir kaip taisyklė, tampa be jokių teisinių pasekmių. Todėl tiesiog nesuprantama, kodėl KT nutarime iš 23 Pilietybės įstatymo neatitikimo atvejų, 15 atvejų pripažinti priešingais Konstitucijai, nors šios įstatymo nuostatos jau negaliojo dėl anksčiau priimtų įstatymų. Taip pat neaišku, kokiais sumetimais KT vadovavosi, pripažindamas Pilietybės įstatymo 16 str. 1 d. (apie išimties tvarką) ir 20 str. 2 d. (apie pilietybės sugrąžinimą) priešingais Konstitucijai, nors pareiškėjai to neprašė ir Konstitucijoje tokia galimybė nenumatyta.
Neatsargumu tokių KT veiksmų nepavadinsi, nežinojimu taip pat. Bet kokiu atveju, tai nėra gerai. Konstitucija yra aiškiai atskyrusi Seimo, kitų valstybės įstaigų bei pareigūnų įgalinimus ir visiems tas privaloma. Taip pat visiems yra privaloma laikytis lietuvių kalbos taisyklių. Lietuvos žmonės turi konstitucinę teisę į suprantamą įstatymą, todėl įstatymų leidėjai, teisėjai bei kiti pareigūnai pagal savo pareigas privalo priimti įstatymus, juos aiškinti nenukrypstant nuo lietuvių kalbos dėsningumų. Įstatymai ir jų aiškinimai turi atitikti kalbai, o ne priešingai.
Negalima užmiršti ir to, jog teisė, kada susiduriama su žmogaus teisėmis bei laisvėmis, (o teisė į pilietybę prie tokių priskiriama) pripažįsta principą, jog jos visada aiškinamos ne suvaržymų ar apribojimų linkme, bet žmogaus naudai. Net ir nauji įstatymai, kuriais keičiami ankstesni, neturėtų keisti tų žmogaus teisių suvaržymų ar apribojimų prasme, palyginus su tomis, kurias jis turėjo.
Septinta. Manau, kad Seimo 2006-04-06 Pilietybės įstatymo pataisa apie galimybę buvusiems Lietuvos piliečiams ir turintiems kitos valstybės pilietybę susigrąžinti LR pilietybę yra verta dėmesio ir ši idėja turi teisę gyvuoti. Tą sakydamas, turiu galvoje tuos Lietuvos žmones – tikruosius Lietuvos valstybės atkūrimo signatarus, kurie 1990-1991 metais kartu su Atkuriamojo Seimo deputatais vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie valstybės nepriklausomybės, balsavo referendume už Konstituciją, bet vėliau, dėl įvairių priežasčių išvažiavo iš Lietuvos. Valstybė negali jiems skirti laipsniuotų pensijų, rentų ar žemės sklypų. Todėl valstybė nors moraliai savo kūrėjams galėtų padėkoti, suteikdama teisę susigrąžinti Lietuvos pilietybę jiems pareiškus norą. Lai jie, būdami svečioje šalyje, žino, kad Lietuvos valstybė bent tokiu būdu atsilygina jiems už tai, kad jie buvo jos atkūrimo dalyviai.
Galvoju, jog nereikėtų Lietuvoje gyvenantiems žmonėms pavydėti ar kerštauti tiems, kurie išvažiavo. Daugeliu atvejų išvažiavimas iš gimtųjų namų nėra didžiausia laimė.
Mano išvada paprasta. 2002-07-17 LR Pilietybės įstatymas tokia redakcija, kokia ji buvo iki 2006-11-13 KT nutarimo, galėtų galioti ir ateityje. Ir Konstitucijos nereikia keisti. Pasiūlymas keisti Konstituciją tik įrodo, jog Pilietybės įstatymas atitiko Konstitucijai. O tiems kitų valstybių piliečiams, kurie 2006-04-06 Pilietybės įstatymo pakeitimo pagrindu iki KT nutarimo paskelbimo kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo, pilietybė turėtų būti grąžinta. Tokia išvada peršasi perskaičius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartį, kuria išaiškinta, jog „Teisės normos, naikinančios ankstesniają, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia ateičiai, bet tai nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu“ (Teismų praktika, Nr.16, 2001, psl. 9-16).
Tokia jau likimo dalia – būti Lietuvos Respublikos piliečiu ir lietuviu – užduotis, kurią tik Lietuvos žmonės privalo saugoti gerbiant kalbą, papročius, kultūrą. Tai Tautos išlikimo klausimas ir Pilietybės įstatymas gali ir turi padėti tą padaryti.