„Mūsų valdžiai ir asmeniškai Prezidentei tenka atsakomybė už mergaitės likimą“, – sako filosofas Vytautas Rubavičius, paprašytas pilietinio Tiesos.lt portalo pakomentuoti prieš pusantrų metų surengtą Garliavos antpuolį, smurtinį vaiko poėmį ir jo pavertimą „valstybės paslaptimi“.
Jau senokai įpratome gyventi nuo atsainaus abejingumo siena atsitvėrusių valdžios institucijų, išmokusių į piliečių klausimus bei prašymus atsakinėti arogantišku pilstymu iš tuščio į kiaurą. O jei jau ima ir netikėtai pratrūksta koks pūlinys, tai jis pridengiamas skandalo ar skandalų burbulais.
Žmonių susirūpinimą, bandymus viešai išsiaiškinti skandalingus vyksmus ar įvykius, taip pat tragiškas žinomų žmonių žūtis užlieja ne tik dalies žiniasklaidos imamos skleisti informacinės putos, bet ir tos pačios žiniasklaidos atvirai reiškiama panieka bei patyčios tiems, kurie dar drįsta iš valdžios, juolab iš jos specialiųjų tarnybų – reikalauti tiesos. Neapykanta kitokiems – dar išlaikiusiems tiesos nuovoką, dar drįstantiems nesavanaudiškai, ne už užmokestį ar tam tikras privilegijas drumsti išskydusia šaltiena virstančios valstybės „ramybę“. Matėme, kaip įnirtingai net LRT ėmėsi atviro oralinio valstybės saugumo departamento vadovų aptarnavimo, kaip dalis visuomenės, pasibaisėjusi aukščiausių valstybės pareigūnų reakcija į Vytauto Pociūno žūtį, pareikalavo ištirti Breste įvykdyto nusikaltimo aplinkybes. Žiniasklaida nesibodėjo ir atviro, saugumiečių sukurpto šmeižto. Tačiau valdžia kurčia iki šiol. Šaukte šaukiasi tiesos ir Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybės. Žymiausias mūsų šių laikų baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas ir publicistas, gyvas patekęs į policininkų rankas, virto neatpažintu vyriškos lyties lavonu. Kai kurie žiniasklaidos kanalai paskubėjo jo tragišką žūtį pridengti asmeninio gyvenimo „įdomybėmis“, kitaip tariant, įvynioti policininkų veiksmus į savaip pateisinančią „pakuotę“.
Jau pusantrų metų, kaip būrelis Deimantės Kedytės likimui neabejingų žmonių primena visuomenei ir valdžios institucijoms pasibaisėtiną specialiųjų pajėgų atliktą „vaiko paėmimo“ operaciją. Šiuo metu valdžia atsitvėrusi tylos siena, kuri sutvirtinta reikalingais teismo sprendimais; jau niekas nebeturi teisės žinoti nei kur mergaitė, nei kas su ja daroma. Mūsų valdžiai, sykiu ir asmeniškai Prezidentei, į kurią daugsyk kreiptasi, tenka atsakomybę už mergaitės likimą. Mūsų teismai, tiesa, jiems leidžia nekreipti į atsakomybę jokio dėmesio, vis dėlto tikėkimės, kad gyvenimas savaip atseikės ir kaltiesiems, ir kankiniams, ir nekaltiesiems. Vėlgi matome, kaip dalis žiniasklaidos stengiasi apjuodinti mergaitės likimu dar besirūpinančius žmones, – atrodo, lyg kažkur nebaigtos statyti „juodosios skylės“ gelmėse parašoma komanda „fas“, ir būrys žiniasklaidos darbštuolių tuo imasi „tiesos“ versti į „mėsos“, neužmiršdami „aptapšnoti“ ir kreidelėmis žodį – tiesos – rašiusius bei ilgą laiką po teismus tąsomus vaikus.
Žurnalistų draugystė su specialiosiomis tarnybomis niekada nebus lygiateisė, kad ir ką patys žurnalistai įsivaizduotų. Jie toms tarnyboms reikalingi kaip informacinės burbulinės priedangos, visų „kitamanių“ šmeižimo ir juodinimo operacijų vykdytojai. Šitai ypač ryšku dabartinio, jau tarptautiniu virtusio skandalo, kurį sukėlė VSD su, kaip galima nujausti, prezidentūra vykdytos „skiepijimo“ operacijos nesėkmė, pasibaigusi kratomis BNS žurnalisčių namuose ir garažuose. Televizijos laidose mes pamatėme daug tokiais teisėsaugininkų veiksmais besipiktinančių žinomų veidų, kurie dar visai neseniai buvo karščiausi mūsų spectarnybų aptarnautojai. Tačiau neapsigaukime – šitai ilgai netruks. Juk jie jau įpratę prie „mėsos“.
Tiesos.lt