Kviečiu prisiminti bene paskutinįjį prof. Bronislovo Genzeliopranešimą š.m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje, minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios 35-metį. Ruošiant pranešimą paskelbimui jį dar redagavome drauge jo namuose.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kontaktai su užsienio šalimis siekiant Nepriklausomybės
Aš apgailestauju, kad negaliu gyvai dalyvauti šiame renginyje. Mano pranešimą perskaitys
Mėnulė, kuri padėjo man užrašyti mano mintis, jas sukoregavo ir suredagavo. Pagarba Sąjūdyje
dalyvavusiems akademikams ir visiems čia susirinkusiems.
Sąjūdis gimė, kaip Nepriklausomybės troškimo siekis. Šiandien noriu prisiminti ištakas
Sąjūdžio indėlio į kontaktus su užsienio intelektualais, kurie paliko ryškų pėdsaką Sąjūdžio ir
Lietuvos Nepriklausomybės istorijoje. Man teko bendrauti su asmenimis, kurie turėjo didelę
įtaką, užsienio šalims skelbiant mūsų valstybės Nepriklausomybę.
1954 metais atsidūriau Maskvos valstybiniame Lomonosovo universitete. Mano filosofijos
studijų kurse buvo nemažai užsieniečių. Tame tarpe ir iš Vakarų šalių.
Sąjūdis – tai žodis, reiškiantis judėjimą. Šis žodis atsirado 19 amžiaus pabaigoje. 1956 metų
pavasarį mano grupiokas vengras Imre Tokač pakvietė mane susitikti su dviem vengrų
kariškiais, iš kurių vienas buvo jo brolis, kitas – generolas Pal Moleteris, atvykęs i Maskvą.
1938 metais jis Ispanijoje kovojo respublikonų pusėje, prieš fašizmą. Šiame susitikime jis
džiaugėsi, kad mes bendraujame ir suprantame vieni kitus. Jis sakė: „Negi mes kovėmės prieš
fašizmą Ispanijoje tam, kad taptume rusų protektoratu“.
1956 metų rudenį Vengrijoje kilus sukilimui prieš primestą režimą, jos karinio sukilimo vadu tapo Pal Moleteris. Šių vengrų likimai buvo tragiški – generolas ir Imre brolis buvo viešai sušaudyti, su Imre kontaktai nutrūko.
Vengrijos sukilimo aidai pasiekė Lietuvą, Kaune ir Vilniuje studentai išėjo į gatves, palaikydami
vengrus. Susitikimas su vengrais įtakojo „Balticum“ klubo atsiradimą Maskvoje. „Balticum“
klube, kuriame susibūrė besimokantieji iš Pabaltijo respublikų, užgimė būsimų Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos Tautos Fronto ir Estijos Liaudies Fronto idėjos.
Aš taip pat mokiausi ir su islandu Arnoru Hanniballsonu. Mūsų bendravimo metu jis labai
domėjosi Lietuvos istorija ir kultūra.
Truputis Islandijos istorijos. Islandija – 10 amžiuje jūreivių
sukurta valstybė. Šalies plotas dvigubai didesnis nei Lietuvos, o gyventojų – per pusę mažiau
nei Vilniuje.
Byrant Tarybų Sąjungai, Arnoras atvyko j Lietuvą ir įvykius stebėjo iš vidaus, ko pasekoje
galutinai suprato ir įsitikino, kad mūsų siekiai tapti nepriklausoma valstybe yra realūs ir ieškojo
kelių, kaip mums padėti. Lankydamasis Vilniuje dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę,
Arnoras Hanniballsonas beveik užtikrino, kad Islandija mus pripažins, o tai mums teikė
stiprybės. Jis įsipareigojo ruošti islandų visuomenę, palaikyti Lietuvą. Arnoro iniciatyva buvo
sukurta Lietuvos rėmimo draugija, kurios valdybą sudarė penki asmenys. Šių asmenų naujausių
laikų fotografiją atidaviau į arhyvą. Islandija buvo geruose santykiuose su Tarybų Sąjunga,
todėl reikėjo imtis diplomatijos.
Jaunesnysis Arnoro brolis Jonas Boldvinas Hanniballsonas tuo metu buvo Islandijos užsienio
reikalų ministras ir socialdemokratų partijos pirmininkas. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės
metais, kai Lietuva dar nebuvo niekieno pripažinta, 1990 m. balandžio 2 d. gavau Arnoro
telegramą, prašyta pateikti mano ir Vytauto Landsbergio biografijas. J. B. Hanniballsonui
oficialiu vizitu lankantis Suomijoje, jis Tarybų Sąjungos paprašė vizos į Latviją. Iš Latvijos
kartu su broliu Arnoru jiedu atvyko į Lietuvą. Prie sienos juos pasitikome dviese su Vidmantu
Pavilioniu. Lietuvoje jie lankėsi keletą dienų ir susitiko su tuometiniais Lietuvos valstybės
vadovais. Jiems grįžus į lslandiją, neužilgo Islandija Lietuvą pripažino Nepriklausoma valstybe
ir kreipėsi į kitas valstybes bei tarptautines organizacijas, prašydami palaikyti Islandiją dėl jų
sprendimo pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Arnoras Hanniballsonas buvo Reikjaviko universiteto rektorius. Skaitydamas paskaitas ne tik
universitete, bet ir visuomenėje, stengėsi supažindinti islandus su Lietuva, akcentuodamas M.
K. Čiurlionio fenomeną, su kurio kūryba jį supažindîno dailėtyrininkas Gytis Vaitkūnas,
siųsdamas jam M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijas ir aprašymus. G. Vaitkūnas taip pat baigė
Maskvos universiteto Filosofijos fakultetą.
Islandija atvėrė platų kelią į tolimesnį Lietuvos pripažinimą pasaulyje. Visuomet turi büti
pirmas, kuris pripažįsta, taip ir atsitiko – tai buvo Islandija. Lietuva visuomet turi tai atsiminti ir
šito nepamiršti.
Kalbant apie Lenkiją, didžiausìą vaidmenį santykiuose su Lietuva atliko akademinė
visuomenė. Vilniaus valstybinis universitetas buvo pasirašęs sutartis su Krokuvos ir Varšuvos
universitetais nuo 1970 metų. Mokslo metų pradžioje Krokuvos universitete skaičiau apie
Lietuvos kultūros istoriją. Varšuvos universitete vykdavo įvairios konferencijos, kultūriniai,
moksliniai renginiai, kuriuose aktyviai dalyvaudavau. Šiuose universitetuose atsiskleidė ryškios
asmenybés, kurios vėliau suvaidino svarbų vaidmenį demokratijos atstatyme. Tuo metu
susipažinau su būsimu pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje Janu Vydackiu, būsimais
atgimstančios Lenkijos premjerais Tadeušu Mazovieckiu, Vladimiešu Cimoševičium, būsimu
Prezidentu Aleksandru Kvašnevskiu, užsienio reikalų ministru Bronislavu Geremeku. Prie
Varšuvos universiteto įsikūrė Lietuvos mylėtojų klubas. Jis leido žurnalą „Lithuania“, skirtą
Lenkijos visuomenei. Šiam klubui vadovavo Varšuvos universiteto profesorius Leonas
Brodovskis. Tuo pat metu įsisteigė Lenkijos-Lietuvos draugija, vadovaujama parlamentarės
Danutos Grabovskos ir žurnalistės, kilusios iš Lietuvos, Reginos Svoinickos. Krokuvoje veikė
asociacija Rytai-Vakarai, leidusi įvairius leidinius, knygas, tarp jų ir periodinį leidinį
„International culture centre Cracow“ (Tarptautinis Krokuvos kultūros centras) ne tik lenkų, bet
ir anglų kalba. Tai buvo leidiniai, skirti plačîai Europos visuomenei.
Kai Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis, 1988 m. rugpjūčio mėn. žurnalistas Adamas Michnikas
Varšuvoje suorganizavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių susitikimą su lenkų Solidarumo
judėjimo vadovais. Buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės.
Visus keblius klausimus su lenkais aptarinėdavome neoficialîoje aplinkoje.
Mūsų grupių ir vyriausybių santykiai tuo metu buvo geri, kol jų nesugadino mūsų premjeras
Adolfas Šleževičius. Šiame pranešime detalių neminėsiu, jos išdėstytos mano knygose. Apie tai
noriu kalbėti dar ir dar kartą, kad visi žinotų tikrų Lietuvos Nepriklausomybės kenkėjų
pavardes. Po šio „gero“ politiko kabutėse poelgių santykiai su lenkais kuriam laikui atšalo.
Vokiečiai taip pat domėjosi mumis, kadangi buvo suinteresuoti Tarybų Sąjungos griūtimi, kas
leistų jiems susivienyti. Vakarų Vokietijoje veikė Zankelmarko akademija, kuriai vadovavo
Ditmaras Albrechtas, profesionalus diplomatas, mokslų daktaras. Šioje akademijoje dalyvavo ir
Lietuvos mokslininkai. Profesorė Vanda Zaborskaitė D. Albrechtui pasiūlė pakviesti mane.
Mūsų pažintis peraugo į draugystę.
Prasidėjus pertvarkai, susikūrė Ostsee-Akademie, kuri daugiau buvo politinės pakraipos. Jai
vadovauti ėmėsi D. Albrechtas. Čia veikė Rytų vokiečiai, lenkai, skandinavai ir mes. Buvo
reguliariai organizuojami susitikimai ir diskusijos, apie Rytų-Vakarų šalių bendradarbiavimą.
Ostsee-Akademie iniciatyva buvo leistas žurnalas „More balticum“, kuriame buvo rašoma apie
Baltijos šalių istoriją ir kultūrą. Šiame žurnale buvo atspausdintas ir mano straipsnis apie Kanto
idėjas Lietuvoje ir jo požiūrį į lietuvius.
D. Albrehtas ne kartą lankėsi Lietuvoje dar prieš Nepriklausomybę. Jis mano prašymu slapta
suorganizavo man susitikimus su VFR užsienio reikalų ministru Hansu Dytrichu Genšeriu,
specialiųjų reikalų ministru Egonu Baru, vedusiu derybas dėl Rytų ir Vakarų Vokietijos,
supažindino mane su socialdemokratų partijos pirmîninku Viliu Brandtu, kuris labai domėjosi Lietuvos komunistų partijos veikla, ypatingai klausimais dėl partijos atsiskyrimo nuo TSKP. Jis išreiškė norą susitikti su mūsų tuometiniu partijos vadovu Algirdu Brazausku, ko pasekoje jų susitikimas jvyko.
Slaptuose pasimatymuose mums vertėjavo Vilniaus Universiteto germanistikos katedros
vedėjas Jonas Kilius.
Paskelbus Nepriklausomybę ir būnant dar nepripažintiems pasaulio valstybių, organizavome
Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociaciją, kuriai patalpas Tilto gatvėje, pačiame
Vilniaus centre, skyrė tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius. Jo vadovaujama Vyriausybė
pasirūpino būtinomis Iėšomis, asociacljos veiklą taip pat finansiškai rėmė suomiai ir vokiečiai.
Mums jau esant nepriklausomiems, padvelkus pasipelnymo vėjams ir įsisiūbavus privatizacijai,
šios patalpos buvo parduotos, tuomet asociaciją priglaudė Suomijos ambasada. Tačiau būti
kampininkams visada nelengva. Netrukus, labai gaila, ší organizacija iširo. Už tai galima
padėkoti tuometiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui.
Noriu grįžti prie Ostsee-Akademie, veikusios Vakarų Vokietijoje. Joje aš susipažinau su
suomių parlamentare. Mūsų pokalbiuose ji sakė, kad pasipriešinimo okupacijai pasekmės mums
buvo skirtingos. Lietuva nesipriešindama atgavo Klaipédos ir Vilniaus kraštą, tuo metu
suomiai, pasipriešinę ginklu, prarado trečdalį savo teritorijos.
Tolimesnius santykius su skandinavais nulėmė Švedijos ambasados veiksmai Maskvoje. 1989
m. geguźés mėnesio pabaigoje, dar neprasidėjus TSRS liaudies deputatų pirmajam
suvažiavimui, Švedijos ambasada Maskvoje oficialiai pakvietė mus, Sąjūdžio remtus TSRS
liaudies deputatus, kartu su estais ir latviais susitikti su šiaurės šalių ambasadoriais. Šiame
susitikime mes atvirai pasisakėme už nepriklausomybės siekį taikiu keliu. Po šio vizito
ambasadoje, mus, keturis deputatus iš Lietuvos, mane, Romualdą Ozolą, Kazimierą
Prunskienę ir Algimantą Čekuolį, birželio pradžioje pakvietė atvykti į Švediją. Švedijos
žiniasklaida mus įvardijo, kaip grupę TSRS liaudies deputatų, viešinčių Švedijoje. Tuo metu
mums buvo organizuoti susitikimai su visų Švedijos parlamentinių frakcijų lyderiais, su
kiekvienu atskirai. Ten buvo kalbėta atvirai. Jie mums sakė, kad palaikys mus morališkai ir
politiškai, bet ginkluotos pagalbos nesitikėti ir tam neteikti vilčių. Švedijoje mums vertėjavo
Nepriklausomos Lietuvos diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus sūnus, kurio žmona buvo
vienos iš Švedijos partijų lyderė. Šio vizito metu mums teko garbė būti pakviestiems į Švedijos
Karaliaus ir Karalienės pokylį, kuriame politinių kalbų nebuvo. Iš visos šios diskusijos gimė
gražūs santykiai su skandinavais.
Baigdamas savo pranešimą noriu akcentuoti, kad Sąjūdis padarė didelį indėlį į Lietuvos
valstybės pripažinimą pasaulyje diplomatiniame lygyje.
***********************************
Noriu supažindinti su reta nežinomo autoriaus nuotrauka iš mūsų asmeninio archyvo, nes nuotraukoje retas įvykis – beveik visa Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Vilniaus sporto rūmuose Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu.
1988 m. spalio mėn. 22-23 d. d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamasis suvažiavimas.
LPS Iniciatyvinė grupė: .
Pirmoje eilėje iš kairės: Justinas Marcinkevičius, Arūnas Bubnys, Sigitas Geda, Kazimira Danutė
Prunskienė, Meilė Lukšienė, Bronislovas Kuzmickas, Virgilijus Juozas Čepaitis, Vytautas
Petkevičius, Raimundas Leonas Rajeckas, Jokūbas Minkevičius, Vytautas Landsbergis;
Antroje eilėje iš kairės: Julius Juzeliūnas, Bronislovas Genzelis, Arūnas Žebriūnas, Vitas Tomkus,
Zigmas Vaišvila, Bronius Leonavičius, Saulius Pečiulis, Romas Pakalnis, Algirdas Kaušpėdas,
Vytautas Radžvilas;
Trečioje eilėje iš kairės: Alvydas Medalinskas, Romualdas Ozolas, Vaclovas Daunoras, Arvydas
Šaltenis, Česlovas Kudaba, Juozas Bulavas, Arvydas Juozaitis, Algimantas Nasvytis, Alfonsas
Maldonis.
Nuotraukos autorius: nežinomas.
Reginos ir Zigmo Vaišvilų asmeninis archyvas.