Prieš trejus metus referendume buvo nuspręsta dėl Ciuricho Krašto muziejaus praplėtimo, pristatant didžiulį kelių dešimčių milijonų vertės priestatą. Moderniai pertvarkant muziejų buvo patvirtintas ir ekspozicijoms naudojamų patalpų planas, kuriame daug vietos numatyta skirti iš Šveicarijos iškeliavusiems menininkams.
Valstybė seka savo piliečių, gyvenančių svetur pasiekimus. “Savos žvaigždės visada bus savomis, nors jų šviesa spindi už tūkstančių kilometrų… „ – sako šveicarai.
Kruopščiai sukataloguoti iškeliavusiųjų iš šalies šveicarų kūrybiniai darbai džiugina Ciuricho Krašto muziejaus lankytojus. Vaizdinę medžiagą apie svetur iškeliavusius tėvynainius muziejus yra paruošęs ir įtraukęs į mokyklų ir muziejų kompiuterines programas, sukurti video ir audio įrašai, filmai, aukštųjų mokyklų studentai rašo mokslinius drabus. Tai bendras šveicarų tautos vertybių fondas.
Todėl šalyje nekyla klausimų dėl jos piliečių dvigubų ar trigubų pilietybių. Prigimtinė šveicariška pilietybė, jeigu jos pats asmuo neatsisako – pasilieka šventa neliečiamybe, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte šveicaras nuspręstų praleisti ir užbaigti savo gyvenimą, arba naujas jam pravarčias pilietybes dar panorėtų įsigytų. Reikia tik pavydėti tautai prigimtinės tolerancijos, ištikimybės ir vienas kitu pasitikėjimo.
Apie naujosios lietuvių emigrantų kartos kūrybą: meną, muziką, literatūrą, tiesa, kartais irgi pakalbama, tačiau neobjektyviai. Net priklauso nuo to, kokį honorarą vidutiniokas emigrantas pasiūlo vidutiniokui Lietuvos žurnalistui, kad jį „pakylėtų“, taigi dar vis nusveria ne kūryba, ne širdis, o šalia širdies gulinti bankomato kortelė.
Kokiomis sąlygomis gimsta ir auga lietuviška emigrantinė kūryba? Kuo emigrantinė kūryba yra skirtinga? Apie tai tikrai būtų įdomu ir naudinga padiskutuoti. Lietuvos aukštosios mokyklos, ruošdamos būsimus literatūros žinovus, galėtų irgi kai ką atlikti iškeliavusių kūrybos nagrinėjimo ir pristatymo skaitytojui srityse… Antraip emigrantinė kūryba ilgam pasiliks nutolusi nuo bendrųjų tautos problemų ar prasilenkianti su tautos gyvenimo idėjomis.
Įsikalbėjus su kuriančiais emigrantais lietuviais, sužinai, jog ne vienas jų yra nusivylęs tėvynainių kritikų akiračio siaurumu, neįsigilinimu, kokiomis kitame krašte gyvenčio kūrėjo nuostatomis paremta jo kūrinio idėja.
Aš pati prieš kelis metus pakraupau, paskaičiusi, kai mano aprašyta šiuolaikinio Vakarų žmogaus egzistencinė eutanazijos problema Lietuvos kritikės buvo apibūdinta kaip per silpnas detektyvas t.y. neatitiko kriminalinio romano reikalavimų, kai, norint nustebinti skaitytoją, kuriamas žmogžudiškos potencijos persunktas žiaurus siužetas su pora lavonų kiekviename sakinyje. O juk daugiau nei pusė pasaulio gyventojų šalis, kuriose piliečiams įstatymiškai leidžiama eutanazija laiko humaniškesnėmis kenčiančio žmogaus likimui, negu kuriose tokio istatymo nėra? Naudojant siužete eutanazijos epizodus, tikslu skaitytojus gąsdinti kuo žiauresniais kriminaliniais (detektyviniais) siaubais – būtų ne vien prasižengimas žmogiškai etikai, bet ir bendrojo humaniškumo išsižadėjimas. Paliečiantis eutanazijos temą rašytojas visų pirma turi vadovautis meile ir jautrumu savo herojų likimams, o ne žiaurumu…
… Visi gerai prisimename sovietinius laikus, kai mūsų akims buvo draudžiama pamatyti, kas dedasi už tūstančio kilometrų, ką veikia mūsų broliai pokario emigrantai. Tas nuotolis atrodė nepasiekiamas, lyg nežinomų žvaigždžių dangus, žadinantis tik begalinę vienatvę.
Gal toje nepasiekiamoje erdvėje jau ir gyvybės nėra? Kaip juos yra paveikęs prieš du tūkstančius metų įvykęs didysis pasaulio pasikeitimas žmonijos istorijoje, suteikęs Europos kultūrai stiprų kultūrinį pagreitį? Tik atsivėrus geležinei uždangai pamatėme, kokia brangi ir vertinga Lietuvos istorijai išeivių sukurta literatūra. Kiek sužinojome objektyvios tiesos apie savo tautos istorijos puslapius, kurie buvo nuo mūsų slepiami.
Visa tai praeitis. Šiandien pažinti pasaulio literatūrą ribų nėra.
Šimtai tūstančių lietuvių išvykę iš Tėvynės įsitikino, kad minėtas kultūrinis pagreitis Vakaruose nebuvo stabdomas, kaip mums, kažkada užtvertiems… Vakaruose jis nuolat kito, turtėjo. Žmogiškojo kūrimo būsenose buvo išradingai tęsiamas per aukštesnį mentelitetą, per žodžius, spalvas, garsus t.y. literatūrą, meną, muziką.
Kiekvienam emigrantui saitai nuo Tėvynės neatitolsta, o tampa jautresni, gilesni. Semiamės ne tik dvasinių įkvėpimų iš savo prigimtinių pradų, bet ir stengiamės kuo nors savo Tėvynei padėti ar patarti, kad gerėtų jos gerbūvis, augtų mentelitetas.
,,Gali iškeliauti ir gyventi kur nors toli, tačiau beveik neįmanoma nutolti nuo pirmo paprasto tako į bažnyčią, kurį taip būdavo malonu jausti basomis kojomis. O tai yra ir grįžimo kelias, nors grįžti jau ne tas, kitoks…” ( M. Martinaitis ).
Kokia vieta emigrantinei kūrybai tenka lietuvių literatūros kontekste?
Kaip privalėsime ją, (ateityje dar įvairesnę!), skirstyti žanrais ir temomis? Į atsiminimus? Bendruomenių istorijas? Kitų šalių pažinimo iš arti aprašymus? Romanus, apybraižas, noveles, dienoraščius, poeziją?..
Paneigti, kad jos nėra ir kad ji Lietuvai nereikalinga jau neįmanoma.
Lietuvių literatūros istorijoje yra įsirašęs prieš ketvirtį amžiaus skaitytas rašytojo M. Martinaičio pranešimas Santaros – Šviesos 40-čio jubiliejaus proga išraiškiu pavadinimu ,,Įslaptintų ryšių legalizavimas”. Pačioje atgimusios Lietuvos pradžioje be numatytos temos svarbiausių postulatų buvo aiškiai prabilta ir apie būsimų šiuolaikinių lietuvių emigrantų – menininkų ateities reikšmę Lietuvos kultūros istorijai. Tiesa, tada dar niekas neįtarė, kad emigrantų Lietuva turės tiek daug!
Okupaciniais metais sustiprėjusi informacinė, intelektualinė, literatūrinė apytaka, net konkurencija, kurios anksčiau taip bijojo sovietinė propaganda, turėjo liūdnas pasekmes.
Nesileidžiant gilyn į archeologines ekspedicijas, primenančius liūdnus kasinėjimus tarp senosios kartos lietuvių emigrantų ir režime kūrusių rašytojų 50 metų užsitęsusioje nuolat režimo draudžiamoje kūrybinėje dirvoje šiandien kaip ant delno parodo praradimus, apie kuriuos kalbėti jau vėlu. Kiekvienas praradimas – yra pamoka ateičiai. Į istorines pamokas šiandien neturėtume numoti ranka, o iš jų pasimokyti.
Tarp šimtų tūkstančių į Vakarus patraukusių išsilavinusių lietuvių visada atsiras ne tik viešbučių, restoranų, vynuogynų ir braškynų darbininkų, senelių slaugytojų, bet ir kūrėjų. Nesiginčykime, jog tarp jų su laiku neišaugs pilnai subrendusių garsinti pasaulyje lietuvišką meninį- literatūrinį veidą kūrėjų, kurie vis labiau išdrįs savo kūryboje iškelti objektyvų ir kritišką, emocionaliai jautrų ir vertybiškai orientuotą santykio su savo šalies istorija formavimą. Dėl tos priežasties, jog Lietuvos žmones ir joje gyvenančius menininkus valdanti visuotina baimė ne tik nesumenkėjusi, o dar labiau sustiprėjusi negu sovietiniais laikais – Lietuvoje negreit bus pasiekta objektyviojo istorinio vertinimo tikslų.
Todėl emigrantinė kūryba Lietuvos kultūroje negali būti nustumta į šalį.
Tai dvidešimt pirmajame amžiuje gimstantis, daug žadantis ir daug galintis istorinis lietuvių kultūros puslapis, kokio iki šiol nebuvo.
2005 metais ,,Santaros-Šviesos” suvažiavime Čikagoje prof. Diana Špokienė skaitė komparatyvistinį pranešimą: ,,Mąstymas, peržengus tautos ribas”, nagrinėjo jame sudėtingas kūrėjų, atsidūrusių svetur veikas ir problemas.
Aktualiomis temomis į Lietuvos skaitytoją laikas nuo laiko išmintingai prabyla T. Venclovos moksliniai pasvarstymai ir pati jo kūryba. Nesunku suvokti, kodėl daugelio jis yra nemėgiamas ir kritikuojamas, užuot susidomėjus ir pasimokius, kad išvengtume dabartinių istorinių klaidų…
Platesnių erdvių ilgesys, laikas praleistas už Lietuvos ribų, visada duos galimybių giliau, tarsi iš šalies pažvelgti į save, į Tėvynės literatūros, meno privalumus bei jų polemiškas ypatybes. Kitų šalių pažinimai visada pareikalauja meilės tai šaliai, prisitaikymo prie jos tradicijų, papročių ir įpročių, kurioje ilgesnį laiką gyveni. Pareikalaus atsigerti to krašto kitokio meninio pasaulio gaivos. Tokioje dirvoje labai sukonkretėja Tėvynės sąvoka ir niekada negrės, kad ji pavirstų apstrakcija. Į savo Tėvynės problemas emigrantas priverstas žiūrėti plačiau, kritiškiau į tai, kas neatitinka istorinių šiuolaikinio gyvenimo vertinimo tikslų, objektyvumo, trukdančio žengti pirmyn.
Vakaruose menininkas išmoksta daugiau atsakomybės savo krašto istorijai, atskleidžiančiai pačią Tėvynės suvokimo prasmę. Sielos gelmė gilėja, kad ją suvoktum, auga pasiryžimas, kad kuo nors jai padėtum.
Kad sunkiai lyg stebuklas iškovoti pasiekimai vėl nebūtų lengvai nurašyti, kad išliktų ilgai brangūs, įsiskverbę į tautos genetinį kodą emigrantas menininkas irgi visada liks labiau tiesiogiai atsakingas.
Pristatydamas skaitytojams pirmą emigrantinę knygą ,,Vienos vasaros emigrantai”, Paryžiuje gyvenantis Valdas Papievis atviravo, kaip įtrauktas į kito gyvenimo ritmą keitėsi jis pats ir jo kūryba.
,,Žvilgsnis iš svetur leidžia pamatyti šalį per platesnį akiratį, tai kas dedasi įvertinti kitu mastu. Sykiu jis išvaduoja iš per didelio savęs susireikšminimo: geriau supranti, kad yra ne Lietuva ir prie jos besiglaudžiantis pasaulis, o Lietuva – tik mažytė didžiulio pasaulio provincija, dažnai perdaug savy užsisklendusi, perdaug savanaudiška ir per savo problemas neretai užmirštanti pasaulio kontekstą.”- sakė Papievis.
Londone gyvenanti Kristina Sabaliauskaitė prisipažįsta, kad jos romanas ,,Silva rerum” – įvairiausiais pavidalais ir Lietuvoje, ir svetur rinktos ir kauptos medžiagos rezultatas… Žodžiu, sveiko kūrybinio polėkio šauksmas, pažadintas stipraus prisirišimo prie savo žemės…
Prie žemės, kuri rašytojai labai rūpi. Apie rūpimus dalykus ji dažnai įtaigiai kalba savo brandžiuose publicistiniuose straipsniuose, vėl gi nemažiau kai kuriuos tėvynainius, nenorinčius išgirsti protingą žodį, suerzindama.
Lyg dilgėlė prie tako savo puikiais žurnalistiniais straipsniais ypač mėgstančius tuščiai užriesti savo nosis lietuvius dilgina ir buvęs emigrantas A. Užkalnis. Juk nesunku atspėti, kodėl? Turintys europinio lygio žurnalistinę kvalifikaciją ir sakantys į akis tiesą, žurnalistai Lietuvai vis dar nereikalingi, nors pastarųjų pastangos yra ne pabloginti lietuvišką padėtį, o pagelbėti, jog Tėvynėje viskas pagerėtų…
Komentuodami spaudoje Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ kai kurie pastebi, jog romanas meniškai blankokas, tačiau koks svoris tenka jo pažintinei patriotinei auklėjamąjai reikšmei kritikai nutyli. Negi tokie dalykai jau tapo nereikalingi? Juk baigiame užsiauginti tautos dalį, kuri neskiria stribo nuo partizano! Vienas senosios kartos inteligentas išsireiškė, jog ilgisi tų laikų, kai buvo viskas aišku: kas kolaborantas -Tėvynės priešas ir išdavikas, o kas kovotojas už Lietuvos laisvę – tautos didvyris. Partizaninė kova dar vis bijoma atskleisti kaip žūtbūtinė kova su priešu-okupantu, dar vis padailinama, jog ir antroji, enkavėdistų pusė, nusipelnė paguodos, nes irgi daug nukentėjusi. Lyg priešai, pavertę šalį vergais, išžudę Lietuvos elitą, išniekinę tikėjimą turėtų irgi išlikti pagarboje? nenukentėję? nepasmerkti?!..
Vokietijos prezidentas J. Gauckas, susitikime su Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos nariais aiškiai pasakė:
„ Dalis Europos gyventojų nepakankamai žino, kas vyko už „geležinės uždangos“, jiems reikia padėti suvokti sovietinio totalitarinio režimo prigimtį ir įvykdytų nusikaltimų mastą.“
Taigi padėti susivokti socrežimo prigimtį, nužmoginant Rytų Europos tautas pirmiausia turime dėti visas pastangas MES patys.
Tikrai apmaudu ir gaila, kad tai mums turi priminti Vokietijos pilietis.
Kartais net baisu susivokti, kaip nusipiginome!.. Štai jau net nenustembam, kai išgirstame lietuvį emigrantą pasakojantį užsieniečiams, jog jo senelis buvo tikras Lietuvos didvyris: kovojo su buržaziniais nacionalistais ir kūrė kolchozus t.y. „gražią ateitį “ savo šaliai, o į partizano, tremtinio, Sibiro kalinio anūką pirštu parodoma, jog tai lietuviško bandito palikuonis…
Laisvės kovotojų ir tremtinių istorijas stengiamasi menkinti arba nukreipti ta linkme, kad jos nubluktų, neduok Dieve, netaptų ryškesnėmis savo teigiamu pilietiškumu už buvusių stribų ir enkavėdistų.
Kiekvienas mūsų šalies istorijoje už laisvą Lietuvą aktyviai dalyvavęs lietuvis, o taip pat ir tas lietuvis, kuris dirbo priešingoje barikadų pusėje t.y. stiprino žiaurų sovietinį režimą turėtų būti įverdinti tikraisiais vardais bent literatūroje. Jokių teigiamų reveransų savo tikrosios istorijos priešams nei gyvenime, nei mene nedarė ir nedaro nė viena pasaulio šalis- totalitariniai režimai ir jų koloborantai visame pasaulyje yra deramai amžiams pasmerkti.
2012 m. Kanados emigrantas lietuvis Antanas Šileika sukūrė pagaulų orginalų siužetą su jaudinančiomis romano herojų istorijomis knygoje „Pogrindis“.
Knyga sudomino pasaulį Lietuvos pokario istorijos tema, nes parašyta gana orginaliai: labiausiai veikia rašytojo jautrumas detalei, teksto įtaigumas, o svarbiausia, stipriai išryškintas sveikas europietiškas pilietiškumas. Tai reikalingiausia, ko šiandien trūksta ir mums, ir visai augančiai dabartinei Europai.
Rašytojas A. Šileika herojaus Luko dramatišką meilės istoriją sugebėjo supinti į vieną giją per kelių žmonių likimus: vieni prisitaiko, kiti pasirenka laisvę, nors ji egzistuoja tik jų širdyse ir drėgnuose bunkeriuose po žeme.
Ne tiek drąsaus patriotizmo, o savo sąžinės balso ir pareigos Tėvynei vedinas Lukas tampa partizanu. Meilė ir mirtis, aistra ir neapykanta žengia koja kojon su jo ir kitų tautų piliečių gyvenimu ir tuometine kova už išsilaisvinimą iš okupacijos.
Knyga „Pogrindis“ per trumpą laiką pelnė dėmesį ir pripažinimą daugelyje anglakalbių pasaulio šalių. Ji buvo greitai išversta ir į lietuvių kalbą. Ar gali būti geriau, kai pasaulis objektyviai sužino apie Lietuvos žaizdas, piliečių pasiaukojimą ir mažos tautos didelius žūtbūtinius iškovojimus prieš žiaurų ir galingą Tėvynės priešą?
Paskutinį dešimtmetį užsiimdama išskirtinai kūrybine veikla įsitikinau, kad nors ir rašant apie svetimos šalies gyvenimo įvairovę visada pavyksta atrasti daug progų ir būdų, kur galima sėkmingai skirti dėmesio prigimtai lietuviškai kultūrai ar išlaikyti savo pačių tapatybę.
Svetimoje šalyje per savo tautos istoriją mes kuriame iš naujo ir save.
Tai mums ne tik plačiojo pasaulio dovanotoji iliuzinė galimybė ir viltis, bet ir sąžiningas tautinis įpareigojimas tarnauti savo Tėvynei, kad ji žengtų pirmyn. Emigrantui kūrėjui jis buvo ir liko ypač didelis ir svarbus.