Š.m. lapkričio 8 d., per dvi dešimtis Houstono LB narių susirinko į neeilinį renginį Deborah Colton meno galerijoje. Gal pirmą kartą bendruomenės istorijoje (kiek man žinoma), Houstono LB nariai buvo pakviesti į specialų priėmimą, skirtą žinomo lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjo, menininko ir kuratoriaus, poeto, eseisto, neretai vadinamo amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, Jono Meko darbų parodą (Nuotr.: grupė Houstono LB narių. Už Jono Meko -Houstono LB pirmininkas Jokūbas Žiburkus ir šio straipsnio autorė).
Ji oficialiai buvo atidaryta tik kitą dieną, t.y., lapkričio 9 d. Houstono LB buvo suteikta galimybė apsilankyti parodoje pirmiesiems, o apžiūrinėjant darbus ir besivaišinant vynu bei lengvais užkandžiais, pasikalbėti su parodos autoriumi Jonu Meku ir jo sūnumi Sebastianu.
Nuotr.: Jonas Mekas su sunumi Sebastijonu. Sebastijonas pagal išsilavinimą fizikas, matematikas ir lingvistas (orientalistas). Kaip ir tėvas, užsiima kino menu ir dabartiniu metu padeda tėvui gyvenime ir kūryboje. Parodos pavadinimas, verčiant į lietuvių kalbą, būtų – ,,Gyvenimas bėga. . . o aš tebedainuoju”.
Manau, kad dauguma skaitytojų yra bent jau girdėję Jono Meko pavardę. J.Mekas gimė 1922 m. Lietuvoje, Biržų krašte. Savo kūrybiniame kelyje jis bendradarbiavo su tokiais žinomais pasaulinio masto menininkais, kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dali, ir kt. Jonas Mekas sulaukė tarptautinio pripažinimo. Įteikti garbingi apdovanojimai už kūrybinę veiklą JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, na, ir, žinoma, Lietuvoje.
Deborah Colton galerijoje eksponuojami darbai, tai įrėminti stop-kadrai iš Jono Meko įvairiais laikotarpiais sukurtų dokumentinių filmų. Tikiu, kad kai kurios nuotraukos buvo parinktos neatsitiktinai – juk šįmet sukanka 50 metų nuo JAV prezidento Johno F. Kennedy nužudymo. Parodoje eksponuojami kadrai iš filmo apie jaunąją Jackie (būsimą šalies pirmąją ponią) kartu su seserimi, taip pat prezidento Kennedy šeimos poilsio akimirkos.
Šįmet taip pat minima britų grupės ,,The Beatles” atvykimo į JAV 50-metis ir įtakoje sukelta ,,Bitlomanijos” karštligė. Tad nenuostabu, kad parodoje eksponuojamos sustabdytos akimirkos iš buvusio ,,Bitlo” John Lennon, jo žmonos, pop dailininkės Yoko Ono asmeninio gyvenimo ir darbo.
Trumpai pakalbinau galerijos savininkę Deborah Colton (nuotr.). Pagal išsilavinimą Deborah – verslininkė. Ji gyveno ir dirbo Tailande, Japonijoje, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse. Apsigyvenusi Houstone 2000 m. ji konsultavo ir kuravo įvairias meno darbų parodas, kol 2004 metais atidarė savo galeriją. Galerija specializuojasi šiuolaikinio, avangardistinio, tarptautinio meno propagavime. Savo VIP (labai svarbių asmenų) sąraše ji turi Houstone įsikūrusių įvairių šalių ambasadų ir konsulatų elektroninio pašto adresus, ir, prieš atsidarant naujai parodai, išsiunčia informaciją apie jas. Informacija apie Jono Meko darbų paroda pasiekė ir Lietuvos Respublikos Garbės Konsulatą Houstone. Kai Houstono LB atstovai susisiekė su Deborah Colton, ji buvo maloniai nustebinta, sužinojusi, kad Houstone yra ne vienas ar du lietuviai, bet geros kelios dešimtys. Štai todėl ji ir nutarė pakviesti lietuvius pasižiūrėti žymaus menininko darbų ir pabendrauti su juo pačiu.
Kadangi neturiu formalaus meninio išsilavinimo, apie parodos menines subtilybes nekalbėsiu. Pamačius nuotraukose užfiksuotus dailininkus avangardistus Andy Warhol, Yoko Ono, siurrealistą Salvador Dali, prisiminiau gūdžius brežnevinius metus. Čia suminėti vardai spaudoje būdavo maišomi su purvais, tačiau patiems skaitytojams išvysti tų kritikuojamųjų dailininkų darbus buvo neįmanoma. Kaip ir pradedančiajam užsiimti megėjiška tapyba neįmanoma nusipirkti drobių, aliejinių dažų, teptukų. Tais laikais Dailės insituto (dabar – Dailės Akademija) dėstytojai kažkokiu būdu sugebėdavo lagaminuose (daugelis buvo su dvigubu dugnu) parsivežti iš užsienio knygų apie pagrindines pop, avangardo, ir kitokias naujas meno sroves. Neretai jie, gal silpnokai suprasdami angliškai, studentams pavesdavo susirasti vertėjų, kad įvairių užsiėmimų metu, galėtų pristatyti pranešimus, paremtus tais vertimais. Tais laikais turėjau draugą, kuris mokėsi Dailes institute. Jam versdavau tuos tekstus, negalėdama atsistebėti poligrajos kokybe. Už tuos vertimus gaudavau drobės, dažų, teptukų. . . Na, o štai dabar, pragyvenus JAV dvi dešimtis metų, mano dukra Jennifer (nuotr. viršuje) studijuoja meną, svajoja pasiekti magistro laipsnį skulptūros srityje, ir mokosi apie tuos pačius dailininkus ne tik iš meno istorijos paskaitų bei vadovelių, bet ir iš Jono Meko darbų parodos. . . ir mamos pasakojimų.