Pažvelgus į Lietuvos tautinę kultūrą ir kalbą branginusius senosios
išeivijos ir šiandieninės Lietuvos menininkus neįtartume, kad jie visi
pasiduoda globalizmui, nustumdami į šalį tautinius jausmus. Kaip
atrodo Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje kūrusių lietuvių rašytojų
literatūrinės lygiagretės? Kaip lietuviškame meno pasaulyje atsispindi
istoriniai protėvių pasiekimai?
Knygoje „Paralelės“, (2021m. homo liber leidykla), skaitytojų akimis buvo
mėginta žvilgtelėti į okupacijos metais užsienyje ir okupuotoje
Lietuvoje kūrusių ir kuriančių menininkų, besistengiančių išsaugoti
unikalią savo Tautos kultūrinę istorinę atmintį, paraleles.
1952 metais JAV išleistame žemininkų žurnale „Literatūros lankas“,
išeivijoje buvo suformuluoti svarbūs lietuvių kalbai ir literatūrai keliami
tikslai: grąžinti literatūrą, kaip estetinę kūrybą Lietuvos
nepriklausomybei palaikyti, stiprinti nuolatinius ryšius su Vakarų
literatūra, iškeltas pažangiausias reikalavimas – stiprinti
kompetentingų literatūros kritikų gretas, kuriose jau buvo pradėję
reikštis Nyka- Niliūnas, Kaupas, Girnius ir kt.
Ar šiandien Lietuvoje kritikams keliami tautiniai reikalavimai – sunku pastebėti! Ar
literatūros kritiku pasivadinęs turi teisę recenziją apie knygą parašyti jos visai
neskaitęs? Kodėl Lietuvos kultūros ministerija per 33 metus neišugdė
kompetentingų literatūros kritikų? Kodėl mūsų veiklūs nusipelnę filologai
neužkerta kelių, kad nepasirodytų tokie “šedevrai”, kaip 2019 m. už Lietuvos
fondo pinigus PLB valdybos išleista „Pasaulio rašytojų anotacija”? Tarp
išeivijos atliktų darbų tautinei kultūrai gelbėti ir dabartinių emigrantų siekianačių
nepelnytai save garsinti Lietuvos kultūros istorijoje –nėra nieko bendro.
Štai 2016 m. žurnale “Veidas” Algimantas Zurba stebisi, “kad iš
trumpos leidyklos pateiktos anotacijos ekspertai ne tik ryžtasi spręsti
apie kalbos vaizdingumą, kas logiškai dar būtų galima suprasti, bet ir
įvertina neplono romano siužetą, susidaro nuomonę apie veikėjų
charakterius ir kt.” Apie tokius neprofesionalumo ir savo dalyko
neišmanymo “nuodėmių” debėlius, visai neskaičius autorių kūrinių,
apie savo kūrybą yra išsireiškę: B. Jonuškaitė, E. Ignatavičius, J.
Survilaitė, E. Barauskienė ir kiti autoriai. Ko verti iš piršto išlaužti,
išgalvoti, tikrovės neatitinkantys “kritikų įvertinimai”?
Nuo 1991-jų metų esu priimta į 1952-02-17d. teisiškai įkurtą aktyviai
Vakarų Europoje komunistiniam režimui besipriešinančią Šveicarijos
LB-nę. Kaip diplomuota VU filologė skubėjau susipažinti su pažangia
lietuviškos išeivijos kultūrine veikla už Tėvynės ribų: perskaičiau
kelias dešimtis lietuvių, pasitraukusių nuo sovietinės okupacijos, o
Vakarų Europoje puiliai įvertintų lietuviškų tautinių knygų, literatūros
kritikų įvertinimų, mokslinių straipsnių, kelis kokybiško vakarietiško
sukirpimo žurnalus, tarnaujančius garsinti pasaulyje tautos kultūrą ir
kalbą…
Kai Berno universiteto slavistikos baltistikos instituto vedėjas prof. dr.
Jan Peter Locher – 1999m. žiemos semestro paskaitoms pasikvietė
S. Gedą, jam suformulavęs paskaitų ciklą tema: “Europa lietuvių
literatūros požiūriu”, su ŠLB pirmininku dr.V. Dargužu mielai kibome
S. Gedai padėti, surasdami jam puikias apsigyvenimo ir darbo
sąlygas. Džiaugėmės galėdami artimiau pabendrauti su Berno
profesūra ir mielu tautos rašytoju S. Geda.
Stebino prof.dr.J.P. Locherio susidomėjimas lietuviška literatūra ir Jo
nuolatinis priminimas, kad: „… seną ir unikalią savo istoriją turinti
Europos šiaurės rytų šalis – Lietuva turi savo istorija didžiuotis, kurti
išskirtinę literatūrą ir teisėtai stovėti priešakinėse pasaulinės
literatūros gretose“.
… Estijos leidyklos „Varrak“ išleista antroji Kristinos Sabaliauskaitės
„Petro imperatorės“ dalis 2022 m. Estijos „Metų Knygos“ rinkimuose
tapo nugalėtoja verstinėje prozoje (vertė Tiina Kattel).Kristinos
Sabaliauskaitės „Petro Imperatorė“ Estijoje susilaukė kritikų bei
istorikų, Petro I epochos specialistų, puikaus įvertinimo:
…„Būtini gero istorinio romano komponentai, pagaulus naratyvas ir
istorinis patikimumas, o be jų – ir laikui nepavaldi žinia bei autoriaus
talentas kalbai. Visas šias sąlygas išpildo lietuvės Kristinos
Sabaliauskaitės dilogija „Petro Imperatorė, kuri žinomai temai suteikia
visiškai naują perspektyvą, nepaprastai stiprų teksto pojūtį,
aktualumą ir dar kažkokį nenusakomą savitumą,” – skelbė estų
žiniassklaidos puslapiai.
„Petro Imperatorė“ tapo fenomenu. Dėl puikaus Tiinos Kattel vertimo
knyga susilaukė išskirtinio populiarumo Estijoje,nes Autorė sugeba
perteikti istorinius įvykius paversdama juos beveik asmeniškais ir taip
priartindama prie skaitytojo.”
Kad Sabaliauskaitė – nepaprasta rašytoja, giliai įsitikinau išdrįsdama
parašyti “Silva rerum” pristatymą (“Bernardinuose”) ir knygoje
“PARALELĖS” šalia išeivijos grandų iškeldama Kristinos “įstabų ir
trikdantį” talentą…
“Malonu – juk įvertinimas atėjo iš Jaano Krosso tėvynės, turinčios
stiprią istorinių romanų tradiciją ir gerai išmanančios Petro I epochą.
Džiugu, kad estų vertintojų nuomone lietuviškas romanas varžėsi ne
regioniniu lygmeniu, o su europine literatūra; manau, tai atvers kelius
dar didesniam domėjimuisi Lietuvos autoriais”,- džiaugiasi pati K.
Sabaliauskaitė, ir žinoma, nepamiršta pridurti faktą, kad nuo II dalies
pasirodymo 2021 m. vasarį nei antroji dalis, nei užbaigtas romanas
kaip visuma Lietuvoje iki šiol nėra susilaukęs nė vienos profesionalios
recenzijos!
Gal bendrai Lietuvos menininkus ir parašyti teigiamą recenziją drasko
vienintelė “baimė atrodyti silpnu, neišsilavinusiu, nepopuliariu,
negerbiamu,nemylimu,nesėkmingu,nejaunu,nemadingiu…Visus
apėmusi egoizmo kova negailestinga. Ji vyksta nuolat meluojant, kad
nebūtų atidengtas melas. Todėl jos metodai ir būdai patys įvairiausi –
nuo patyčių (tai juk puolimas), šmeižto, galios demonstravimo,
mafijinių sandorių, blefo (atsimenat „pažymas“ su kompromatais) iki
savo profesijos, šeimos, valstybės išdavimo”, – sako “Nemuno”
redaktorė Erika Drungytė.
Perskaičius paskutinį prieš porą metų LR Nacionaline premija
apdovanoto autoriaus naują romaną prikišamai suspurda vėl
nemielas klausimas: “Ar lietuvis autorius turi teisę save aklai be jokio
reikalo susireikšminti, nustumdamas seną unukalią savo krašto
istoriją turinčią tautą nuo jos gyvo gyvenimo problemų? Ar būtina
išgalvotam romano “N” veikėjui ieškančiam įkvėpimo blaškytis po
išgalvotas pasaulio rezidencias, nusiraminimo ieškoti narkotikuose,
alchokolyje, o savo silpstančią vyriškumo potenciją kelti ieškant vis
aistringesnės narkomanės meilužės glėbyje?”
Nemažai apmąstymų dabartinės lietuvių literatūros gyvenime…