Dar šilti knygos egzemplioriai tiesiai iš leidyklos ,,Liucilijus‘‘ Valstybės dienos išvakarėse pateko į parke vykusią skulptorių plenero uždarymo šventę. Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos viceprezidentės Vidos Pociuvienės iniciatyva parko estradoje įvyko pirmasis almanacho pristatymas.
Knygoje savo kūrybą skelbia vienuolika autorių: A. Bražaitė (Julija), Erla, V. Gulbinas, Julgė, L. Krankalytė, G. Kutelytė, V. Petraitis, R. Palevičienė (Sakalė), A.Volkovaitė, A. Stancelaitis, J. Šilenskienė.
Jų įvairiapusės asmenybės, išsilavinimas, ryšys su mūsų krašto istorija ir kultūros paveldu, daugiamatės kultūrinės projekcijos, leidžia daryti prielaidą, kad poetinių minčių saviraiška aktuali ne tik kūrėjams, bet ir juos supančiai aplinkai bei gali būti įdomi ateinančioms kartoms. Juolab šiuolaikiniame intrigų pasaulyje autoriams pavyko įgyvendinti pozityvaus kūrybinio bendravimo intrigą.
„ … sulaukėme ir savų poetų. Gimė didysis mūsų Kristijonas Donelaitis. Mūsų grožinės raštijos prosenis“. Ši poeto Eduardo Mieželaičio mintis nesyk kartota 2014 metais, vis primenant, kaip iš Kristijono Donelaičio „ rankų išėjo grubiai tašyto pilko laukų granito hegzametras“ . Fraze „sulaukėme ir savų poetų“ šiandien galima pasidžiaugti ir kiek kitu aspektu, būtent, pirmuoju vienuolikos bendraminčių poetinės kūrybos almanachu „ Jausmų džiazas“. Džiazas – tai improvizacinės lengvosios muzikos rūšies bei tokios muzikos atlikėjų kolektyvo pavadinimas. Perkeltine prasme, tai tinka ir poezijai, ir jos kūrėjams apibūdinti. Žinia, eilės kuriamos, kai išgyvenimų sužadinti jausmai nebetelpa širdy ir ekspromtu, t. y. be pasiruošimo, iš karto, įsikūnija žodžiuose, virsdami minties vaivorykšte, nušviečiančia lyrinio subjekto vidinę būseną, išsisklaidžiusią tarp eilučių. Išradingai sukomponuotas viršelis knygos, kurioje pagarbiai tariamas poemos „Metai“ autoriaus vardas (Angelės Bružaitės „Sonetas Kristijonui Donelaičiui“, Gabrielės Kutelytės – „Lietuviško žodžio duona – Kristijonas Donelaitis“), vizualiai rodo almanacho autorių geografinę sklaidą ir nuoširdaus bendravimo rezultatus, puoselėjant poetinio žodžio tradicijas.
„Jausmų džiazas“ – graži knyga-mozaika, sudėliota iš įvairių eiliuotosios kūrybos smulkiųjų žanrų, rimuotų ir nerimuotų posmų, kai kurių autorių – ryški individuali kūrinio grafika… Čia esama ir tiesioginių dvasinių atsivėrimų, godonių ir filosofinių pasvarstymų bei susimąstymo / susikaupimo būsenos atspindžių, esama ir naratyvinių posmų, žavių gamtos detalių bei įvaizdžių ir subtiliai išsakytų didaktinių minčių… ‚‘‘ ‒ taip apie leidinį rašo doc. dr. Irena Ramaneckienė.
Geltonplaukė sruoga
(Skirta L. B., Lietuvos patriotei ir draugei)
Lino audiny gegutės įsipaišė
Striksi lapeliai Zoknių beržyne
Langais pavasaris plaukioja
Kas sušukuos mano galvelę?
Kas kalbės meilės žodelį? *
Geltonplaukė sruoga priešinasi vėjui
Akys takus nulydi skina akina spindulį
Mėlynuoja Prūdelio Talšos vandenais
Aukštyn vyniojasi juostom šaligatviai
Žingsniuoja Frenkelio rūmų fasadai
Toliau toliau
Dangun pažyra vitrinos
Miestą iškraipo ir
Dūžta Rūdės upelio šukės
Braška po grindiniu mediniai XV a. Šiauliai
Pjausto tikėjimus ugnys
Sluoksniuojasi kaulai monetos plytos
Miestelėnų gyvenimai judesiai
Judesio aura ją neša įsuka protėvių kraujas
Kaip nepaklyst tarp foliantų
Rankraščių gundančių Arto** istorijų aistrų
Aimana vakarėja
Tariasi su tėviškės žeme
Ką gi mums daryti?
Susižvalgo Katedra parko rūmai ***
Nenugalėti architektūros paminklai
Geltonplaukė sruoga priešinasi sutemoms
2014-04-27
* XV a. liaudies dainos žodžiai
** Art angl. menas, Artas – vyro vardas
*** Katedra ir dvaro rūmai pirmieji Šiaulių miesto reikšmingi pastatai
Erla, Šiauliai
***
Sugrįžimas
Grįžtu namo po plienu kaustytų mirties malūnų,
Po tvaiko, aimanų mirties aš pareinu,
Per lauką, kvepiantį rugine duona,
Priglaust savas rankas prie rojaus durų sugrįžtu.
Dar neapleidžia mano gyvasties
mirties šešėlis juodas,
Tarytum laikanti ranka.
Tautos vaikų aš laisvės trokštu,
Vergaut ne priešams,
o tarnaut su pagarba širdim tyra
Aš savo žemei noriu.
Netroškau aš garbės, netroškau turtų,
valdžia man buvo svetima,
Tik pareiga ir meilė vedė kovot, Tėvyne, už tave!
Dievai man laisvės nežadėjo,
Nekrito kardas iš delnų –
Krauju ir aimanom nulieti laukai
narsiųjų brolių vanagų.
Dabar toj žemėj dygsta grūdas – gyvybės daigas,
kylantis aukštyn.
Į saulę veržias jo kūnas, suaugt, subręsti ir numirt…
Tačiau atgimt ruginėj duonoj, maitint
ir nuolatos primint,
Kad rankose laikai istoriją –
savosios žemės atmintis.
Ir ne sava ši žemė būtų, jei ne troškimas ginti ją.
Galbūt jau tavo kaulai pūtų
po svetimos šalies žeme – tavęs nebūtų!
Bet yra. Nes saugo protėvių šventa galva.
Apsidairyki! Medžių gyslose it tavo venose gimtinė
teka raudona srove.
Kovoti buvo pasiryžęs už tave karys,
o giesmę jo gegutė atkartojo
Galingų girių ošime.
Aš jau grįžtu, grįžtu į žemę duona tapti,
Maitint ateinančias kartas.
Per juodą geležinę kraujo naktį
Krentu aš protėviams į laukiančias rankas.
Gabrielė Kutelytė Šiauliai
***
Ievų pūgos
Tik ievų sauja oran – ir nušvinta,
Nereik spėlioti nieko, kas nutiktų.
Švelnumas tyro dvelksmo – tavo pirštai
Nuglosto ilgesio sapnus laukimu.
Tie kimūs žodžių žingsniai bėga bėga
Į sakinius kantrybės pasisemti.
O sapnas baltas tartum šviežias sniegas
Prieš nubudimą ima skaudžiai gelti.
Bet tas gėlimas laumžirgio sparneliais
Net nepakilus atspindžiuos ištirpo,
Lyg kas paliestų vaikiškais delneliais,
Vienu ritmu dvi paukščių širdis virpant.
Nereik spėlioti nieko, kas nutiktų,
Tik ievų pūgos dūžta mano saujon.
Tie rišlūs žodžiai – rodos, viskas tikra,
Bet niekas neprasideda iš naujo.
Regina Palevičienė (Sakalė)