Kad rašytoja Edita Barauskienė šiuolaikinės lietuviškosios prozos savotiška novatorė, nepaneigs niekas, kas tik yra įveikęs perskaityti jos dešimtį neįtikėtinai storų knygų apie Prūsijos Lietuvą ir istorinius jos gyventojus.
Žavi rašytojos unikalus kruopštumas, pateikiant istorinius faktus, juos gražiai surišant su krašto buitimi, kultūra, politika, jausmais ir protu.
Kūriniuose, vaizdai ir įspūdžiai srūva ramiai, motyvuotai detaliai viską įstatant į prūsiškų namų, žmonių gyvenimų ir laikmečio vietas. Juose telpa viskas: šmaikštumas ir rimtis, 18 amžiaus kaimas ir didmiestis Karaliaučius, humoras ir nepatogūs tautinių nesklandumų dygliai.
Editos Barauskienės kūrybą sunku įsprausti į kokio nors prozos žanro rėmą – tai parodo jos eilinį, nuo nieko nepriklausomą, kūrybinį pasiekimą, kas sunkiai pavyksta kitiems šiuolaikiniams menininkams. Nors rašytoja dar nestovi pačiame viršuje Lietuvos kūrėjų-pranašų sąraše, tačiau jos savitumas iki galo neišduoti savo prūsiškosios – lietuviškosios prigimties – jau aiškiai užsiskaito, kaip šių laikų neeilinio Rašymo tautinė deimantinė brangenybė.
Ir ne vienintelė brangenybė.
Rašytojos Barauskienės tvirtas, neprimaišant jokių nereikalingų paraščių ar beprasmių naivių išvedžiojimų kūrybinis nuoseklumas ir vaizdingumas – ją pastato arčiausiai Ievos Simonaitytės, Lazdynų Pelėdos ar Bitės.
Kūrinyje „Tolminkiemio sodininkas“, 2014, LRS leidykla, kaip ir ankstesnėse knygose besąlygiškai darniai susirikiuoją svarbiausi tautiniai dalykai: viena pusė – „luomo“ tradicijos ir auklėjimas, kita pusė 18 amžiaus istoriniai Vakarų vėjai, verčiantys Prūsijos Lietuvos istoriją banguoti įvairaus aukščio ir pločio bangomis: prisitaikant ir priešinantis; modernėjant ir iš visų galių laikantis įsikibus į senąsias krašto tradicijas.
Štai Karaliaučiaus universitete teologijos daktaro, lietuvių kalbos seminaro inspektoriaus, karaliaus rūmų pamokslininko Jakobo Kvanto dėka studentų jausmus ir protą tvirtai užvaldo Mažvydo Katekizmas ir Bretkūno Postilė…
„Kai Kvantas, palinkęs virš pulto, išraiškingai gestikuliuodamas, žvakių liepsnoje lėtai atsivertęs reikalingą puslapį, pradėdavo skaityti Mažvydo Katekizmą, lietuvių studentų akys sužibėdavo, o jų širdys, girdint Mažvydo žodžius, parašytus prieš porą šimtų metų, tiesiog apmirdavo.“ (psl.93 )
Tai tikras istorinis pavyzdys, kaip vieno žmogaus idealų įgyvendinimo pastangos gali palankiai „reformuoti“ visą universitetą, duoti jam progą išsigelbėti nuo sausos dogmatikos ir retorikos ir be didelių pastangų, nejučia prieiti prie tikėjimo dvasios, pietizmo, kada žodžiai nenutolsta nuo darbų… Toji rašytojos vidinės nuojautos patrauka be jokių dirbtinų aiškiaregystės ir pranašavimų skaitytoją nuteikia pozityviai: Prūsų Lietuva tikisi ir sulauks geresnių laikų.
Rašytojos kūrinyje Karaliaučiaus profesoriui, tarp kitko vokiečiui, Jakobui Kvantui patikėta lietuvių kalbos seminaro priežiūra pasiekė aukštumų dar ir dėl to, jog profesorius studentams karštai įrodinėjo, kaip svarbu išlaikyti kalbą gryną ir neužterštą. Įdomu, kad universitete tuo metu toji taisyklė buvo vienodai svarbi tiek lietuviams, tiek vokiečiams- tai toli siekiantis tautinio toliarantiškumo pavyzdys!
Kartu su Kristijonu Donelaičiu studijavę studentai buvo rengiami kaip jaunoji kalbininkų ir literatų pamaina kryptingam Prūsų Lietuvos kultūriniam, politiniam ir ekonominiam vystimuisi ir tobulėjimui.
Profesoriaus Kvanto kartojimai , kad be galo svarbu kunigui ir mokytojui tobulinti savo žodinę ir rašytinę kalbą, jau kūrė pamatus būsimiems Donelaičio „Metams“…
Būdamas studentas, Kristijonas suprato, kad „tie patys žodžiai priklausomai nuo tono įgyja skirtingą skonį, kvapą ir prasmę. Mažvydo žodžiai karštu pasididžiavimu užliedavo Kristijono krūtinę… Mažvydas lyg pranašas ragino… pasirinkti tiesą ir savo sielą tarsi žibintą nešti aukštai iškėlus, nušviečiant kelią ne tik sau, bet ir kitiems… Jei kada nors rašysiu, skambėti turėtų panašiai kaip Mažvydo…žengsiu tuo taku“ (psl. 94 ).
Prūsijos Lietuva – E. Barauskienės literatūrinio kelio ir įkvėpimo šaltinis.
Tai rašytojos su meile ir atjauta vaizduojama iškilių asmenybių ir lietuviškų būrų doro ūkininkavimo, taikos ir tolerancijos šalis.
Tiek politinės, tiek žmoniškosios vidinės to kašto krizės rašytojai nėra antraeilės, o tikroji to krašto gyvenimo esmė ir prasmė: nuo smulkmeniškų buitinių išgyvenimų ir naivių intrigų iki kraštui gresiančio nutautėjimo globalių rūpesčių – visiems vienodai svarbios…
Tokiais jausmais kasdieną gyvena ne vien iškiliosios krašto asmenybės, bet ir rukšlotomis sermėgomis apsirengę būrai, ir Karaliaučiaus universiteto studentai, į kurių virduliuojantį gyvenimą gerojo dėdės Miko atgabentas pradžioje Frydricho kolegijos rektoriui Saltenijui pristatytas, o po poros metų aktyviai įsiliejęs į Karaliaučiaus universiteto teologijos specialybės studentų gretas sėkmingai studijuoja ir būsimasis Tautos Žodžio – „Metų“ – genijus Kristijonas Donelaitis.
Visuose pagrindiniuose „prūsų gyvenimo“ klausimuose rašytojai pavyksta nuoširdžiai „bendradarbiauti“ su to krašto gyventojais ir likti nešališkai – tuo kartu užkariaujant ir knygos skaitytojų pagarbą ir simpatijas.
Jeigu dabartiniai kritikai dar vis susilaiko nuo E. Barauskienės kūrinių išsamesnių aptarinėjimų, tai manyčiau, jog pasibijo jos ypač „storų knygų“ ir savo paviršutiniško supratimo apie to laikotarpio istorines peripetijas, mentaliteto ir tapatybės vingius… Tam naujai papildomai pastudijuoti ne kiekvienas turėtų laiko ir sugebėjimų.
Pagarba ir pasitikėjimas Prūsų Lietuvos žmonėmis, jų patriotinėmis nuostatomis nejučia iššaukiančiomis žavėjimąsi ir meilę tai istorijai, į kurią visų laikų istorikai iki galo neišdrįso pasinerti ir įsigilinti, „Tolminkiemio sodininke“ kunkuliuoja, verda ir mainosi nelyg kaleidoskope…
“Kūrybos laisvė!“- štai tas stebuklingasis raktas, kurį rašytoja E. Barauskienė vienintelė, kalbėdama apie Prūsijos Lietuvą tvirtai tebelaiko savo rankose, ir , matyt, greitai daugiau niekam pigiai neperleis.
Kai rašytoja savo rankose turi išsaugotą vertingą asmeninę archyvinę medžiagą ir puikią istorinę atmintį, jai bepigu sumaniai interpretuoti, integruoti į patrauklų tekstą tikrus istorinius faktus: datas, pavardes, vietovardžius, gamtą, rytprūsiečių mentelitetą ir to krašto žmonių likimus.
E. Barauskienės knygos gimsta ir auga viena po kitos, atrasdamos savo vietą ir bibliotekų lentynose, ir negailestingai bėgančiame, nuo mūsų tolstančiame senąjame Prūsų Lietuvos laike.
E. Barauskienės „Tolminkiemio sodininkas“ į lietuvišką literatūrą atėjo sulaukęs 300 metų! Subrendęs ir pasenęs, tačiau aktualus, reikalingas ir brangus kiekvienam, kuriam nors kiek rūpi lietuviškos-prūsiškos praeities širdies balsas.
Kuriant neeilinę knygą, rašytojai pavyko išreikšti skaitytojui būtiną loginio mąstymo, argumentavimo, meno vaizdingai kalbant paveikti skaitytojus ryšį. Tokios kūrinio sampratos variantas, pagal Aristotelį, kad menas – tikrovės atspindys – savo didįjį uždavinį atliko be priekaištų: tobulai vaizdžiai ir įtikinamai.
Turint, daugiau laiko, dar reikėtų daugiau dėmesio skirti rašytojos meninės kalbos: ypač žodžių bei to krašto tautosakinių išsireiškimų neįprastumui: metaforoms, tropams, palyginimams, perkeltinos prasmės „prūsiškiems“ perliukams – visoms „kalbos figūroms“- ką skaitant galima be vargo sutikti kiekviename puslapyje.
Pabaigai prie aukščiau išsireikštos kūrybos „Laisvės“ žodžio mielai pridėčiau ir žodį „Meilė“ .
Meilė savo krašto Istorijai ir Žmogui.
„- Beveik kas antras Rytprūsių kunigas rašo, -atitarė Šperberis.- Kas gramatiką, kas žodynėlį, kas giesmes eiliuoja – nieko naujo… Ot jei tu parašytum apie meilę savo kraštui bei žmonėms, tai būtų tarsi vainikas viso, kas jau yra parašyta!..“ (psl. 82. )
Ar lengva šiuolikinių rašytojų pasaulyje E. Barauskienei išsikovoti išskirtinį Prūsų Lietuvos „metraštininkės“ vardą?
Pažvelk, Prūsų Viešpatie, ir tau bus aišku, kaip sunku, o gal ir vis dar neįmanoma didelėje Lietuvos rašytojų minioje nusipelnyti tą kuklų laipsnį!..
Gaila.
Su geriausiais linkėjimais nuo visų skaitytojų ir viltimi sulaukti vis naujų rašytojos Editos knygų!
Rašytoja JANINA SURVILAITĖ,
Šveicarija, Ciurichas.