Vasario 6–7 dienomis oficialaus vizito atvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras net du kartus susitiko su Lenkijos lietuvių bendruomene. Skaitant žiniasklaidą galima būtų pamanyti, kad nė vienas politikas nėra skyręs tiek dėmesio Lenkijos lietuviams kaip šis, vykdamas gerinti santykių su Lenkija. Pirmiausia su Lenkijos lietuvių bendruomene ministras susitiko ambasadoje Varšuvoje – pranešė žiniasklaida. Ir nesvarbu, kad tame susitikime dalyvavo trys Varšuvos lietuviai bei dar kažkiek lenkų tautybės Lietuvos piliečių. LRT korespondentė Rūta Lankininkaitė iškilmingai pranešė: „Ministras, vizitą pradėjęs nuo susitikimo su Varšuvos lietuvių bendruomene, sako, kad su Lenkijos užsienio reikalų ministru Radosławu Sikorskiu, kurio kvietimu ir atvyko, aptars dvišalius santykius, tautinių mažumų klausimus ir Lietuvos pirmininkavimą ES tarybai.“
Kitas susitikimas su Lenkijos lietuviais vyko besibaigiant vizitui vasario 7 dieną Seinuose. Organizatorių pageidavimu, tai buvo susitikimas ne su bendruomenės vadovais, o su plačiąja liaudimi. Be mokyklų direktorių, organizacijų vadovų, su ministru susitikti panoro du seiniškiai.
Po susitikimo kilo labai daug minčių. Viena jų – kad ministras turėjo galimybę važiuoti ir pravažiuoti pro Seinus, čia nesustodamas. Tai būtų buvę naudingiau ir mums, Lenkijos lietuviams, ir pačiam svečiui. Buvo jaučiama, kad jis iš anksto yra nuteiktas arba nusiteikęs priešiškai čia gyvenančios bendruomenės atžvilgiu. Tai kam su ja susitikti? Juk ta antipatija nori nenori išlįs. Jau pats pirminis noras susitikti su plačiąja liaudimi aptarti Lenkijos lietuvių padėties atrodo keistokas. Už minias „dirbti“ atėjo „įprastiniai“ tokių susitikimų su politikais asmenys – lietuviškų mokyklų, organizacijų, kultūros įstaigų vadovai. Tačiau niekam nerūpėjo, kad jie būtų pristatyti, tad ministras net nežinojo, su kuo kalbasi. Susitikimo pabaigoje, norėdamas įteikti „Žiburio“ mokyklos direktoriui saldainių krepšį, nežinojo, kuris iš čia sėdinčiųjų yra direktorius. Punsko valsčiaus mokyklėlių direktorės po susitikimo juokavo, kad jų vaikams neverta vežti saldumynų, nes juk ir taip tas mokyklas uždarys.
Gal ir nekeista, kad ministras nepažįsta mokyklų direktorių. Mat ne tas rangas. Tačiau per pastarąjį laikotarpį jau atpratome nuo tokios valdžios arogancijos ir nepagarbos demonstravimo.
Susitikime su lietuviais ministras pasakojo, kad palaikydami santykius su Lenkija esame posūkyje į gera, kad padėtis keisis, kad Lietuvoje reikia naujo požiūrio į tautines mažumas, į kurias, anot ministro, „reikia pasižiūrėti jautriau“. Paklaustas, ar tai reiškia, kad jis pritaria Lenkijoje kelerius metus skleidžiamai informacijai, jog neva Lietuvoje lenkai diskriminuojami, ministras į klausimą iki galo neatsakė: „Ne, nemanau, kad lenkai Lietuvoje engiami, tačiau reikia jautriau į tai pasižiūrėti.“
Lietuvos diplomatijos vadovas pasakojo, kad susitikęs su kolega R. Sikorskiu išdėstė nuomonę, jog keista, kad Seinuose vis dar yra Liepos 22-osios gatvė. Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat tuo stebėjosi. Nenuostabu, kad R. Sikorskis stebėjosi, juk jo su Liaudies Lenkijos laikmečiu niekas nesieja.
Ministras L. Linkevičius, paklaustas, ką ministras R. Sikorskis sakė apie padėtį Berznyko kapinėse, pripažino, kad nieko nesakė, nes jis pats šio klausimo visai nekėlė. „Na, yra visokių smulkmenų tuose santykiuose.“ „Ar reikia suprasti, kad Lietuvos savanorių atminimo niekinimas – tai smulkmena?“ – pasitikslinau. „Žinoma, kad savanoriai – tai nėra smulkmena. Turėjau omeny gatvės pavadinimą“, – pasitaisė ministras.
Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų mokyklų direktorės informavo ministrą, kad planuojama nuo ateinančių mokslo metų uždaryti visas šias Punsko valsčiaus mokyklėles. Nastutei Sidarienei papasakojus apie numatomą mokyklų naikinimą, ministras paklausė: „O kiek tose mokyklose mokinių?“ Išgirdęs, kad apie 50, paaiškino, jog nenuostabu, kad jos uždaromos, juk tai tokios mažos mokyklos. Kas tokias galėtų išlaikyti? N. Sidarienei paprieštaravus, kad Lietuvoje juk tokios mažos lenkų mokyklos išlaikomos, ministras ironiškai pasiūlė: „Tai reikalaukit iš savo valdžios, kad neuždarytų. Kodėl nereikalaujat? Pas mus lenkai reikalauja…“
Susitikimą ministras pabaigė įteikdamas Seinų lietuvių „Žiburio“ direktoriui saldainių. Ir nuskubėjo valgyti vakarienės su Seinų miesto burmistru Janu Kapu bei Seinų apskrities viršininku Andrzejumi Szturgulewskiu. Kodėl į vakarienę nebuvo pakviesti Seinų valsčiaus ir Punsko valsčiaus viršaičiai, sunku suvokti. Taip pat keista, kad tame susitikime nedalyvavo niekas iš Lietuvių bendruomenės. Gal ministras ką nors nuo vietos lietuvių norėjo nuslėpti?
Kas vyko per susitikimą su vietos valdžia, būtų likusi paslaptis, jei pats ministras nebūtų pasipasakojęs žurnalistams. Štai dar vasario 7 dieną diena.lt skaitome: „Natūralu, kad čia per vieną pokalbį sunku viską iki galo išsiaiškinti. Bet mes tuos klausimus užaštrinome, iškėlėme. Tokį tikslą ir turėjau – kad tai, ką girdėjau iš bendruomenės, kad būtų išgirsta ir vietos valdžios. Tęsime dialogą. Manau, kad tik nuosekliu, reguliariu dialogu galima ką nors pagerinti. Vienkartinis pokalbis vargu ar pagelbės.“ Taip po susitikimų Seinuose BNS sakė ministras.
Nejaugi Lietuvos diplomatijos vadovas tikrai mano, kad Seinų burmistras ir Seinų apskrities viršininkas nieko nežino apie vietos lietuvius, kad su šitais žmonėmis būta tik „vieno pokalbio”?! Ateina naujas ministras į valdžią ir mano, kad tą dieną atsirado pasaulis?
„Tiesą sakant, neišgirdau naujų problemų negu tas, kurias žinojau. Žinoma, tai mažai guodžia. Problemos daugiausiai susijusios su švietimo situacija, su mokyklų finansavimu, ypač Punske. Ten yra grėsmė, kad galėtų būti uždarytos kelios mokyklos. Matyt, grėsmė kyla iš dalies ir dėl bendros demografinės situacijos, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, mažėja vaikų. Bet mums yra jautru kelių mokyklų uždarymas“, – kalbėjo ministras.
Ministras neišgirdo problemų, nes nenorėjo jų išgirsti. Negi jo viešas pasakymas Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkui – „O kur tavo vaikai eina? Ne į lenkišką mokyklą? Patogiau šitaip, ne? Pirma į save pasižiūrėkit!” – gali paskatinti atvirauti? Beje, jei per vakarienę su vietos valdžia kėlė Punsko valsčiaus mokyklų uždarymo klausimą, tai, manau, pašnekovai turėjo gerai prisijuokti, nes kompetentingas šiuo klausimu asmuo – Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas – į vakarienę pakviestas nebuvo.
„Vėliau buvau susitikęs su Seinų burmistru ir Punsko lenkų valdžios atstovu. Jie irgi sakė, kad vadovėliai reikalingi, bet kai mažas poreikis, suprantu, jų savikaina yra didelė, parengti jų leidybą sudėtinga. Mes iškėlėme tuos dalykus, kad yra jautrūs, paprašėme, kad valdžia šituos klausimus spręstų“, – tvirtino Lietuvos diplomatijos vadovas.
Ar ministras čia pajuokavo? Su miesto burmistru kalbėti apie vadovėlių leidybą?! O kas tas Punsko lenkų valdžios atstovas, nežinau. Negi Seinų apskrities viršininką ministras turėjo omeny? Na, Seinų apskrities viršininką pavadinti Punsko valdžios atstovu – savotiška. Pasirodo, ministras nelabai žino, su kuo vakarieniavo. O su šitais vyrais kalbėtis apie vadovėlių leidybą – tai tarsi valdžiai su manim konsultuotis dėl ekspedicijos į Mėnulį arba aptarti naujos atominės elektrinės technologiją…
„Buvo labai gerai tuos klausimus išgirsti iš pirmų lūpų, iš bendruomenės. Sutarėme, kad ateityje pokalbį pratęsime. Bet labai svarbu, kad jis vyktų ir tarp bendruomenės bei vietos valdžios. Vis dėlto daugelis klausimų yra vietos valdžios kompetencijoje. Mums, Lietuvai, be abejo, rūpi tie dalykai, mes apie tai galvojame, perduosiu visą informaciją Švietimo ir mokslo ministerijai, kitoms institucijoms, kurios tais klausimais rūpinasi. Tačiau reikia intensyviau ir nuosekliau bendrauti ir su vietos valdžia“, – akcentavo L. Linkevičius.
Su kuo sutarė ministras, tikrai nežinau. Iš kur tas ministro įsitikinimas, kad nėra pokalbio tarp vietos valdžios ir bendruomenės, irgi nežinau. Ministras teisus dėl vieno, kad dalį Lenkijos lietuviams svarbių klausimų galima spręsti savivaldybių lygmeniu. Tačiau keista – būtent tų problemų ministras neiškėlė kalbėdamas su vietos valdžios atstovais, kad ir „Žiburio“ mokyklos finansavimo, lietuvių kultūros ir istorijos paveldo įamžinimo Seinuose, lietuvių kalbos statuso šiame mieste, Berznyko kapinėse niekinamų Lietuvos savanorių klausimų. Bent jau apie tai nekalbama minėtoje diena.lt publikacijoje.
Šis ministro susitikimas su Seinų burmistru galbūt visiškai sugriovė mūsų galimybę tartis su vietos valdžia, nes parodė Lietuvos derybininkų nesuvokimą ir nekompetenciją, tad vietos valdžia gali pradėti elgtis dar radikaliau.
Ir dar vienas keistas ministro įsitikinimas – kad Švietimo ir mokslo ministerija nieko apie mus nežino. Būtent su Švietimo ir mokslo ministerija daugelį metų vyksta nuoseklus, konstruktyvus bendradarbiavimas.
Taip, ministras minėjo, kad atsiprašė lenkų tautos už 2010 metais nepriimtą Vardų ir pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis įstatymą, kas neva įžeidė tuometį Lenkijos prezidentą. Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas replikavo: kas atsiprašys už Lenkijos vykdomą lietuvių nutautinimą, kai per 30 metų iš 30 000 lietuvių liko vos 5 000? Ministras L. Linkevičius pasiūlė baigti kalbas apie kažkokius nutautinimus, o geriau pasižiūrėti į save.
Belieka tikėtis, kad tai tik Lietuvos diplomatijos vadovo ir jo komandos nekompetencija, nerimtas, o gal tiksliau apibūdinti – neigiamas požiūris į užsienio lietuvius, kad kitose srityse esama daugiau išmanymo ir išminties. Kita vertus, negaliu atsikratyti tokios minties: ar kas nors iš vizitą rengusių patarėjų neturėjo tikslo „sudeginti“ ministrą? Bent jau sprendžiant iš tų poros valandų, praleistų Seinuose, galima daryti tokias išvadas.
Irena Gasperavičiūtė, “Aušra”
www.ausra.pl