Janina Survilaitė: “Kai pasaulio galingieji savo istorijos puslapius atverčia…”

Esu rašiusi, kad politiškai reikšminga istoriko publicisto J. Brazausko knyga “Šveicarų ir Lietuvių pėdsakais”(2020) dar kartą patvirtina, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 1952-02-17d. teisinio įkūrimo procesą išeiviai iki mirties laikė svarbiausiu ir reikalingiausiu procesu, nes tik griežtai laikydamiesi tarptautinės konvencujos įstatymų, galėjo siekti aiškių politinių tikslų, –  pasijausti okupuotos Lietuvos alternatyvia diplomatijos atstovybe Laisvąjame pasaulyje, tvirtai atsistojant vietoje sovietų sunaikintos įžvalgios ir išmintingos Lietuvos diplomatijos Vakarų Europoje.Šiandien, JAV prezidento J. Beideno susitikimo su Rusijos prezidentu V. Putinu Ženevoje išvakarėse (2021-06-16), norisi priminti, kokią jaudinančią įtampą kovose prieš Tėvynės okupaciją teko pergyventi senajai Šveicarijos išeivijai, besiruošiančiai sutikti  JAV R. Reigeno ir M. Gorbačiovo susitikimą Ženevoje 1985 lapkrityje. Praėjo 35 metai, nė vieno ŠLB įkūrėjo jau nėra gyvųjų tarpe, didžiausiu jų kovų Atminimo turtu liko išsaugotų archyvaų faktai.

1985 m. JAV prezidento R. Reigano (Reagan) sustikimo su Sovietų Sąjungos generaliniu  sekretoriumi M. Gorbačiovu Ženevoje proga ŠLB valdyba parašė memorandumą Šveicarijos (CH) vyriausybei. Jame buvo rašoma:

… Šveicarijos lietuvių Bendruomenė dviejų didžiųjų valstybių vadovų susitikimo proga, prašo  Šveicarijos vyriausybės pareikšti M. Gerbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę. Teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, kur jos buvo prieš Molotovo-Ribentropo paktą.”

1985 lapkričio 26 dienos rašte iš Šveicarijos sostinės Berno Šveicarijos vyriausybės 1-jo Politinio skyriaus vadovas F. Pianca ŠLB valdybos pirmininkui N. Prielaidai atsakė:

“Pone Pirmininke, Departamento šefo prašomi, mes patvirtiname gavę Jūsų ŠLB atsišaukimą (mermorandumą) į Šveicarijos vyriausybę Reigano – Garbačiovo susitikimo Ženevoje proga. Šveicarų vyriausybė dažnais atvejais yra patvirtinusi, kokią vertę ji teikia asmens ir tautų laisvei. Kaip jūs konstatuojate savo memorandume, Šveicarija nepripažino Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Toji pozicija nebus keičiama ir ateityje. Savo pokalbiuose su generaliniu Sekretoriumi Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos Prezidentas nepraleido progos priminti glaudaus ir nepertraukiamo ryšio, kuris egzistuoja tarp lasvės ir Tarptautinio saugumo garantijų. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mūsų pagarbos Pareiškimą.”(Rašto orginalo prancūzų kalba kopija yra J.S. knygoje “Alpių lietuviai”p.168.)

Galima įsivaizduoti, kokį džiaugsmą lietuviams suteikė Šveicarijos vyriausybės raštas! ŠLB valdyba tuojau pat nusiuntė padėką CH vyriausybei. Kovingai ŠLB-nei atviras politinės tiesos pripažinimas suteikė jėgų tęsti toliau savo kovą dėl Lietuvos okupacijos padarinių.  

1986 m. įvyko saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Berno Bristol viešbutyje, kur išeivijos rūpesčiu buvo atidarytas Baltijos informacijos biuras. Jame buvo pateikta reikiama informacija apie Pabaltijo piliečių teisių pažeidimus. VLIK-o pirmininkas  dr. K. Bobelis atskrido iš Amerikos su  pluoštu kruopščiai paruoštos informacinės dokumentacijos, kurią sėkmingai pristatė konferencijos dalyviams ir dalyvavusiems pasaulio žurnalistams. Biure apsilankęs Prancūzijos Žmogaus teisių ministras Claude Maluret, išklausė N. Prielaidos padėkos žodžius už tai, kad Prancūzija de jure nepripažįsta Pabaltijo kraštų okupacijos. Savo ruožtu ministras užtikrino, kad jo ir jo delegacijos tikslas bus visada ginti pavergtąsias tautas, ypač esančias sovietų “globoje”.

Konferencijoje Tarptautinis Rezidencijos komitetas su tuo metu konferencijoje dalyvavusiais sovietų disidentais opozicionieriais: Jurij Orlovu, Leonid Pliousch, Yonesko, Cohen Bendid, aktorium Yves Montand Berne Burgerhaus viešbutyje suorganizavo spaudos konferenciją. Gyvi liudininkai informavo visuomenę, kaip pažeidžiamos žmogaus teisės Sovietų Sąjungoje ir pritraukė nemažai žurnalistų iš įvairių pasaulio TV stočių. Kita konferencija buvo surengta ŠLB valdybos iniciatyva su Lietuvos informacijos centru ir Pasaulio ukrainiečių kongresu, skirta lietuvių ir ukrainiečių Helsinkio grupių įsteigimo dešimties metų sukakčiai paminėti. Daslyvavo T. Venclova. Jurij Orlav, Leonid Pliousch. Nadia Svitlychna ir kiti. Jų problemas, nusileidusi sovietų spaudimui, Jungtinių tautų konferencija svarstė už uždarų durų… Numatyti paskelbti bendri komunikatai, sovietams spaudžiant, nebuvo pakelbti…

1986 m. Jungtinių tautų organizacijos (JTO) Ženevoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijos 42-joje sesijoje ŠLB valdybos pastangomis buvo iškelta Pabaltijo tautų intensyvaus rusifikavimo ir susisiekimo su užsieniu varžymo politika: kunigo J. Zdebskio nužudymas, žurnalistų B. Gajausko, G. Iešmanto, L. Borodino persekiojimas, vyskupo J.Steponavičiaus nepelnyta 25-erių metų tremtis iš savo diecezijos dėl nesutikimo pataikauti okupantui. Lietuvoje, kur 87 procentai katalikų, uždrausta religinė spauda. Lietuviams draudžiami ryšiai su užsieniu…

Po šios konferencijos Sovietų Sąjunga privertė Vakarų valstybes priimti jų reikalavimą, kad visi JTO konferencijos posėdžiai ateityje vyktų tik už uždarų durų, nedalyvaujant jokiems spaudos atstovams..

ŠLB nariai rankų nenuleido: tais pačiais metais Italijoje Religinių studijų savaitėje, ŠLB valdyba parengė dvi rezoliucijas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo: vieną – Italijos ministrų Tarybai, kitą -Europos Parlamentui Strazbūre, o po mėnesio ŠLB kartu su kitomis Europos Lietuvių bendruomenėmis paruošė ir įteikė Memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo Vienos konferencijai…

1987 m. JTO Ženevoje Žmogaus teisių komisijos 43-je sesijoje ŠLB akredituotam “Pasaulio lietuvio” korespondentui N. Prielaidai, kuris buvo įgijęs teisę užsirašyti į JTO tribūną pasisakymui, pavyko į savo vietą  “prastumti” į tribūną rusų disidentą J. Orlovą, kalėjusį Permės lageryje su lietuviu V. Petkumi. Orlovui įlipus į tribūną, Sovietų Sąjungos delegacija “im corpore”  apleido konferencijų salę, o likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė Orlovui kalbėti…

ŠLB išeivijos archyvai liudija, kaip nuolat  mažus pasiekimus keitė dideli nusivylimai, nes sovietai kėlė vis žiauresnius reikalavimus, skleidė melagingą dizinformaciją, todėl perskaičiusi “Pasaulio lietuvio” žurnale N. Prielaidfos strapsnius, pamačiau, kaip dažnai jam tekdavo savo stripsnius užbaigti liūdnomis žiniomis:

“Konferencija pasibaigė, nesužadinusi didelio susidomėjimo spaudoje, kur kasmet pasikartojanti scena pradeda sukelti visišką indiferenciją, nes žinoma iš anksto, kad jei ir bus priimta kokia rezoliucija – vargu, ar ji bus pritaikyta. Bet vistiek kiekviena konferencija lieka mums kaip tribūna, kur mes dar galime viešai kelti mūsų tautos klausimą. Štai JAV ambasados rūmuose, aiškindami savo problemas, išgirdome JAV delegato p. Shifter žodžius:” Mūsų nereikia įtikinėti jūsų klausimo teisingumu ir jūsų kovos dvasios noru atgauti prarastą laisvę, mes jau čia esame nuo pat pradžios. Reikia stengtis įtikinti ir kitas delegacijas…”

Tai buvo nepaprastai brangus padrąsinimo žodis mūsų veiklai – ir nors ir ne šį kartą, nors ir ne ateinantį kartą, nors ir nežinia kuomet, bet niekada nereikia nustoti siekti, kad būtų nuolat kalbama apie Pabaltijo kraštus, apie okupaciją ir persekiojimus.”( “Pasaulio lietuvis”, 1984 Nr.6-7)